Filmas: "Stebėtojai" / "The Watchers"

 

Sveiki,

 

Ilgiems vasaros vakarams trileriai ir mistiniai filmai man labai tinka, todėl pastaruoju metu žiūriu tokius. Nieko pernelyg įstabaus nesitikėdamas pasirinkau abejotiną fantastinį mistinį filmą „Stebėtojai“ (angl. The Watchers) (2024) su aktore Dakota Fanning. Tai jaunos režisierės Ishana Shyamalan debiutinis darbas, lyginamas su populiariais pastarojo dešimtmečio komerciškai sėkmingais siaubo filmais, tačiau, tenka pridurti, kad tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų filmas sulaukė gan drungnų arba labai vidutiniškų įvertinimų. Tą pastebėjau ir tarp lietuvių žiūrovų.

 

Aš visgi būsiu iš tų, kuriems filmas labiau patiko. Pastaruoju metu esu nukamuotas nuo panašių ir atsikartojančių filmų apie piktąsias dvasias vienuolynuose ir Italijos bažnyčiose, kur kunigai ir vyresniosios motinėlės bando per demonus ir apsėdimus nemotyvuotai išgelbėti pasaulį, todėl kryžius ir rožančius naudojamas kaip balastas ir kardas, o kadrai pritvinkę šešėlių ir juodumos. Pastarųjų tiek daug prikurta, kad tik spėk žiūrėti kas savaitę po naują, todėl „Stebėtojai“ šiek tiek išsiskiria, nes jis ne tas siaubo „grynuolis“, o veikiau mistinis fantastinis žanras, plėtojantis anglosakso folklorines idėjas apie kažkada atseit egzistavusias fėjas. Deja, fėjos – tai ne maži sparnuoti nykštukai su burtų lazdelėmis iš Disnėjaus, o gerokai žmogaus ūgiu lenkiančios ir pavidalą keičiančios anamorfinės būtybės, primenančios labiau pabaisas čiupakabras, nei, pavyzdžiui, dantukų fėjas.

 

Visgi filmo pavadinimas „Stebėtojai“ ir viename plakate pavaizduota žmonių grupelė už stiklo man priminė kažin kokį mokslinį eksperimentą, tuos jau senokai išsikvėpusius psichologinio I Will Survive stiliaus filmus, kuriame suleidžiama grupelė žmonių, o turi išlikti tik vienas (aliuzija į „Pjūklas“). Bet filmas „Stebėtojai“ vėlgi išvengia šio braižo. Jauna mergina Mina, praėjus 15 metų po motinos mirties, vis dar save kaltina, tad gyvena vienišės gyvenimą kažkur Britanijos šiaurės miestelyje. Vieną dieną pasiėmusi papūgą ji patraukia į šiaurės miškus. Kelionė super neįtikėtina: ji važiuoja visai padoriu greitkeliu, įsuka į pakankamai gerą miško keliuką, o kitą akimirką ji jau užgesusiu automobiliu tarp eglių, iš kurių neįmanoma išvažiuoti, nes nėra jokio kelio. Tokių nelogiškų ir keistų šuolių filme ne vienas ir ne du. Jie iš tikrųjų išklibina filmą, nes nebesupranti, kaip, pavyzdžiui, žmonės gali per visą mišką bėgti paskui papūgą, netgi stabtelėti pasikalbėti ir vėl bėgti paskui ją – tai ką, paukštis tiesiog šiaip plasnoja ir rodo kelią kaip skalikas? Bet tai detalės, kurias lyg ir galima praleisti pro šalį.

 

Visgi filmas idėjinis ir jis mane intrigavo bei vietomis išties neblogai. Tai filmas su „dvigubu dugnu“, kai atrodo, jog viskas išaiškėjo, istorija tapo aiški, likus pusvalandžiui atsiranda dar tos istorijos tąsa, kuri ne ką mažiau paaiškina fėjų ir žmonių prakeiksmą. Toji istorijos dalis, kur lėkti-bėgti ir išsiaiškinti yra įdomiausia, bet visada sunkiai velkasi itin klišinė pagrindinės veikėjos kaltės ir atpirkimo jausmo istorija, kuri kaip koks didaktinis pamokslas iš bažnyčios tribūnos visada sukerta žiūrovui, kad jis pernelyg primityvoka avis, todėl reikia pažodžiui viską ištransliuoti. Šiaip filmas juk galėjo labiau pavykti, jeigu būta atsisakyta tam tikrų loginių spragų, o gal ir montažo defektų, kadrų „apipjaustymų“ bei tam tikrų pernelyg pradinukams išsakomų veikėjų elgsenos motyvų. Šiaip siužetas originalokas, man patiko aktoriai ir taip, kaip jie pritaikomi šioje apgaulingoje istorijoje, tad sakau, kad filmas kiek geresnis nei vidutinis, drįsčiau parekomenduoti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela