Filmas: "Okja" / "Okja"

 Sveiki,

 

Garsus Pietų Korėjos kino režisierius Bong Joon Ho daugelio akylesnio kino žiūrėtojams tikrai žinomas ir pastebėtas. Vienas labiausiai aptariamų filmų tapo „Parazitas“ (2019), atnešęs režisieriui Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje, taip pat didelio populiarumo sulaukė novatoriška mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“ (2013), pagal kurį jis neseniai sukūrė 30 serijų atskirą serialą. Gal kiek nepelnytai praėjo Lietuvoje mažiau pastebėtas irgi mokslinės fantastikos su nuotykių elementais filmas „Okja“ (angl. Okja) (2017), kurio trumpais įspūdžiais ir pasidalysiu šiandien.

 

Istorija pasakoja apie novatorišką pasaulį, iš pažiūros primenantį mūsiškį, kuriame valdo stambios ir pažangios mokslo korporacijos, sumaniai aplenkdamos įstatymus kuria modifikuoto maisto rinką. Vieną tokią įmonę įkuria turtingo tėvo dukra Miranda, kuri savo laboratorijoje išveda gigantiškų, šiek tiek hipopotamus primenančią kiaulių veislę. Norėdama, kad žmonės pirktų jos produkciją, ji sukuria dešimties metų planą ir išdalija 26 kiaules po visą pasaulį, o viena iš tokių atitenka Azijos kalnuose gyvenančiai Mijai ir jos seneliui. Mija nepaprastai prisirišusi prie Okjos, savo kiaulės patelės, tačiau praeina dešimt metų ir korporacijos atstovai pasiima Okją atgal į Ameriką. Paauglė Mija  susiruošia į ilgą ir varginančią kelionę, kad išgelbėtų nuo skerdyklos savo mylimą kiaulę...

 

Filmas stengiasi jautriais potėpiais perteikti Okjos ir mergaitės draugystę. Čia netrūksta to, kas šiuo metu pasaulyje gan populiaru t. y. dėl humanizmo atsisakoma vartoti mėsą, nes šioji pramonė žiauriai išnaudoja gyvulius, nualina žemės, o ir kasdienis mėsos vartojimas nėra sveikatai itin geras dalykas. Filme švysteli ir gyvūnų gelbėjimo brigada, kuri padeda Mijai atsikovoti Okją. Kompiuterine grafika sukurta Okja primena iš vienos pusės naminį didžiulį šunelį dinozaurą, kuris turi savo logiką ir jausmus, netgi išmaniai išgelbėja Miją kalnuose. Nesunku pastebėti, kad protinga kiaulė labai sužmoginta, režisierius iš vienos pusės manipuliuoja žiūrovų jausmais, o iš kitos pabrėžia gyvybės svarbą ir atjautą kitoms būtybės – nelygu, kaip pažiūrėsite.

 

Šiame nuotykių pilname filme veikėjai visgi vienkrypčiai. Cholerikas ir isterikas kampanijos veidas Džonis (aktor. Jake Gyllenhaal) ir Miranda (aktor. Tilda Swinton) yra vienkrypčiai, be sudėtingesnio psichologinio pagrindo, todėl vietomis filmas primena komiksą, įkūnijantį idėjas. Klasikinis geriečių ir blogiečių pasiskirstymas, tačiau filmas, kaip ir anuomet „Sniego traukinys“, visgi veikia idėjiškai, jį žiūrėti gera ir lengva, nes čia viskas suprantama ir aišku. Okjos, kiaulių masinės fermos ir Mirandos bei jos sesers dvynės Nensės ambicijos tipiškos kine vaizduojančių turtuolių antžmogiškiems tikslams, tad žemės resursus ir išteklius, kol valdo antžmogiai ir tik sau naudos besigviešiantys žmonės, gražiai besišypsantys ir meluojantys, tol turėsime tai, ką turime. Mūsų kultūroje jau labai seniai įskiepyta, kad gyvulio skerdimas ir jo audinių bei ištisų organų valgymas yra ne tik priimtinas, bet ir būtinas, tai netgi laikoma tradicija, tačiau kiek prastų mes tradicijų pavyzdžių turime, kurių kratomės, pvz., kad moterys negali vairuoti automobilio, nes jų smegenys tam per mažos? Tradicija? O taip! Mėsos valgymas tėra tik vienas iš šio filmo kvestionuojamų dalykų, nes visų pirma pamirštame, kad veršiuko ar viščiuko lavoniuką dedami į burnas su sultingais padažais, prieš tai šis gyvas sutvėrimas turėjo savo jausmus, psichologiją ir prieraišumą prie savo gentainių, taip kaip ir mes, žmonės. Filmą rekomenduočiau pažiūrėti su vaikais nuo dešimties metų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinis gyvenimas" / "Laukinė gamta" / "Wildlife"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Šeštasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau seniai kažkada mano sąrašuose užkritusį aktoriaus Paul Dano režisuotą kino juostą „Laukinis gyvenimas“ (kai kur verčiama kaip „Laukinė gamta“) (angl. Wildlife) (2018). Tiesą sakant, man labai patinka Paul Dano, nestandartinės ir nesaldaus Holivudo tipo aktorius, o pastebėjau jį kaip aktorių puikiame filme „Bus kraujo“, kuris daugelio laikomas vienu geriausiu 2007 metų filmu. Per savo karjerą aktorius sukūrė išties puikių vaidmenų, tad labai nustebau, kad jis debiutavo kaip režisierius. Kol kas „Laukinis gyvenimas“ yra vienintelis jo režisuotas darbas ir jis, mano galva, labai kokybiškas, geras ir emociškai įtraukiantis.

 

Istorija pasakoja apie maždaug 1960 metų vidurio JAV-ose gyvenančią jauną šeimą. Džeris ir Dženetė augina keturiolikos metų sūnų Džo, bet jiems nuolatos tenka kraustytis, kadangi Džeriui sunkiai sekasi su darbais. Galiausiai situacija ima kartotis: Džeris vėl netenka darbo, jį atleidžia pasiturintys golfo pramogautojai, kuriems Džeris žeminančiai valo batus, tvarko aikštyną... Galiausiai iškamuotas nesėkmių, pažeminimo Džeris nusprendžia nebegrįžti prie tokių darbų ir išvažiuoja gesinti didžiųjų gaisrų, kurie anuomet siaubė valstijas. Rizikuodamas savo gyvybe darbe jis palieka žmoną ir sūnų vienus, kuriems tenka susitaikyti su išsiskyrimu. Galiausiai Džanetė susipažįsta su turtingu senu našliu ir keturiolikmečio akivaizdoje ima flirtuoti ir savaip morališkai degraduoti, nusivylusi gyvenimu, santuoka ir savimi.

 

Filmo siužetas perteiktas per keturiolikmetį, kurio akivaizdoje byra šeimos idilę ir saugumas. Stebėdamas, kaip depresyvi motina bando atsitiesti, pamindama šeimos moralę ir kaip pažemintas tėvas išvyksta gesinti gaisrų, jis turi „sugerti“ sudėtingo suaugusiųjų pasaulio nusivylimus. Būdamas itin jautrus ir supratingas, jis neprieštarauja motinai, pasiilgsta tėvo, netgi nori palikti nedorėlę motiną, tačiau viskas kur kas sudėtingiau. Tai sudėtingų šeiminių santykių filmas, kurių meilę, ištikimybę ir tvirtybę lemia ne vien tik žmogiškosios pastangos ir valia išlikti kartu klestėjime ir skurde, bet ir socialinis 1960-ųjų nesaugumas, pažeidžiamumas, nusivylimas. Kamera nuolat sekioja keturiolikmetį, kurio pasaulėžiūrą ir vertybes bei tvirtą stuburą formuoja jo byranti šeima.

 

Įtaigus, sodrus, įtraukiantis filmas, kuriame puikiai vaidmenis sukuria visų pamėgtas aktorių Carey Mulligan ir Jake Gyllenhaal duetas, tačiau ne ką prasčiau pasirodo ir jaunasis Ed Oxenbould. Galbūt filmas primins jau kitus panašius filmus apie XX amžiaus vidurio vidutines jaunas šeimas, kurios smarkiai aukojosi, bandydamos sudurti galą su galu. Nepaisant visko, filmo įtaigą sustiprina būtent pasirinkta strategija viską perteikti per paauglio pasaulėžiūrą. Kruopštus, subtilus ir gerą vaidybą bei nebanalią istoriją siūlantis Paul Dano režisūrinis debiutas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velvetinis pjūklas" / "Velvet Buzzsaw"

Sveiki,

Kai menas tampa politinės ekonominės galios objektu, tada prasideda tikrų tikriausia konkurencija – kaip „padaryti“ menu netgi prie durų sukrautus šiukšlių maišus su pūvančiomis atliekomis ir tai parduoti. Apie meno kaip konkurencingą komercinį pasaulį pasakoja ir naujausias Dan Gilroy filmas „Velvetinis pjūklas“ (angl. Velvet Buzzsaw) (2019). Tikriausiai daugelis režisierių prisimena iš filmo „Nakties klajūnas“ (2014) dėl gebėjimo sukurti kitonišką filmo atmosferą, panašų principą jis išlaiko ir šiame filme.

Režisierius vėlei bendradarbiauja su aktoriumi Jake Gyllenhaal, kuris vėlei, priešingai nei „Nakties klajūnas“, vaidina biseksualų meno ekspertą, laisvamaniškai leidžiasi į meilės nuotykius, tačiau yra geras meno ekspertas ir rašo puikias recenzijas. Visgi filmas nėra vieno veikėjo centralizuotos istorijos tipažas, juosta apima penkis pagrindinius veikėjus, kurie įvairiai per savo asmenybę atskleidžia santykį su menu. Režisierius pasikviečia tokias žvaigždes kaip Toni Collette, Rene Russo, John Malkovich ir kitus.

Filmas užpildytas pakankamai intelektualiais dialogais apie meno sampratą, veikėjai nenuobodūs, nors šviečiasi kaip ydingai suformuotos prabangos ir perdėtos savivertės asmenybės, tačiau nuo to filmas nėra prastesnis. Kaip ir „Nakties klajūne“, taip ir čia, atrodo, kad visi veikėjai kažin kažkokie perdėtai nenatūralūs, lyg sirgtų depresija, būtų psichiškai nestabilūs. Visa šioji istorija įdomi tampa, kai Džozefina aptinka mirusio kaimyno paveikslus, kurie, pasirodo, turi stebuklingą galią hipnotizuojančiai paveikti žiūrinčius. Mistiniai elementais išties gerai ir intriguojančiai veikia ir kiek primena Roman Polanski „Devintieji vartai“ miksą, kada aistringai besidomintys veikėjai meno pasauliu, patys tampa savo žlungančio likimo kalviais.

Siaubo trilerio keistumą sudaro savitas režisieriaus gebėjimas pateikti istoriją taip, kad ji primintų ir vieną, ir kitą filmą, bet visumoje išliktų kaip autentiškas ir nesupainiojamas režisieriaus braižas apjungti intelektualumą su bulvarinio skaitalo klišėmis, prabangą ir rafinuotumą su žemomis žmogiškosiomis moralės principais, kitaip sakant, sumaišyti žemę su dangumi, pabarstant viską dar ir mistiniais bei kriminaliniais siužetiniais „pabarstukais“. Ar patiko? Taip. Ar tai veikia? Žinoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Broliai Sistersai" / "The Sisters Brothers"

Sveiki,

Puikiai kino kritikų įvertinta vesterno stiliaus nuotykių komedija „Broliai Sistersai“ (angl. The Sisters Brothers) (2018) iš tikrųjų yra naujausias prancūzų režisieriaus Jacques Audriard, to paties, kuris už filmą „Dypanas“ pelnė Auksinę palmės šakelę, darbas. Ankstėliau matytas filmas „Rūdys ir kaulai“ taip pat paliko gana stiprų režisieriaus darbo įspūdį.

Na, pripažinkime, kad nesame vesterno ir laukinių vakarų žiūrovai – kol šis kinas buvo ant bangos, mes gyvenome sovietiniame tvarte ir nieko nematėme. Šiuo metu pastebiu, kaip ir filmus apie slaptuosius agentus, pamažu atgimstančias vesterno žanro madingas adaptacijas. Galima sakyti, kad „Broliai Sistersai“ yra vienas iš tų naujos bangos pertransformuojančių vesterno žanro filmų, kurie galimai gali įsirašyti į kino klasiką. Visgi filmas tik savo laikmečiu primena vesterną, tačiau jo nuotykių ir pramoginį turinį gožia režisieriaus jautrus „priėjimas“ prie asmeninių brolių istorijų. Kad ir kokie veikėjai kartais beatrodytų amoralūs žmogžudžiai, realiai mes nuo pat pirmųjų kadrų palaikome pagrindinius veikėjus, galiausiai suvokdami jų asmenybes formuojančias praeities traumas, pateisiname jų elgesį. Dar ir istorinis kontekstas – beveik beraščiai, be išsilavinimo, kaimietiški, brutalūs, suformuoti visiškai laukinės ir grubios kultūros, tačiau jų broliškas atsidavimas vis tiek kaip geroje krikščioniškame pamoksle, išlieka tai, kas tikriausiai labiausiai kine ir žavi.

Letai tekančiame veiksme be itin didelių susišaudymų, čia svarbiausia yra subtilus brolių bendravimas, vienas kito palaikymas ir, aišku, labai svarbus ir žiaurus akcentas – troškimas praturtėti, kuris priveda Sistersus prie žlugimo ir didelių nuostolių. Labai man patiko pati filmo pabaiga, kuri priminė man tokius filmus kaip „Rudens legendos“, kada per saulės nugairintus laukus galiausiai pragarą perėję herojai pagaliau grįžta namo. Iš tikrųjų filmas tik iš dalies palaiko vesterno dvasią, bet jis jau nebe vesternas, tai tikrų tikriausia drama su retais komiškais pabarstukais. Filme pasirodo superiniai aktoriai, puikiai žinomi ir nelabai dideliam kinomanui, tad visumoje su talentingu režisieriumi jie sukuria įvairias gyvenimiškas spalvas atskleidžiantį broliukišką filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaliniai" / "Prisoners"

Sveiki,

Kanadiečių režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners) (2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“ net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu. Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net nebesivarginau žiūrėti...

Kalbant apie „Kalinius“ – tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos – visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.

Pagrindinius vaidmenis sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal, kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip gyvenime ir būna – prisišikai į kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.

Visgi filmas šį bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“. Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo, atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvybė" / "Life"

Sveiki, 

Išties gal nesu „Žvaigždžių karų“ gerbėjas, tačiau filmus apie kosmonautus kosmose labai mėgstu, jeigu filmas turi gerą ir įtemptą siužetą, tada aš beginklis. Vienas geresnių filmų matytų šia tema visgi buvo neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžęs Daniel Espinosa režisuota fantastinė drama „Gyvybė“ (angl. Life) (2017), kuri priminė man begalę filmų: „Prometėjas“, „Svetimo“ dalis ir tą pačią „Gravitaciją“ bei vaikystėje matytus filmas apie Marsą ir erdvėlaivius.

Tiesą sakant, nieko pernelyg daug nesitikėjau. Buvau kiek nusivylęs filmu „Atvykimas“, kuris labiau laikėsi ties mįslėmis, kad tiesiog pamiršau, kad labai gerą trilerį su siaubo efektais galima sukalti tiesiog vienoje kosminėje stotyje. Įdomi gyvybės forma kiek priminė „Svetimo“ dalis, tačiau čia įtampos ir baimės tikrai netrūksta. Filmas absoliučiai pateisina savo mokslinės fantastikos žanro apibūdinimą, sukviečia gerai žinomus aktorius ir panardina žiūrovą į įtampos kupiną pasakojimą. Teįžvalgiau tik vieną didžiulę klišę – pačios istorijos struktūra. Kuo žinomesnis aktorius, tuo daugiau jo personažui lemta išlikti gyvam, todėl visiškai nenuostabu, kad greit mirė tiek Rusijos kosmonautė, vėliau ir japonas... Atseit netikėta pabaiga, kada susimaišė erdvėlaiviai, taip pat nebuvo netikėtas smūgis tokio tipažo filmui, lyg užuomina į tai, kad po kelerių metų kas nors kitas galėtų pratęsti šią istoriją po daugel metų, vaizduojant žmonijos kovą su šiais protingais siaubūnais.

Nežinau, kai kas turi nemažai pretenzijų šiai juostai, bando atrasti logikos trūkumų, tačiau ar reikia logikos paieškų ten, kur yra mokslinė fantastika? Mutuojanti protinga gyvybės forma ir kvaili kosmonautai erdvėlaivyje – ar gali kas labiau siutinti pramoginio kino žiūrovą, jei ne absoliutus žmogaus bejėgystės vaizdavimas, kai pats esi žmogus? Man tai patinka.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktiniai gyvuliai" / "Nocturnal Animals"

Sveiki,

Psichologinis trileris su įvairiais pasąmonės slėpiniais ir dar itin keistu pavadinimu „Naktiniai gyvuliai“ (angl. Norcturnal Animals) (2016) Tarptautinėje Venecijos kino festivalyje abejingų nepaliko – pelnė Didįjį žiūri prizą. Romano ekranizacija buvo pripažinta itin vykusi, o žymūs Holivudo aktoriai dar kartą įrodė, kad dirbdami išvien su talentingu režisieriumi gali pademonstruoti, kad ir atlikdami vaidmenis vos keliose scenose, ryškiai ir įsimintinai.

Niūri, tamsi ir kone sterili drama mažai ką paliks abejingų, nors mane asmeniškai tokie ale perdėti trileriai apie turtingus asmenis, ypač aktorės Amy Adams atlikto personažo, kurios vaikšto ant aukštakulnių, geria vyną prieš užmigdamos ir keikia visą pasaulį, nors turi viską, ko reikia, iš esmės nervina, nes visada tokie filmai atrodo tuštoki – tiesiog apie prabangą, kurios žmogui nereikia, bet iš visų jėgų stengiasi ją išlaikyti. Iš pirmo žvilgsnio, lyg filmas ir būtų apie tokią sumautą kalę karjeristę, bet iki to momento, kada ji gauna savo buvusio vaikino romaną, kuris „perskelia“ filmą į dvi dalis: vienas veiksmas vyksta turtuolės gyvenime, o kitas – romane. Nors romane nemažai smurto scenų, prievartos, keršto ir nevilties, kurią gerai perteikia visiems puikiai žinomas aktorius Jake Gyllenhaal, visgi filmas yra ne apie smurtą, bet apie moters pasirinkimą gyventi patogiai suderintą vienatvės gyvenimas, tačiau nuolatos apsėstą abejonių, ar šis pasirinkimas teisingas...

Filmas įdomios kompozicijos, gera vaidyba, įtikinamo smurto scenos ir tiesiog geras, įtaigus filmas, tačiau kažin ko sukrečiančio irgi neišvysite, ypač tie, kurie kine iš tikrųjų yra matę itin daug. Tai tiesiog geras psichologinis filmas, kurį gerai pažiūrėti kartą, bet, tiesą sakant, antrą kartą nebežiūrėčiau, nes istorija, kad ir kaip ji pateikta intriguojančiai, visgi ne ta istorija, iš kurios galima kažką sau itin daug pasisemti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela