Filmas: "Amerikietė" / "American Woman"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki Kino pavasario. Dvyliktasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau itin amerikietišką dramą, kurią režisavo Jake Scott (to paties legendinio Ridley Scott režisieriaus sūnus) režisuotą filmą „Amerikietė“ (angl. American Woman) (2018). Na, iš tikrųjų Jake Scott nuo jaunų dienų sukosi paskui tėvą kino industrijoje ir yra sukūręs daug trumpametražių filmų, dirbęs su serialais, tačiau kaip atskirą režisierių jį prisimenu iš jo sukurtos dramos „Kviečiame pas Railius“ (2010). Vieną naujausių savo darbų režisierius tęsia gana slogiomis spalvomis vidutinių arba ties krize atsidūrusių amerikiečių gyvenimo peripetijas.

 

Filme „Amerikietė“ pasakojama apie vienišą motiną Debrą, kuri pagimdė savo dukrą būdama vos 16 metų. Po daugel metų, dar nesulaukusi net 40, Debra jau prižiūri savo pirmąjį anūką, kol dukra, atrodo, eina panašiais keliais kaip ir mamytę. Debrą būtų galima apibūdinti kaip palaido ir lengvabūdiško gyvenimo moterį, kuri trokšta lengvos laimės ir vyrų dėmesio, atrodo ne tik prasta močiutė, bet ir niekam tikusi motina. Visiška priešingybė kitoje gatvės pusėje gyvenančiai seseriai... Pirmas įspūdis itin klaidina! Po dukters dingimo ir galimos žmogžudystės ant jos pečių lieka anūkas. Atrodo, kad to, ko ji negalėjo padaryti su dukra, įgyja su anūku. Moteris staiga subręsta ir prisiima atsakomybę, ji kardinaliai pasikeičia ir iš lengvabūdės tampa tuo, kuo dėl savo nebrandos niekada negalėjo būti savo dukrai...

 

Kokia amžiaus žmonės subręsta ir prisiima atsakomybę? Filmas detaliai atskleidžia vienišės motinos pastangas suteikti anūkui gerą gyvenimą, moteris bando susikurti rimtus santykius, nusivilia vyrais ir galiausiai vėl jais patiki. Nebanaliai ir ne „santa barbariškai“ perteikta istorija išties labai amerikietiška ir netgi truputį topinė: paprastai iš klaidų besimokanti moteris arba palūžta, arba iš tikrųjų, tam tikra prasme, tampa nepalaužiama ir nemirtinga.

 

Pagrindinį vaidmenį filme sukuria aktorė Sienna Miller ir jos sukurta personažė čia išties gyva, įdomi, besikeičianti, permaininga. Iš vienos pusės filmas gali pasirodyti slogiai feministinis: moteris susitvarko savo dvasinį ir materialų gyvenimą be vyrų ir galiausiai už savo kantrybę yra apdovanojama šeimine laime. Bet ar ilgam, kai vyrai tokie nepatikimi ir jiems visko visada maža? Iš kitos pusės tai pusiau ir kriminalinė žmogžudystės istorija ir su ta netekties našta tenka personažei susigyventi, kai vaikas dingęs be žinios... Gera režisūra, vienas geriausių S. Miller vaidmenų josios karjeroje ir įtikinamas, nebanalus gyvenimiškų spalvų (kur yra ir laimės blyksnių, ir skaudžių praradimų, smurto bei kaltės, pasididžiavimo ir palaikymo) prisodrintas pasakojimas, kuriame atsiveria tikriausiai tipinės vienišės baltosios amerikietės gyvenimas. Man patiko.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kviečiame pas Railius" / "Welcome to the Rileys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Kviečiame pas Railius“ (Wecome to the Rileys) (2010 m.) Pradėsiu neįprastai – patiko man šis filmas, patiko filmo lėtumas, tėknumas, neperspausta drama ir motyvuota įvykių ir psichologinė seka, kuri organiškai dera viena su kita. Filme sutinkame du superinius aktorius – James Gandolfini ir Kristen Steward, pastaroji čia suvaidina neprastą šešiolikmetės prostitutės vaidmenį. Po maištingųjų „The Runaways“ vaidmens, ji manęs nieko per daug ir nenustebino, sakyčiau, tinka jai šis vaidmuo labiau nei „Saulėlydyje“. 

Filmas gan paprastas, tačiau ne prastas. Pragyvenęs vyras 30 metų santuokoje imasi globoti ir traukti jauną kekšytę iš sunkaus gyvenimo liūno, tačiau maištaujanti paauglė niekaip nesutinka būti išvaduota. Soprano aktorius šįkart labai švelnus, dėmesingas ir kartu juokingai ir įdomiai dera prie šios šešiolikmetės, kuri iš pradžių mano, kad jis iš jos tenori tik sekso. Šiaip nebloga režisūra, neišpuikęs ir neperspaustas siužetas. Sukurta taip, kad išspaudžia ir šypseną ir kartu keistą nostalgiją, nes tai yra gyvenimas. Mažai manipuliacijos su pačiu žiūrovu, filmas sukurtas gan realistiškai, nenorima sugraudinti žiūrovo ale dirbtinai skaudžia istorija ir man tai visai patinka. Po filmo lieka kažkoks geras jausmas, kaip ir sako pabaigoje – „juk nežinome, kas mūsų laukia rytoj“, ir iš tikrųjų nežinome...

Šiaip labai rekomenduoju tikriems kino gurmanams, rimtesnio filmo mėgėjams, draminių filmų gerbėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 7.0


 

Jūsų Maištinga Siela