Filmas: "Amerikietė" / "American Woman"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki Kino pavasario. Dvyliktasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau itin amerikietišką dramą, kurią režisavo Jake Scott (to paties legendinio Ridley Scott režisieriaus sūnus) režisuotą filmą „Amerikietė“ (angl. American Woman) (2018). Na, iš tikrųjų Jake Scott nuo jaunų dienų sukosi paskui tėvą kino industrijoje ir yra sukūręs daug trumpametražių filmų, dirbęs su serialais, tačiau kaip atskirą režisierių jį prisimenu iš jo sukurtos dramos „Kviečiame pas Railius“ (2010). Vieną naujausių savo darbų režisierius tęsia gana slogiomis spalvomis vidutinių arba ties krize atsidūrusių amerikiečių gyvenimo peripetijas.

 

Filme „Amerikietė“ pasakojama apie vienišą motiną Debrą, kuri pagimdė savo dukrą būdama vos 16 metų. Po daugel metų, dar nesulaukusi net 40, Debra jau prižiūri savo pirmąjį anūką, kol dukra, atrodo, eina panašiais keliais kaip ir mamytę. Debrą būtų galima apibūdinti kaip palaido ir lengvabūdiško gyvenimo moterį, kuri trokšta lengvos laimės ir vyrų dėmesio, atrodo ne tik prasta močiutė, bet ir niekam tikusi motina. Visiška priešingybė kitoje gatvės pusėje gyvenančiai seseriai... Pirmas įspūdis itin klaidina! Po dukters dingimo ir galimos žmogžudystės ant jos pečių lieka anūkas. Atrodo, kad to, ko ji negalėjo padaryti su dukra, įgyja su anūku. Moteris staiga subręsta ir prisiima atsakomybę, ji kardinaliai pasikeičia ir iš lengvabūdės tampa tuo, kuo dėl savo nebrandos niekada negalėjo būti savo dukrai...

 

Kokia amžiaus žmonės subręsta ir prisiima atsakomybę? Filmas detaliai atskleidžia vienišės motinos pastangas suteikti anūkui gerą gyvenimą, moteris bando susikurti rimtus santykius, nusivilia vyrais ir galiausiai vėl jais patiki. Nebanaliai ir ne „santa barbariškai“ perteikta istorija išties labai amerikietiška ir netgi truputį topinė: paprastai iš klaidų besimokanti moteris arba palūžta, arba iš tikrųjų, tam tikra prasme, tampa nepalaužiama ir nemirtinga.

 

Pagrindinį vaidmenį filme sukuria aktorė Sienna Miller ir jos sukurta personažė čia išties gyva, įdomi, besikeičianti, permaininga. Iš vienos pusės filmas gali pasirodyti slogiai feministinis: moteris susitvarko savo dvasinį ir materialų gyvenimą be vyrų ir galiausiai už savo kantrybę yra apdovanojama šeimine laime. Bet ar ilgam, kai vyrai tokie nepatikimi ir jiems visko visada maža? Iš kitos pusės tai pusiau ir kriminalinė žmogžudystės istorija ir su ta netekties našta tenka personažei susigyventi, kai vaikas dingęs be žinios... Gera režisūra, vienas geriausių S. Miller vaidmenų josios karjeroje ir įtikinamas, nebanalus gyvenimiškų spalvų (kur yra ir laimės blyksnių, ir skaudžių praradimų, smurto bei kaltės, pasididžiavimo ir palaikymo) prisodrintas pasakojimas, kuriame atsiveria tikriausiai tipinės vienišės baltosios amerikietės gyvenimas. Man patiko.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prarastasis miestas Z" / "The Lost City of Z"

Sveiki,

Vaikystėje labai mėgau filmus, kuriuose buvo vaizduojamos pavojingos ekspedicijos į džiungles, kur tyko didžiulės gyvatės ir nežinomos indėnų gentys. Vedamas tos nostalgijos pažiūrėjau „Prarastasis miestas Z“ (angl. The Lost City of Z) (2016), kuris pasakoja apie XX amžiaus pradžioje realiai gyvenusį ir ekspedicijomis besižavintį Percy Fawcett.

Šioje biografinėje juostoje, kuri gali pasigirti kruopščiu James Gray kinematografine kompozicija, atrodo, jog viskas vietoje ir tvarkoje. Apgalvotos laikmečio detalės, įsigilinta į visuminį pasaulio regėjimą, kurio centre turėtų būti užkietėjęs svajotojas, kuris tikisi atrasti aukso miestą Pietų Amerikos džiunglėse. Tai pasakojimas apie troškimą, kuris tampa žmogaus likimu. Neslėpsiu – buvo kiek sunkoka įsijausti į filmą ir jei ne XX amžiaus pradžios atmosfera, kažin, ar pati istorija būtų sujaudinusi. Pernelyg mačiusiems aštrių dramų ir kur kas įmantresnių biografinių ekranizacijų, šis filmas pasirodys kiek švelnesnis, lėtokas, kartais netgi demonstruojantis ne tiek žmogaus aistrą ir svajas, kiek keliautojo filosofiją (čia prisiminiau nugludintą „Kino pavasaryje“ rodytą filmą „Gyvatės apkabinimą“), tačiau „Prarastame mieste Z“ saikingai dozuojami ir nesutarimai, ir konfliktai, nuomonių išsiskyrimai bei šeimos auka dėl svajonės.

Filmas pasirodė nei geras, nei prastas, toks vidutiniškas, kuris bent man greitu metu pasimirš. Trokštantiems išskirtinumo rimtų filmų kategorijoje šią juostą rekomenduočiau „apeiti“, tačiau jeigu trokštate tiesiog „normalaus“ filmo ir išvengti tiesiog akivaizdžių banalybių – šitas filmas tiks. Tiesa, jame pasirodė vampyraitis Robert Pattison akivaizdžiai „nudilęs“ ir praradęs bet kokį sekso dievaičio statusą.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Foxcatcher" / "Foxcatcher"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Foxcatcher“ (angl. Foxcatcher) (2014) – tai komandos pavadinimas, todėl tikriausiai niekur neverčiamas tiesiogiai į lietuvių kalbą. Aišku, sportinės dramos nėra mano mėgstamiausias žanras, tačiau kritikų išliaupsintas ir žiūrovų pamėgtas filmas „Foxcatcher“ negalėjo praslysti ir pro mano žvilgsnį.

Jau kuris laikas savo saugykloje laikau režisieriaus Bennet Miller filmą „Žmogus, pakeitęs viską“ (2011), kuris taip pat buvo kuo puikiausiai įvertintas, bet nusprendžiau pažiūrėti patį naujausią darbą. Ir galiu pasakyti, kad iš esmės nenusivyliau. Aišku, pradžia buvo gana varginanti, nes sportinės dramos gana šabloniškos, bet čia buvo kai kas daugiau – smarkiai kitoks aktorių amplua, melancholiškumas, charakterių statiškumas, kuris filmo procese įgyja neregėtos galios. Iš pradžių labai glumino mažakalbiai personažai, retsykiais susiimantys aikštelėje vienas su kitu, nuolat galvojantys apie sportą, neturintys asmeninės laimės atsvaros, ką dažnai akcentuoja sportinės dramos – šeimos palaikymas, liaupsės ir pan. Melancholija, rūstumas, veikėjų uždarumas pamažu tampa neįtikėtinai įdomiu filmo varikliu. Filmas – biografinis, personažai turi prototipus, turtingą, su kriminalinėmis užuominomis istoriją. Patiko man laikmečio tendencijos, bandymas kuo natūraliau atkurti intymių sporto evoliuciją, atskleisti personažų dvasios stiprybę ir per tyla išreikšti tai, kad šiems vyrams už sporto ribų nieko nebelieka, jokių tikslų, gyvenimo, aistros...

Pagrindinius, sakyčiau, neįtikėtinai puikius vaidmenis sukūrė aktorių trio: Steve Carell, Channing Tatum, Mark Rufalo – visiems trims norėtųsi paskirti aplodismentų jūrą. Visiškai netikėtas Steve Carell vaidmuo – su grimu visai nepanašus į save ir savo komikinių personažus, pvz., „Ieškokit Gudručio“. Visiškai nuomonę pakeičiau apie Channing Tatum, kurio seksualus ir infantilus pasirodymas filme „Magiškasis Maikas“ tebuvo tik pasimaivymas su tuo, kaip personažą išspinduliavo šiame filme. Na, ir Markas Rufalo – vienas mėgstamiausių aktorių už Atlanto, be galo skirtinų vaidmenų atlikėjas, po „Normalios širdies“ pasirodymu vėl mane pritrenkė savo organika, susikaupimu ir stiprybe.

Aišku, dėl visko čia „kaltas“ pats režisierius, kuris tiesiog puikiai „sukalė“ filmą. Laikui bėgant, nebeslėgė nei personažų verbalinė statika, nei sporto treniruotės, neerzino amerikietiško patriotizmo kaišiojimas, o netikėta finalinė scena atėmė amą, nes tai buvo tarsi sprogimas iš tylos. Aš tiesiog esu labai patenkintas šiuo filmu ir rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir visiems, kurie nori su filmu pasigalynėti kaip su tikru imtynininku. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela