Filmas: "Stebėtojai" / "The Watchers"

 

Sveiki,

 

Ilgiems vasaros vakarams trileriai ir mistiniai filmai man labai tinka, todėl pastaruoju metu žiūriu tokius. Nieko pernelyg įstabaus nesitikėdamas pasirinkau abejotiną fantastinį mistinį filmą „Stebėtojai“ (angl. The Watchers) (2024) su aktore Dakota Fanning. Tai jaunos režisierės Ishana Shyamalan debiutinis darbas, lyginamas su populiariais pastarojo dešimtmečio komerciškai sėkmingais siaubo filmais, tačiau, tenka pridurti, kad tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų filmas sulaukė gan drungnų arba labai vidutiniškų įvertinimų. Tą pastebėjau ir tarp lietuvių žiūrovų.

 

Aš visgi būsiu iš tų, kuriems filmas labiau patiko. Pastaruoju metu esu nukamuotas nuo panašių ir atsikartojančių filmų apie piktąsias dvasias vienuolynuose ir Italijos bažnyčiose, kur kunigai ir vyresniosios motinėlės bando per demonus ir apsėdimus nemotyvuotai išgelbėti pasaulį, todėl kryžius ir rožančius naudojamas kaip balastas ir kardas, o kadrai pritvinkę šešėlių ir juodumos. Pastarųjų tiek daug prikurta, kad tik spėk žiūrėti kas savaitę po naują, todėl „Stebėtojai“ šiek tiek išsiskiria, nes jis ne tas siaubo „grynuolis“, o veikiau mistinis fantastinis žanras, plėtojantis anglosakso folklorines idėjas apie kažkada atseit egzistavusias fėjas. Deja, fėjos – tai ne maži sparnuoti nykštukai su burtų lazdelėmis iš Disnėjaus, o gerokai žmogaus ūgiu lenkiančios ir pavidalą keičiančios anamorfinės būtybės, primenančios labiau pabaisas čiupakabras, nei, pavyzdžiui, dantukų fėjas.

 

Visgi filmo pavadinimas „Stebėtojai“ ir viename plakate pavaizduota žmonių grupelė už stiklo man priminė kažin kokį mokslinį eksperimentą, tuos jau senokai išsikvėpusius psichologinio I Will Survive stiliaus filmus, kuriame suleidžiama grupelė žmonių, o turi išlikti tik vienas (aliuzija į „Pjūklas“). Bet filmas „Stebėtojai“ vėlgi išvengia šio braižo. Jauna mergina Mina, praėjus 15 metų po motinos mirties, vis dar save kaltina, tad gyvena vienišės gyvenimą kažkur Britanijos šiaurės miestelyje. Vieną dieną pasiėmusi papūgą ji patraukia į šiaurės miškus. Kelionė super neįtikėtina: ji važiuoja visai padoriu greitkeliu, įsuka į pakankamai gerą miško keliuką, o kitą akimirką ji jau užgesusiu automobiliu tarp eglių, iš kurių neįmanoma išvažiuoti, nes nėra jokio kelio. Tokių nelogiškų ir keistų šuolių filme ne vienas ir ne du. Jie iš tikrųjų išklibina filmą, nes nebesupranti, kaip, pavyzdžiui, žmonės gali per visą mišką bėgti paskui papūgą, netgi stabtelėti pasikalbėti ir vėl bėgti paskui ją – tai ką, paukštis tiesiog šiaip plasnoja ir rodo kelią kaip skalikas? Bet tai detalės, kurias lyg ir galima praleisti pro šalį.

 

Visgi filmas idėjinis ir jis mane intrigavo bei vietomis išties neblogai. Tai filmas su „dvigubu dugnu“, kai atrodo, jog viskas išaiškėjo, istorija tapo aiški, likus pusvalandžiui atsiranda dar tos istorijos tąsa, kuri ne ką mažiau paaiškina fėjų ir žmonių prakeiksmą. Toji istorijos dalis, kur lėkti-bėgti ir išsiaiškinti yra įdomiausia, bet visada sunkiai velkasi itin klišinė pagrindinės veikėjos kaltės ir atpirkimo jausmo istorija, kuri kaip koks didaktinis pamokslas iš bažnyčios tribūnos visada sukerta žiūrovui, kad jis pernelyg primityvoka avis, todėl reikia pažodžiui viską ištransliuoti. Šiaip filmas juk galėjo labiau pavykti, jeigu būta atsisakyta tam tikrų loginių spragų, o gal ir montažo defektų, kadrų „apipjaustymų“ bei tam tikrų pernelyg pradinukams išsakomų veikėjų elgsenos motyvų. Šiaip siužetas originalokas, man patiko aktoriai ir taip, kaip jie pritaikomi šioje apgaulingoje istorijoje, tad sakau, kad filmas kiek geresnis nei vidutinis, drįsčiau parekomenduoti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvenęs" / "The Survivalist"

Sveiki,

Žiūrėdamas britų filmą „Išgyvenęs“ (angl. The Survivalist) (2015), apipiltą įvairiausiais apdovanojimais ir nominacijomis, netgi vadinamą „šedevru“, pagavau save mąsliai teisiant, kad paskutiniu metu nelabai suprantu nepriklausomą kiną. Elitinio kino festivalinis perlas, manding, šįkart nesužvilgo nei kaip pusbrangakmenis, pabandysiu paaiškinti kodėl.

Visų pirma mažabiudžetis filmas atrodo nufilmuotas pamiškėje, prie daržo. Mes gi žinome, kad nereikia milijardų sukurti šedevrui, tačiau apie ateities pasaulį po numanomos apokalipsės, kai klajojantys žmonės grupelėmis bando išgyventi, vieni kitus plėšdami ir naikindami – oi, tokių filmų mes tikrai matėme visokių visokiausių. Kuo šis minimalus, mąslus, lėtos tėkmės filmas išskirtinis? Sakyčiau, kad nelabai kuo.

Taip, filmas daug žadantis pirmosiomis 10 minučių, nes vis bandoma spėlioti aplinkybes ir kodėl tas vyrukas sysioja ant žemės, kad patręštu augaliukus, bet netrunka viskas pabosti, kai atsiranda motina su dukra, kur už seksą gauna neįkainojamo paprasto viralo. Žodžiu, vėliau „myliu-noriu-negaliu“, prasideda numanomas santykių trikampis ir čia aš kaip žiūrovas, žiūrintis neabejotiną šedevrą, jaučiuosi apgautas. Netgi Šekspyras prieš 400 metų mokėjo sukurti įdomesnį siužetą. Filme „Išgyvenęs“ absoliučiai viskas nuspėjama, todėl galima kaltinti itin silpną, kone nevykusį scenarijų, kurį galėjo parašyti, tarkim, vidutinių gabumų mokinė iš Tauragės ar Skuodo. Iš tikrųjų filmas kaip „Bado žaidynes“, tik „Bado žaidynėse“ mes patikime geriečiais, leidžiamės į nuotykį, turime nemenkai, kas kad pramoginių, bet turime, emocijų puokštę.

„Išgyvenęs“ galėtume pagirti nebent už nekomercinį pasakojimo toną (tai gana juokingas pagyrimas nepriklausomam kinui), kiek įtikinamą emocinį baimės ir praradimų atmosferą, bet visumoje vyksmo turinys labai nuspėjamas ir absoliučiai šabloniškai nuobodus. Filmas man asmeniškai nepasiūlė nieko naujo.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela