Sveiki,
Ilgiems vasaros vakarams trileriai ir mistiniai filmai
man labai tinka, todėl pastaruoju metu žiūriu tokius. Nieko pernelyg įstabaus
nesitikėdamas pasirinkau abejotiną fantastinį mistinį filmą „Stebėtojai“
(angl. The Watchers) (2024) su aktore Dakota Fanning. Tai jaunos
režisierės Ishana Shyamalan debiutinis darbas, lyginamas su populiariais
pastarojo dešimtmečio komerciškai sėkmingais siaubo filmais, tačiau, tenka
pridurti, kad tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų filmas sulaukė gan drungnų
arba labai vidutiniškų įvertinimų. Tą pastebėjau ir tarp lietuvių žiūrovų.
Aš visgi būsiu iš tų, kuriems filmas labiau patiko. Pastaruoju
metu esu nukamuotas nuo panašių ir atsikartojančių filmų apie piktąsias dvasias
vienuolynuose ir Italijos bažnyčiose, kur kunigai ir vyresniosios motinėlės
bando per demonus ir apsėdimus nemotyvuotai išgelbėti pasaulį, todėl kryžius ir
rožančius naudojamas kaip balastas ir kardas, o kadrai pritvinkę šešėlių ir
juodumos. Pastarųjų tiek daug prikurta, kad tik spėk žiūrėti kas savaitę po
naują, todėl „Stebėtojai“ šiek tiek išsiskiria, nes jis ne tas siaubo „grynuolis“,
o veikiau mistinis fantastinis žanras, plėtojantis anglosakso folklorines
idėjas apie kažkada atseit egzistavusias fėjas. Deja, fėjos – tai ne maži
sparnuoti nykštukai su burtų lazdelėmis iš Disnėjaus, o gerokai žmogaus ūgiu
lenkiančios ir pavidalą keičiančios anamorfinės būtybės, primenančios labiau pabaisas
čiupakabras, nei, pavyzdžiui, dantukų fėjas.
Visgi filmo pavadinimas „Stebėtojai“ ir viename
plakate pavaizduota žmonių grupelė už stiklo man priminė kažin kokį mokslinį eksperimentą,
tuos jau senokai išsikvėpusius psichologinio I Will Survive stiliaus
filmus, kuriame suleidžiama grupelė žmonių, o turi išlikti tik vienas (aliuzija
į „Pjūklas“). Bet filmas „Stebėtojai“ vėlgi išvengia šio braižo. Jauna mergina
Mina, praėjus 15 metų po motinos mirties, vis dar save kaltina, tad gyvena
vienišės gyvenimą kažkur Britanijos šiaurės miestelyje. Vieną dieną pasiėmusi
papūgą ji patraukia į šiaurės miškus. Kelionė super neįtikėtina: ji važiuoja
visai padoriu greitkeliu, įsuka į pakankamai gerą miško keliuką, o kitą
akimirką ji jau užgesusiu automobiliu tarp eglių, iš kurių neįmanoma
išvažiuoti, nes nėra jokio kelio. Tokių nelogiškų ir keistų šuolių filme ne
vienas ir ne du. Jie iš tikrųjų išklibina filmą, nes nebesupranti, kaip,
pavyzdžiui, žmonės gali per visą mišką bėgti paskui papūgą, netgi stabtelėti
pasikalbėti ir vėl bėgti paskui ją – tai ką, paukštis tiesiog šiaip plasnoja ir
rodo kelią kaip skalikas? Bet tai detalės, kurias lyg ir galima praleisti pro
šalį.
Visgi filmas idėjinis ir jis mane intrigavo bei
vietomis išties neblogai. Tai filmas su „dvigubu dugnu“, kai atrodo, jog viskas
išaiškėjo, istorija tapo aiški, likus pusvalandžiui atsiranda dar tos istorijos
tąsa, kuri ne ką mažiau paaiškina fėjų ir žmonių prakeiksmą. Toji istorijos
dalis, kur lėkti-bėgti ir išsiaiškinti yra įdomiausia, bet visada sunkiai
velkasi itin klišinė pagrindinės veikėjos kaltės ir atpirkimo jausmo istorija,
kuri kaip koks didaktinis pamokslas iš bažnyčios tribūnos visada sukerta žiūrovui,
kad jis pernelyg primityvoka avis, todėl reikia pažodžiui viską ištransliuoti. Šiaip
filmas juk galėjo labiau pavykti, jeigu būta atsisakyta tam tikrų loginių
spragų, o gal ir montažo defektų, kadrų „apipjaustymų“ bei tam tikrų pernelyg
pradinukams išsakomų veikėjų elgsenos motyvų. Šiaip siužetas originalokas, man
patiko aktoriai ir taip, kaip jie pritaikomi šioje apgaulingoje istorijoje, tad
sakau, kad filmas kiek geresnis nei vidutinis, drįsčiau parekomenduoti.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 46/100
IMDb: 5.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą