Filmas: "Slaptasis agentas" / " O Agente Secreto" / "The Secret Agent"

 

Sveiki!

 

Nemažai brazilų režisierius Kleber Mendonça Filho susišlavė pasaulinių prestižinių nominacijų ir apdovanojimų už savo filmą „Slaptasis agentas“ (prot. O Agente Secreto) (2025). Tarp tokių apdovanojimų verta paminėti Kanų kino festivalyje pelnytus geriausio režisieriaus, geriausio aktoriaus Wagner Moura apdovanojimus. Filmas mus, žiūrovus, nukelia į 1977-ųjų Braziliją, kurią valdo diktatūra, todėl paprasti gyventojai iš esmės yra priklausomi nuo papirkinėjimų, korupcijos ir policijos, kurioje labiau veikia mafijos taisyklės, nei teisingumas.

 

Istorija, nors ir išgalvota, jam parašytas originalus scenarijus, tačiau filmas sukelia įspūdį, jog taip ir turėjo būti, nes remiasi anų laikų tikrovę atspindinčia atmosfera. Pagrindinis veikėjas Marselo (akt. Wagner Moura) – maždaug 40-ies metų technologijų ir elektronikos ekspertas (buvęs universiteto dėstytojas), bėgantis nuo paslaptingos praeities San Paule. Siekdamas dingti iš režimo ir jį persekiojančių asmenų akiračio, jis atvyksta į savo gimtąjį Resifės miestą šalies šiaurės rytuose, tikėdamasis ramiai pradėti viską iš naujo, tačiau netrukus įsidarbina duomenų archyvuose, prisidengęs kitu vardu ir slapta renka informacija. Tiesa, jį jau seka buvęs įtakingas verslo ryklys, kuris užsakė galvažudžius. Kas nutiks, kai galvažudžiai išsiaiškins jo tikrąją tapatybę ir jį suras?

 

Filmas lėtas, trunkantis kiek daugiau nei pustrečios valandos. Nors iš vienos pusės tai kriminalinis trileris, bet, sakyčiau, jo tempas ir veiksmas gerokai prislopinti ir niuansuoti psichologiškai. Veikėjai iš ties atrodo įtikinami, gyvi, žmogiški ir nesukarikatūrinti. Geras siužetas ir geras scenarijus leidžia sekti kiek nuo Holivudo klišių nutolusią pasakojimo eigą. Aišku, filmas išlaiko klasikinę intrigą, čia svarbiausias įtampos rebusas, ar pavyks Marselui išlikti gyvam, ar nieko blogo nenutiks artimiesiems, tačiau kartu žavi ir toji brazilų šilta ir ekstravertiška kultūra, spalvos, aštunto dešimtmečio dekoracijos ir mada...

 

Suprantu šio filmo aukštą kokybę, meninį įdirbį ir filmo sėkmę, tačiau visumoje filmas menkai jaudino, o problemos ir siužetai jau daugiau ar mažiau matyti kituose Lotynų Amerikos filmuose, kuriuose vaizduojami nuo diktatūros kenčianti visuomenė, kurios drąsiausieji įsivelia į pogrindžio karus, pavyzdžiui, tas pats brazilų filmas „Aš vis dar čia“ (2024). Suprantu, kad Rytų Europa dar ilgai kurs filmus apie Antrojo pasaulinio karo didvyrius ir niekšus, o Lotynų Amerika apie savo diktatorius ir to laikmečio užguitą visuomenę, o istorijos, kad ir kokios jos būtų gerai nufilmuotos ir turėtų neblogus scenarijus, kaip kad „Slaptasis agentas“, bet visgi filmai daugiau ar mažiau linkę atsikartoti, todėl iš filmo beveik nieko naujo negavau ir nesužinojau to, ko nebūčiau žinojęs ar matęs. Tiesa, pripažįstu, šiame filme aktorius W. Moura, kuris nepaprastai man kažkodėl buvo panašus į Pedro Pascal, suvaidino puikų dramatišką vaidmenį, jį daug kas prisimins iš Pablo Escobaro vaidmens seriale „Narkotikų prekeiviai“, kuriame drauge ir vaidino su Pascaliu.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Antra mama" / "Que Horas Ela Volta?"

Sveiki,

Pernai „Kino pavasaryje“ pristatyta brazilų drama ir neseniai rodyta rubrikoje „Elito kinas“ filmas „Antra mama“ (protugal. Que Horas Ela Volta?) (2015), kurį režisavo iki tol man nežinoma režisierė Anna Muylaert. Tai pripažinta juosta kino festivaliuose ir išrinktas geriausiu metų Brazilijos filmu. Kaip galima nesusigundyti nepamatyti tokios juostos?

Filmas gana realistinio patoso ir iš pradžių atrodo gana lėtas, socialiai angažuotas. Tarnaitė Val gyvena turčių namuose ir griežtai ilgus metus laikosi namų konservatyvių taisyklių. Ji augina ir prižiūri šeimininkės sūnų, kai tuo pat metu jos dukra gyvena su tėvu kažkur toli nuo jos. Praeina daug metų, kai dukra atvyksta į San Paulą pas ją laikinai apsistoti, kol susiras savo plotą, – ji ketina stoti į universitetą. Šeimininkė leido Val dukrai trumpam apsistoti jų namuose, tačiau niekas nė įtarti negalėjo, kad Val dukrelė ne iš piršto laužta ir geba ardyti šių namų nusistovėjusias taisykles... Toks maždaug siužetas, tačiau filmas iš tikrųjų pasakoja apie brazilų socialinę atskirtį – tarnai sau, ponai sau ir nors jų požiūriai kaip kaukės maloniai bendradarbiauja, tačiau režisierei pavyko perteikti tą įtampą per veidmainiškumą, savotiškų kastų išsidėstymą. Rodos, tiek nedaug tevyksta filme, tačiau žiūrovas priverstas suklusti ir jaudintis dėl Val ir tai, kas pamažu ima dėtis tuose namuose. Menkuose buitiniuose dalykuose sukuriama socialinė įtampa ir požiūris, kad rodos, visi indai tuoj ims sproginėti, tačiau taip neįvyksta, tačiau visada artėjama prie kažin kokios nenusakomos tragedijos...

Kita pusė filmo apskritai pasakoja, regis, sunkiai pastebimą dalyką – ką reiškia būti motina, kai išauginai svetimą sūnų, o pačios dukra augo be tavęs? Motinos ir dukters santykiai, nutolusios kartos ir skirtingos ambicijos, kur čia nepaklysta klaidose motinos širdis? Gal juosta ne kažin kuo turtinga vaizdiniais, scenos ganėtinai minimalios, tačiau perteikta atmosfera, sakyčiau, meistriškai ir įtaigiai. Tylios įtampos filmas, kuris turėtų patenkinti gurmaniškąjį žiūrovą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMBd: 8.0

Jūsų Maištinga Siela