Filmas: "Hamnetas" / "Hamnet"

 

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Kai pasirodė rašytojos Maggie O'Farrell romano „Hamnetas“ vertimas į lietuvių kalbą, nedelsdamas puoliau jį skaityti (nes įvertinta premijomis, nuolat aptariama), maniausi, kad patirsiu itin didelį malonumą, bet tuokart mane ištiko šioks toks nusivylimas. Knyga pasirodė pernelyg sentimentali, parašyta populiariosios literatūros klišėmis, laisvai spekuliuojant žinomais faktais apie V. Šekspyrą ir jo žmoną A. Hatheway – žodžiu, eilinis modernistinis romanas, kuris bando vėlei rekonstruoti nutildytus moterų balsus didžių vyrų istorijose. Kiek nustebau, kad „Klajoklių žemės“ režisierė Chloé Zhao ėmėsi kūrinio „Hamnetas“ (angl. Hamnet) (2025) ekranizacijos. Rizikinga? Žinoma, tačiau režisūrinė atida ir jautrumas, manau, egzotiškai kūrėjai pavyko pakylėti šią istoriją kiek kitokiu rakursu, nei rašytojai O‘Farell.

 

Filmas „Hamnetas“ pavadintas pagal Viljamo Šekspyro sūnaus vardą, kuris vos ūgtelėjęs miršta nuo tuo metu Angliją užklupusio maro. Sudėtingi santykiai su žmona ir sūnaus netekties skausmas paskatino Šekspyrą Londone parašyti kūrinį panašiu pavadinimu „Hamletas“ (vieną garsiausių Šekspyro tragedijų apie Danijos princą kerštą ir mirtį viduramžiuose). Visgi filmas (kaip ir knyga) yra ne apie Šekpsyrą, o labiau apie jo žmoną Anę (verčiama Agnesė), jos santuoką, gimdymus ir kančią bei jaudulį dėl vaikų. Siužetas bando plėtoti krikščionybei (raganų medžioklei) pavojingas Agnesės tapatybes: jos mirusi motina buvo žolininkė, todėl ji užaugusi prie pamotės ir savo tėvo nuolat gręžiojosi į mišką. Galiausiai ir pati istorija tampa mistifikuota: Agnesė gimdo miške, ten, kur tyra, o ne religijos atmiežtuose namuose. Galiausiai istorija lyg ir paaiškina Šekspyro kūrybos etapo lūžį nuo komedijos prie tragedijos – tai vienintelio sūnaus mirtis, tačiau ką jis reiškia tikrajai motinai?

 

Agnesės vaidmenį sukūrė puikaus vokalo ir nestandartinių vaidmenų aktorė Jessie Buckley ir, mano galva, vienas įdomiausių savo kartos aktorių Paul Mescal (tai priežastis, kodėl šį filmą pėdinau žiūrėti į kino teatrą). Filmas labai jausliškas, kūniškas, vietomis erotiškas, tačiau toji sentimentalumo „dozė“ tokia subalansuota, kad ji atidengia pačią gyvastį, istorijos ir epochos esmę. Tai nėra filmas apie Šekspyrą ir vyro kūrėjo kultą, ne, tai apie šeimą ir pasaulio pajautimą. Manau, režisierei kur kas labiau tinka šis žanras, nei bandymai kurti Marvel serijos filmą, nes iškart pasireiškia „minkšta“, savita, atidi ir juslinga, bet nebanaliai jausminga režisūra.

 

Įpusėjęs filmą pamaniau, kad gal pernelyg ištęstos tos motinystės, gimdymo istorijos, kuriose tiek daug skausmo, kolektyvinio moters palaikymo, po kurių eina ilgos netekties depresyvios scenos. Visgi viską atperka dvigubo „dugno“ pabaigos scena, kai Agnesė iš tikrųjų atvyksta į Londoną pamatyti vyro pastatytą „Hamletą“, tada įvyksta tai, kas svarbiausia: Agnesė iš tikrųjų ima suprasti ir atleisti vyrui, kuris turėjo savo sūnų gelbėti, su juo atsisveikinti, bet buvo užsiėmęs karjeros ir kūrybos reikalais Londone, rekonstrukcija. Ji iš tikrųjų žiūrėdama spektaklį rekonstruoja turėtą atpirkimo scenarijų, kuris padovanoja jai galimybę ne tik legendinėje pjesė atpažinti savo tikrovės nuotrupas, simbolius, bet ir tam tikrą susitaikymą, paleidimą kartu su teatro žiūrovais, kurie tiesia savo rankas į Hamletą ir sukuria terapinį Agnesės ir paties Šekspyro susikalbėjimo seansą. Savitai genialu, todėl šis mažai siužeto turintis filmas iš esmės yra skirtas ne vien tik rekonstruoti istoriškai moters balsą, paaiškinti tam tikrus Šekspyro kūrybos lūžius, bet ir suteikti veikėjams, istorinėms personoms, psichologinį skausmo paleidimo ir susitaikymo seansą. Aktoriai puikūs, siužetas romus, bet norint pajusti filmą, reiktų ne tik bukai žiūrėti meditatyvias scenas, bet ir paanalizuoti veikėjų ryšius.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo sutvėrimai" / "God's Creatures"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu nesu linkęs žiūrėti tamsias ir liūdnas šiaurietiškas dramas, kur vyksta itin dramatiški įvykiai, veikėjai neįstengia vieni kitų pakeisti, o jų būsenas iliustruoja kokia nors šalta į aštrias uolas besitrankanti jūra. Visgi pažiūrėjau airių filmą „Dievo sutvėrimai“ (angl. God's Creatures) (2022), kuris iš esmės įkūnija visa tai, ko iš tikrųjų vengiau. O vengiau, aišku, be reikalo, nes viskas su šio filmo atmosfera yra gerai, kaip tik papildo mūsų prasidėjusį tamsų ir niūrų lapkritį su smarkiais vėjais ir lietumi.

 

Istorija pasakoja apie mažą žvejų miestelį, kurio pagrindinėje žuvų išdarinėjimo fabrike dirba aktorės Emily Watson sukurta veikėja Ailyn. Darbas alinantis ir sudėtingas, reikalaujantis ištvermės. Atmosfera iškart fokusuojanti į sudėtingus socialinius žmones, kurie kabinasi į gyvenimą taip, kaip jiems pavyksta. Galiausiai Ailyn sužino, kad grįžo jos sūnus paklydėlis Brajenas. Motina besąlygiškai juo džiaugiasi, nes jaučia kaltę, jog tai ji kalta dėl to, kad kažkada Brajenas išvyko į Australiją. Filmas utriruotas į darbą, vos tik grįžęs Brajenas yra užverčiamas klausimais ir spaudimu, jog tuoj privalo dirbti, užsidirbti ir eiti į priekį (kažkas labai lietuviško, ar ne?). Šioms šeimoms darbas yra visa ko pamatas, todėl Brajenas imasi austrių verslo, tiesa, kiek nelegaliai, su motinos pagalba, kol vieną dieną neateina skundas, jog galimai Brajenas išprievartavo merginą ir tada motinos pasaulis suvyruoja...

 

Viskas su šiuo filmu tvarkoje, tačiau tenka pripažinti, jog jis labai slogus visomis prasmėmis. Žemi violončelės garsai, prislopintos šiaurietiškos spalvos, tamsi ir šalta jūra, sunkus darbas žuvų fabrike, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, lėtumas, miestelio žmonių skersuojantys žvilgsniai. Galima sakyti, jog kartu tai viskas, kas šalčiausia ir sudėta į šį filmą, bet iš kitos pusės viskas pateisinama ir iliustratyvu. Šiaip labai mėgstu užgimusį kino naująjį liūtą Paul Mescal, tačiau šis filmas iš esmės aktorės Emily Watson smuikelis, ji čia svarbiausia ir jos sukurtas motinos paveikslas, sakyčiau, įkūnija tai, ką paprastai mėgsta motinos tokiuose prasikaltusio vaiko filmuose – ginti vaiką iki tol, kol nukrenta abejonės kaukė. Tam tikra prasme filmas pateisina savo pavadinimą, tik šįkart Ailyn sukūrė savo vaiką ir nesugebėjo jam perteikti visko, kas geriausia, nes tikriausiai buvo per naivi ir neatidi, todėl ją ištinka Medėjos likimas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.0 

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi mes svetimi" / "All of Us Strangers"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius Andrew Haigh mėgsta LGBTQ+ temas kine, jo sukurti filmai kaip „Savaitgalis“ ir serialas „Looking“ tapo tikrai kine LGBTQ temas įprasminančiais pasakojimais, kurie pasižymi nebanaliu jautrumu ir giliamintiškumu. Lietuviams režisierius tikriausiai labiau žinomas dėl filmo „45 metai“, o naujausia jo drama, puikiai įvertinta tiek kino kritikų, tiek žiūrovų „Visi mes svetimi“ (angl. All of Us Strangers) (2023) šiemet buvo įtraukta į Kino pavasario programą. Esu šiek tiek sutrikęs, kad kitas LGBTQ temos filmas „Labirintai“ buvo kur kas labiau reklamuojamas ir jam skirta kur kas daugiau seansų, nei šiam, kuris, mano galva, yra vertesnis plačiosios auditorijos.

 

Nesitikėjau, kad filmo metu bus pilna salė, „Visi mes svetimi“ filmo atėjo pasižiūrėti ir jaunimas, ir jau visai pagyvenusių sutuoktinių, tad tikriausiai kinas (ir nė vienas neišįjo!), nors ir turi LGBTQ indeksą, lietuviai toli gražu neskirsto kino. Istorija pasakoja apie vyrą vardu Adamas, kurį nepaprastai jautriai suvaidino britų aktorius Andrew Scott, pastarasis veikėjas labai uždaro būdo, tačiau vis tiek pradeda romantinius santykius su tame pačiame name gyvenančius Hariu, pastarąjį suvaidino kylanti kino žvaigždė Paul Mescal (kas matė pernykštį jo pasirodymą filme „Po saulės“, tikriausiai supras apie ką aš). Vyrukai rūko žolę, mylisi daug ir visaip, o po visko apžiūrinėja Adamo nuotraukas, kalbasi apie savo prisiminimus ir išgyvenimus ir, regis, pagaliau Adamui pavyko surasti gyvenimo atramą, tačiau netrukus žiūrovas yra išsviestas į keistus vaiduokliškus pasaulius, kada Adamas grįžta pas savo mirusius tėvus.

 

Ką galima pasakyti mirusiems tėvams apie savo homoseksualumą ir gyvenimą, ko negalėjai pasakyti, kai jie dar buvo gyvi? Širdį veriantys dialogai ir atsivėrimai šiame filme, man regis, yra geriausia viso filmo dalis, per juos norisi graudintis, susitapatinti, suvokti, kaip sunku Adamui buvo mokykloje, kokį abejingumą jis patyrė, kai šis buvo mažas, suprasti motinos kaltę, kad jis yra toks, koks yra... Galiausiai tie pokalbiai grąžina Adamui savastį, susitaikymą, apsivalymą ir savotišką išgijimą. Filmas labai specifinės tekstūros, galima sakyti, metafizinė patirtis, nes ilgą laiką nesuvoki, ar tai kažkokios Adamo haliucinacijos, ar sapnai, o gal įsivaizdavimai? Galiausiai visa šioji vaiduokliškoji istorija šiurpi tuo, kad tai yra būdas kalbėti apie tai, ko negalėjai ar nesugebėjai padaryti, kol buvai gyvas. Filmas jautrus, veikia emocijas, o pagrindinių aktorių vaidyba suteikia istorijai jaukumo ir intymumo. Paskutinioji filmo scena, kada Adamas ir Haris pavirsta žvaigždės šviesa – net nuėjo šiurpuliukai, kai tamsiame fone tokios pat žvaigždės įsižiebdavo su mirusiųjų sielomis, bylojančiomis apie begalybėje esančią vienatvę ir svetimumą, kurią tegali pagydyti tik vienas kito artumas. Vienas geriausių ir gražiausių šio sezono Kino pavasario filmų.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Po saulės" / "Aftersun"

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet Kino pavasario festivalyje atidarymo filmu tapo jaunos škotų režisierės Charlotte Wells debiutinis ilgametražis filmas „Po saulės“ (angl. Aftersun) (2022), kuriame viso labo pagrindinius vaidmenis atlieka du aktoriais: tėvą Kalumą vaidina Paul Mescal, o Sofi, vienuolikmetę dukrą, Frankie Corio. Istorija pasakoja apie tėvo ir sūnaus atostogas Turkijoje, likus nedaug dienų iki dukters vasaros atostogų pabaigos ir grįžimo į mokyklą.

Istorijoje ne kažin kiek veiksmo. Viso labo tėvo ir dukters tinginiavimas prie baseino, bandymas susidraugauti su kitais turistais, žaidimai ant žaislinio motorolerio, vienas tėvo staigus nusigėrimas, nardymas ir daug filmavimo nešiojamąja kamera. Filmas sudurstytas iš fiktyvių dokumentinių kadrų ir pagavių režisierės štrichų.

Visais atžvilgiais filmas atrodo tingus kurortinis eksperimentas su atsitiktiniu montažu, tačiau po filmo pabaigos kaip įprastai salėje nepakilome, likome tarsi įkalinti kėdėse tos sunkiai nusakomos transo būsenos. Tai daugiau nei filmas, tai filmas patyrimas, kurį reikia žiūrėti dideliame ekrane. Šitokia sutelkta jautria ir juslinga tekstūra ir natūra kalbėti apie depresijoje kenčiantį kažkada gal per anksti tapusį tėvą, kuris nusivylė gyvenimu ir vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas yra būti šalia dukros ir tramdyti savigailą meditacijomis ir tai-či energijos sutelkimo pratimais. Šalia Kalumo vaizduojama dukra Sofi, kuri būtent šią vasarą tyrinėdama savo aplinką pajunta, jog nebėra maža mergaitė ir su ja vyksta esminiai pokyčiai. Tyrinėdama kur kas vyresnius jaunuolius, matydama jų seksualumą, lėbavimus pati ryžtingai seka jų pėdomis ir pirmąkart šią vasarą pasibučiuoja su berniuku...

Režisierė kaip tikra juslinga meistrė atranda ištisą nestandartinę filmo vaizdinių tekstūrą ir koloritą. Ar Kalumas būtų padėjęs galvą ant turkiško kilimo ir klajotų mintimis po savo problemas ir liūdesį, ar suknele tyčia apsirengusią dukrelę, kuri bando imituoti vyresnes mergaites. Visi tie vaizdiniai tik iš pirmo žvilgsnio provokuojami beveik kaip Nabokovo „Lolitoje“, ir atrodo, kad režisierė, kuri ir parašė scenarijų šiam filmui, tuoj prieis kriminalinio nusikaltimo, neatšaukiamos traumuojančios vasaros padarinius, tačiau vos tik priartėjusi prie šios periferinės ribos, ji ima ir lengvai kaip potvynis atsiraukia nuo pasakojimo vingio klišių ir sukuria nepaaiškinamą magiją, jog toks filmas kur kas tikresnis, nei tie visi šokiruojantys apie mergaičių brendimo požymius ir padarytus nusikaltimus. Lengvumas plūduriuoja visoje kurortinėje aplinkoje, tačiau per nekaltas užuominas režisierė visada byloja esantį klastingą pavojų, kuris puikiai koreliuoja su tėvo atsakomybe už dukros pasirengimą kitam gyvenimo etapui, kurį kažkada ir pats sudėtingais keliais patyrė.

Man sunku apsakyti šios istorijos visumą, nes vaizdiniai plaukia švelniai graudindami, koks gražus ir koks besąlygiškai trapus šis pasaulis ir dažniausiai savęs klausi: juk ir tu tai patyrei, tik kaip tu visa tai išgyvenai nė nepastebėdamas gyvenimo tėkmėje? Manau, ypač filmą jautriai patirs vaikų ir paauglių tėvai. Šokiruoja ir intriguoja be jokių šokiravimo triukų. Retas reiškinys.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.7

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela