Filmas: "Kaliniai" / "Prisoners"

Sveiki,

Kanadiečių režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners) (2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“ net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu. Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net nebesivarginau žiūrėti...

Kalbant apie „Kalinius“ – tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos – visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.

Pagrindinius vaidmenis sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal, kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip gyvenime ir būna – prisišikai į kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.

Visgi filmas šį bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“. Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo, atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atvykimas" / "Arrival"

Sveiki,

Vienas didžiausių praėjusių mokslinės fantastinių filmų buvo „Atvykimas“ (angl. Arrival) (2016), pasakojantis neįprastą ateivių pasirodymą žemėje. Dar viena istorija apie ateivius... Kiek gi galima? Ogi jei idėjos ir realizavimas geras, vadinasi, galima ir dar kartą apie tą patį. Garsus režisierius Denis Villeneuve, kuris sukūrė įspūdingą filmą „Moteris, kuri dainuoja“ ir absoliučiai, mano akimis, nuobodų filmą „Sicario: narkotikų karas“, šįkart imasi sėkmingai naujo žanro.

Kanadietis režisierius ieško savito braižo ir žiūros taško. Akivaizdu, kad filme „Atvykimas“, kuris lyg ir turėjo pamaloninti mases specialiaisiais efektais, veiksmo aštrumu bei neregėtais ateivių kostiumais ir technologijomis, šįkart sukalė veikiau draminį filmą, o ne gražų pataikavimą. Tuo filmas ir yra stiprus – scenarijus, kuris turi simbolinės reikšmės. Vidutinio amžiaus poliglotė, netekusi savo vaiko, imasi susikalbėti su nežemiškomis būtybėmis ir iš esmės kiek filmas primena „Tarp žvaigždžių“, tačiau akivaizdu, kad filmo idėja yra ne patys ateiviai ir ne jų atvykimas, bet visos situacijos moralinis pamokymas. Susiskaldžiusi žmonijos civilizacija skirtingai sutinka ateivius, bet galiausiai priveda ne prie kontaktų su pačiais ateiviais, kiek komunikavimui tarp žmonijos tautų. Būtent komunikavimo svarba išryškina bendrąjį filmo idėjinį lauką ir kartu papasakoja asmeninę vertėjos Luizos istoriją.

Keletas gražių siužetinių apžaidimų gana pagyvina filmą, o neskubus ir mažaveiksmis siužetas labiau kuria dramatišką vidinę įtampą, nei sakykime, koks veiksmo apokalipsinis filmas apie ateivius. Vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorė „ant bangos“ Amy Adams, kuri jau buvo įvertinta už šį vaidmenį įvairiuose apdovanojimuose. Šiame filme, kaip ir „Supermene“ (netgi personažų vardai sutampa!) atitinka aktorės panašų braižą, tik čia kur kas jai skiriama daugiau dėmesio.

Apibendrinant filmą, galiu pasakyti, kad jis vienas geresnių ir įdomesnių, nes kažkuo kitoks, kitaip pažiūrėta į pačią situaciją, scenarijų ir pasakojimo pobūdį. Nepasakyčiau, kad itin sužavėjo, tačiau filmas išties geras. Rekomenduočiau pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sicario: narkotikų karas" / "Sicario"

Sveiki, skaitytojai,

Daugybės puikių filmų režisierius Denis Villeneuve ir toliau kuria filmus pagal tiesos ir melo žaidimą vaizduojančius scenarijus. Naujausias jo filmas „Sicario: narkotikų karas“ (angl. Sicario) (2015) turėjo mane kone pertrėkšti kaip vabalą, turint galvoje, kad režisieriaus filmas „Moteris, kuri dainuoja“ kone taip ir padarė, šįkart net nesugebėjo sujaudinti. Žinau, daugelio išliaupsintas filmas tiek scenarijumi, tiek aktoriais, tiek operatoriaus darbu, daugelis kone nugeibo jį bežiūrėdami iš malonumo, o aš vis dirsčiojau į laikrodį, kada ši be intrigos nuobodybė pasibaigs.

Na, gerai, filmas nėra jau toks prastas, kam patinka brutalūs kriminalinio pobūdžio siužetai (o man jie retai patinka), tas galbūt ir ras visą malonumų asorti, tačiau gera siužetinė pradžia – daugybė sienoje palaidotų lavonų ir aštrių siužetinių vingių tuoj pasibaigia, kai scenarijus panardina į Emily Blunt kuriamos naivios ir tikinčios besąlyginiu profesiniu teisingumu personažą, lakstymą paskui vyrukų, kurie nieko neaiškina, uodegas. Tiesą sakant, buvo nuobodu, nuobodi buvo vargšės patiklios moters susidūrimai su neteisybe, korumpuotais narkotikų platintojais ir visa korumpuota aukštesniąja teisėsauga. Viskas daugiau ar mažiau nuspėjama, nes bet koks didesnis kriminalinis panašus filmas iškart rodo vieną ir tą patį – korumpuotus teisėsaugos pareigūnus. Kiek gi galima apie tą patį per tą patį? Tiesiog žiūrėjau ir pasigedau gero siužeto, kažkokios įdomesnės gelmės užuot kalbėjus ir nešus tą patį žinią. Labai gaila, kad į tokius panašius ir atsikartojančius siužetus finansuojama tiek daug, dar baisiau, kad žmonėms patinka tas išvirkščio kailio lupimas. Nesakau, kad savotiška teisėsaugos kritika ir korumpuoto pasaulio atskiros pasaulio taisyklės yra kažkas prasto, bet mano akims jau gerokai įgrisęs ir atsibodęs.

Po filmo „Moteris, kuri dainuoja“, sunku patikėti, kaip režisierius suplokštėja ir holivudėja, priimdamas tas žaidimo taisykles, o kritikų liežuviai visa tam pataikauja. Šiame filme išskirčiau aktorius – jų darbas puikus, ypač E. Blunt, Benicio Del Toro, visgi gražiai nufilmuota ir pateikta, tačiau pati istorija taip ir nesugebėjo bent man įžiebti kibirkšties...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Priešas" / "Enemy"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Priešas“ (angl. Enemy) (2013), kurį režisavo kanadiečių režisierius Denis Villeneuve. Su pastaruoju buvau susipažinęs, pažiūrėjęs jo seniai matytą kino juostą „Moteris, kuri dainuoja“. Tai buvo išties įspūdinga juosta, todėl nedelsdamas nutariau pažiūrėti ir „Priešą“.

Šis filmas mane iš esmės ne tik nuvylė, bet ir nuliūdino. Jis nė iš tolo neprilygsta „Moteris, kuri dainuoja“, kuri buvo ir įdomi, ir politiška, ir šokiruojanti. „Priešas“ – tai itin šalta kino juosta. Toks jausmas, lyg visos scenos būtų išmėsinėtos ir prileistos kažkokių dujų. Nepatiko beveik nuo pat pirmųjų kadrų. Istorija mistifikuota, daug dalykų lieka neaiškūs iki pat galo ir pasibaigus filmui. Režisierius tiesiog užsižaidė „stalkerizmu“, mistifikuodamas ir kurdamas nuojautą ir atmosferą, formą, pamiršo filmo turinį – atmetus formą, scenarijus atrodo apgailėtinas. Gal visgi čia silpnoji grandis yra scenarijus, nes formą gi kuria tik režisierius. 

Filmas priminė neseniai matytą „Po tavo oda“ – filmo atmosfera kuriama per negyvumą ir asketiškumą. Kitą vertus, „Prieše“ aptikau nemažai Tarkovskio kinui būdingų elementų, tačiau jie man pasirodė atgyvenę. Identiškų vyrų istorija atrodė nuobodoka, scenos tyčia ištęstos, pripildytos muzikos garsų, kad suintensyvintų ne tik personažų dvasią, bet ir žiūrovų jusles. Kartais būdavo netgi per aštru.

Daugelis gurmanų labai mėgsta tokias kino juostas, tačiau man ji buvo sunkoka, nemėgstu, kada lauki filmo finalo dar tik prasidėjus filmui. Vaidyba gera, puikūs aktoriai, bet filmas man nepatiko, neįtiko ir po jo pasijutau taip, lyg nebenorėčiau žiūrėti kino visai.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris, kuri dainuoja" / "Incendies"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti „Kino pavasario 2011“ daugiausia žiūrovų simpatijų pelniusį filmą „Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies) (2010 m.). Tai kanadiečių filmas, kuris mus nukelia į Artimuosius Rytus, kur kaunasi krikščionys ir musulmonai už savo įsitikinimus, bet tai kartu ir pasakojimas apie keistą ir beviltišką meilę, kuri gimė iš skirtingų stovyklų. Iš esmės filmas gali pasirodyti gan žiaurus, o jaudinantis siužetas suveltas ir gan painus, tačiau pabaigoje smogiama tokia baisia tiesa, kad net sunku patikėti, jog taip įmanoma. Aš visgi manau, kad vienas iš pagrindinių gero filmo elementų yra puikus siužetas, juk ekranizuoti galima bet ką, kad ir paprasčiausiai Balzako kurinį, kuris šiai dienai kino ekranuose pasirodytų siužeto sumetimais kaip mažiau už vidutinybę, todėl gerbiu siužetus, kurie yra rašomi būtent kino filmo kūrimui, nes tai dažniausiai pasiteisina šiuolaikiniame kine.

„Moteris, kuri dainuoja“ – tikslus ir kraugeriškas pasakojimas, kuriame įsivelia ištisa giminių karta. Filmo pradžioje užduodamas uždavinys, ar įmanoma, kad 1+1 būtų lygus vienetui, tai neįsivaizduojama matematinė nesąmonę, kurią patikrina ir įrodo pats gyvenimas, jog vis dėlto šitaip įmanoma. Kai kas bandė nuteisti šį filmą kaip manipuliatorių, kuris tiesiog žaidžia žiūrovų jausmais, balansuodamas ant itin sunkių temų kaip antai vaikai tarp tos pačios šeimos narių ir panašiai, kurie prikausto žiūrovo vaizduotę ir žaidžia jo suformuotomis vertybėmis, tačiau norėčiau filmą šiek tiek apginti, nes jo meninė plotmė irgi pakankamai nemenka, o ir siužetas nevienkryptis, jis paliečia Artimųjų Rytų politiką, šeimos tradicijos, svetimas kultūras bei kalbas. Taip, filmas kurtas iš pagrindų suluošinti žiūrovą emociškai, tačiau, mano galva, apgalvoti ir kiti dalykai, kurie prikausto dėmesį ne tik prie siužeto, bet ir prie puikios aktorių vaidybos, spalvų, gamtovaizdžio, kultūrų, kameros judesio ir pan.

Šokiruojantis siužetas vertas pagarbos, bet kitą vertus sukurti kažką įtikinamai šokiruojančio nėra jau taip ir lengva visko mačiusiam šiuolaikiniam kino gurmanui, tam reikia kartu ir subtilumo, kad nebūtų viskas perdėm tiesmukiška ir banalu, o „Moteris, kuri dainuoja“, mano galva, kaip tik ir yra vienas geresnių filmo variantų, kaip tai galima padaryti. Jeigu tokį filmą, tarkim, būtų sukurpę Iranas ar Irakas, o ne Kanada, manau, jis nebūtų susilaukęs tokio pripažinimo, nes kalbėti apie savo krašto problemas ir tai demonstruoti kitiems gali daugelis, o kai tai ryžtąsi daryti kitataučiai, visa tai kažkodėl susilaukia dažniausiai pripažinimo.

Iš esmės, manau, kad filmas patiks daugeliui, nereikia būti ir kino gurmanu, nes filme nemažai įtemptų ir įdomių scenų, kurie patiks ir paprasto plauko žiūrovams, nes filme yra tikrai puikių ir įtaigių scenų, iš kurių, rodos, nebelieka jokių išeičių, kaip tik mirti, tačiau gailestingasis likimas moteriai, kuri dainuoja, suteikė nugyventi ilgą gyvenimą.

Filmą pirmą kartą žiūrėjau prieš beveik dvejus metus originalų kalba ir nesupratau pagrindinės esmės, todėl susigadinau savo receptorius, visai neseniai pasirodė filmas ir lietuvių subtitrais, tad nusprendžiau sau suteikti malonumą pažiūrėti antrąkart, tačiau jau žiūrėjimas nebebuvo toks įdomus, kadangi kadrai jau matyti, tik iš po jų atkasama šiek tiek kitokia prasmė, todėl iš esmės laikau šį filmą jau sugadintu, nes negalėjau vienu smūgiu maksimaliai išgyventi ir siužetą, ir prasmę, bet tai yra mano paties kaltė, į kurią Jūs nepretenduojate, taigi, jeigu turėsite galimybę, pažiūrėkite šį filmą, manau, nepasigailėsite.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb:  8.2

Jūsų Maištinga Siela