Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kaliniai" / "Prisoners"

Sveiki,

Kanadiečių režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners) (2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“ net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu. Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net nebesivarginau žiūrėti...

Kalbant apie „Kalinius“ – tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos – visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.

Pagrindinius vaidmenis sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal, kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip gyvenime ir būna – prisišikai į kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.

Visgi filmas šį bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“. Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo, atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stefani Deili" / "Stephanie Daley"

Sveiki,

Dar vienas filmas su puikiąja Tilda Swinton „Stefani Deili“ (angl. Stephanie Daley) (2005). Tiesą sakant, filmą buvau matęs beveik prieš 10 metų, kai jis vos tik pasirodė ir tuokart jis buvo mane itin sužavėjęs, šiandien jį pažiūrėjau visai kaip šviežią, nes praktiškai nebeatsiminiau siužetų vingių, o ir tada Tildos vardas man buvo menkai žinomas ir kaip aktorės aš jos itin nepastebėjau, todėl buvo puiki proga iš naujo pažiūrėti filmą, kuris pasakoja itin jautrią jaunos merginos gimdymą tualete istoriją. 

Tiesą sakant, filmo pradžia šiek tiek nuvilianti – niūri, truputi negyva, bet visumoje filmas puikus. Ir vien dėl geros Tildos Swinton vaidybos, bet ir dėl puikaus dvisluoksnio scenarijaus. Režisierei pavyko atskleisti besilaukiančios moters kančias, dvejonės dėl neištikimybės ir jaunos merginos bylą dėl naujagimės nužudymo. Dvi siužeto linijos eina greta ir viena kitą papildo. Toks pasakojimo būdas išties dėkingas, nes jis dažnai atskleidžia daugiasluoksnį santykių paradoksalumą. 

Bendra filmo charakteristika: niūri, baisi ir slogi. Bet tokius gi filmus aš ir mėgstu. Kai pasirodė scena, kaip jaunoji veikėja gimdo tualete, trumpam, kaip ir prieš 10 metų, sustojo kvėpavimas, nes tokios emociškai paveikios scenos, o svarbiausia, vykusios scenos, itin prikausto. Gal filmas neturi tokio ryškaus socialinio aborto problematikos, tačiau čia iš esmės taip pat paliečiamos lytinio švietimo problemos, kurios puikiai suveikia kaip edukacinė priemonė, bet kažin, ar šis filmas tiktų kaip mokomoji priemonė mokykloms. Visgi tai filmas suaugusiems, su ryškia problemine linija. Filmas emocionalus, subtilus ir paveikus, todėl įtariu, kad itin patiks kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užmirštieji" / "Oblivion"

Sveiki, kino mylėtojai,

Mokslinės fantastikos mylėtojams dar vienas prabangus filmas pavadinimu „Užmirštieji“ (Oblivion) (2013), kurį režisavo amerikiečių režisierius Joseph Kosinski. Šį režisierių galima pavadinti visai žaliu, kadangi tai kol kas antrasis jo režisūrinis darbas, kuris gali pasigirti kur kas palankesniais atsiliepimais nei jo debiutas „Tornas“ (2010), kurio, beje, nemačiau. „Užmirštieji“, manau, yra vienas iš tų šių metų didžiųjų kinų, kurie neabejotinai dėl savo mega reklamos ir specialiųjų efektų prisodrintų anonsų pritraukė minias žmonių.

Iš „Užmirštųjų“, tiesą sakant, nieko rimto ir padoraus nesitikėjau, išskyrus gražių paveikslėlių. Apskritai nelabai mėgstu herojinių specialiųjų efektų filmus, su „Keršytojais“ sunkiai draugavau ir didelio įspūdžio nepaliko, tai maždaug to paties tikėjausi ir iš „Užmirštųjų“, kokio nors didvyriško kino. Tiesą sakant, nieko panašaus čia nebuvo, viskas išliko labai logiška, siužetą kaip įmanoma buvo stengtasi pritemti prie „rimto reikalo“, išlaikant populiariosios fantastikos kanonus. Prabangus filmas, tai neabejotinai surijęs ne vieną ir ne du milijonus JAV dolerių ir ką gi mes iš to galiausiai turime? Oigi, sakyčiau, visai vykusią ir padorią kino juostą ne tik adaptuotiems kino žiūrovams, bet ir normaliems mąstantiems piliečiams. Nors filme daugiau ar mažiau viskas nuspėjama, netgi antrininkų kolonijos nebuvo jokia staigmena, tačiau viskas pateikta tokiu patosu, kad neatrodo kaip mažam „leliukui“, kai sukramto mamytė obuolį ir po to šeria kūdikį. Filmas žavus savo pamąstymais apie žmonijos ateitį, robotizacijos laikus, kurie dar tik ateina, ir apskritai apie Žemės planetos perspektyvas. 

Šio filmo grožis man asmeniškai buvo britų aktorė Andrea Riseborough, kuri vaidino Viktoriją, netikrą mylimąją. Šią aktorę pastebėjau dar iš Madonnos filmo „W.E“ (2011), - nepaprastos energetikos aktorė, sparčiai kylanti karjeros laiptais. Tom Cuise tikriausiai yra dar vienas šio filmo sėkmės garantas. Šis puikiai išsilaikęs penkiasdešimtmetis atrodo kaip 30 metų vyras ir nė per nago juodymo nepraradęs savo žavesio. Nežinau, ar jis geras aktorius, bet neabejotinai tinka panašaus turinio filmams, kur atliekamos visokiausios misijos ir reikia panaudoti šaunamuosius ginklus. Būtent technikos šiame filme yra nemažai, ypatingai grėsmingai atrodo užprogramuoti šaudantys rutuliniai robotai, kurie herojams pridaro daug nemalonumų. Be to, kad vaizdas nepriekaištingas ir be to, kad tai šou filmas, kuris turi rodyti efektingus vaizdus ir žavėti žmones, priešingai negu didelė dalis tokių filmų, turi ir savo psichologinę pusę, - ką reiškia jaustis klonu, mylėti, turėti svetimo žmogaus prisiminimus, nežinoti savo ateities, jaustis dirbtiniu, tačiau režisierius šitos dalies nevysto, jam nesvarbu dramatizmas, todėl visi šios filmo pusės gabaritai pateikti jau supresuoti.

Šiaip filmas patiko, padarė teigiamą įspūdį, todėl manau, kad Holivudas išties dar nėra visiškai nusivalkiojęs ir dar yra pajėgus kurti ne tik brangius „šūdniekius“, bet ir didįjį kosmopolitinį kiną.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kovotojas" / "The Fighter"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kovotojas“ (The Fighter) (2010 m.). Taigi dviejų auksinių gaublių filmas, kurį taip pat norėjau pamatyti ir įvertinti savo matu. Stengiausi vienu metu nežiūrėti su „Imtynininku“ (2008 m.), kad nebūtų tapatūs, tačiau nori nenori kažkuo šiuos filmus vis tiek sugretini. Bet dabar apie „Kovotoją“, kuris pasakoją realiai vykusius įvykius apie boksą. Tikrai, nesižaviu filmais apie sportą, nes man amžinai primena prastus filmus apie beisbolo žaidėjus su kepuraitėmis ant galvos, kada pabaigoje įvyksta visgi didysis finalas ir pagrindinis smogiuotojas vis tiek laimi. Čia išlieka panašus principas.

Iš esmės filme nieko naujo mes nesužinome ir nepamatome to, ko nebūtume matę. Filmas nieko nenustebina, nesudirgto ir nešokiruoja. Eilinė sportinė drama apie realiame gyvenime egzistuojančius sportininkus, kurie pasiekė savo gyvenimo šlovę. Šiaip filmas visai gražiai nufilmuotas, aktoriai – puikūs! Kažkuo panašūs į realiuosius prototipus. Matosi, kad aktoriai rimtai ruošėsi vaidmeniui, daug sportavo, o aktorius, suvaidinęs Dikį, net badavo per visą filmavimą. Daug atsidavimo šiems vaidmenims. Filmas deklaruoja aiškią vertybių sistemą – pasiaukojimą, atsakomybę, šeimyninius santykius, bet kartu parodo jų konfliktiškumą.

Nesakau, kad filmas prastas. Ne, jis iš tikro puikus ir geras. Susižiūrėjo su malonumu, bet kai reikia padaryti filmo refleksiją, pamatai, kad filmas na... vidutinybė. Geras režisierius minko gerus manipuliavimo pedalus su žiūrovais, verčia sekti Mikio karjeros traukinuką ir filmo gale – finalinė kova. Kaip ir visuose sportiniuose filmuose – viskas daugmaž baigiasi laimingai ir pergalingai, neminint „Imtynininko“, pastarasis filmas man paliko geresnį įspūdį siužetine prasme.

Gražiai nufilmuotas, jaučiama, kaip kamera lengvai plaukia tarsi gulbė. Vietomis pasinaudota tomis kameromis, kurios iš tikrųjų filmuoja ir transliuoja bokso rungtynes. Išvardinau tiek daug gerų dalykų apie filmą ir vis tiek jis man pinasi į vidutinybę savo neišskirtinumu. Žinoma, filmas labai tinka pažiūrėti vakarui, tik bijau, kad bent jau mano makaulėje jis po daug laiko visgi pasilaidos užmaršties kapinyne.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.9 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kviečiame pas Railius" / "Welcome to the Rileys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Kviečiame pas Railius“ (Wecome to the Rileys) (2010 m.) Pradėsiu neįprastai – patiko man šis filmas, patiko filmo lėtumas, tėknumas, neperspausta drama ir motyvuota įvykių ir psichologinė seka, kuri organiškai dera viena su kita. Filme sutinkame du superinius aktorius – James Gandolfini ir Kristen Steward, pastaroji čia suvaidina neprastą šešiolikmetės prostitutės vaidmenį. Po maištingųjų „The Runaways“ vaidmens, ji manęs nieko per daug ir nenustebino, sakyčiau, tinka jai šis vaidmuo labiau nei „Saulėlydyje“. 

Filmas gan paprastas, tačiau ne prastas. Pragyvenęs vyras 30 metų santuokoje imasi globoti ir traukti jauną kekšytę iš sunkaus gyvenimo liūno, tačiau maištaujanti paauglė niekaip nesutinka būti išvaduota. Soprano aktorius šįkart labai švelnus, dėmesingas ir kartu juokingai ir įdomiai dera prie šios šešiolikmetės, kuri iš pradžių mano, kad jis iš jos tenori tik sekso. Šiaip nebloga režisūra, neišpuikęs ir neperspaustas siužetas. Sukurta taip, kad išspaudžia ir šypseną ir kartu keistą nostalgiją, nes tai yra gyvenimas. Mažai manipuliacijos su pačiu žiūrovu, filmas sukurtas gan realistiškai, nenorima sugraudinti žiūrovo ale dirbtinai skaudžia istorija ir man tai visai patinka. Po filmo lieka kažkoks geras jausmas, kaip ir sako pabaigoje – „juk nežinome, kas mūsų laukia rytoj“, ir iš tikrųjų nežinome...

Šiaip labai rekomenduoju tikriems kino gurmanams, rimtesnio filmo mėgėjams, draminių filmų gerbėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 7.0


 

Jūsų Maištinga Siela