Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvadratas" / "Rutan" / "The Square"

Sveiki,

Tik atsisėdęs kino salėje, staiga prisiminiau, kad Auksine palmes šakele apdovanotas filmas „Kvadratas“ (angl. The Square) (2017) eis beveik tris valandas. TRIS VALANDAS! Paskutiniu metu vis sunkiau pažiūriu filmus, kurie trunka daugiau nei dvi valandas, tačiau šis mane įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų ir tiesiog užmiršau viską, kad netruko nei tos valandos prabėgti, nei į laikrodį prisiminiau žvilgtelėti.

„Kvadrate“ yra viskas, ką taip mėgstu kine. Na gal ne viskas, tačiau didžioji dalis priemonių, ko visada trokštu, bet paskutiniu metu labiausiai provokacijos ir kad režisierius priverstų kartu su herojais pasijusti nepatogioje situacijoje. O tokių situacijų šiame filme yra begalės! Veikėjams nuolat kažkas trukdo susikalbėti: nepagydoma liga sergantis salės keikūnas, muziejaus eksponatų triukšmas, skambučiai, vagystės ir t. t. Pamaniau, kad režisierius kuria kažkokią nesusikalbėjimo šmaikščią šiuolaikišką alegoriją, bet pasirodo, jis istoriją išplėtoja socialiai ir kultūriškai, kad net primena literatūros kūrinį, tokie filmai nepasimeta šiaip sau ir yra tikrai paveikūs sukelti įvairiausio spektro žiūrovo reakcijas.

Vienas atraminių siužetinių linijų yra meno pasaulis ir valkatos, meno ir plačiosios visuomenės požiūris. Yra ir tokių kabinančių scenų kaip galvijo pasirodymas banketinėje salėje, kuris kone pradeda prievartauti moterį, o grietinėlė net bijo pakelti akis – tai išprovokuotų reakcijų enciklopedija, kuri iliustruoja ir demaskuoja mūsų realias reakcijas gyvenime, pvz., kai benamiai prašo pinigų ar kai stengiamės pabėgti, ištikus nepažįstamajam nelaimė. Pagrindinis veikėjas Kristianas apgailėtinai infantilus, o tai yra tam tikras vyrų donžuanų tipas, kuris linkęs visada priimti ne kokius sprendimus; kol jis vaikosi sukčius, jo vadovaujamas muziejus griūna į šipulius, o kur dar amerikietė žurnalistė, su kuria spėja permiegoti ir vaikų priežiūra?

Filme tiek visko daug, kad atrodo, jog šiame klaikiame XXI amžiaus meno pasaulyje visi šoka sinchroninį absurdo šokį, kuriame nuolat nubrėžiamos ribos, verčiančios suabejoti demokratija, pagarba ir viskuo, kas teikia laisvę. Tai išties provokuoja ir visos potekstės „žiauriai“ aktualios ir bent jau man labai įdomios. Tokių filmų reta! Ir tas, kas sako, kad filmas nevertas Auksinės palmės šakelės, tikriausiai tikėjosi ramybės ir prasmingų filosofinių poteksčių kaip antai irgi puikiame prieš tris metus laimėtame turkų filme „Žiemos miegas“, tačiau ne ką įdomesnių prasmių pateikia ir sensacija iš Skandinavijos.

Filme pasirodo ir serialo „Tarnaitės pasakojimas“ žvaigždė Elisabeth Moss, tad šio serialo gerbėjai turėtų suklusti, o šiaip filmas kaip ir Kino pavasaryje matytas trijų valandų rumunų šeimyninis epas „Sieranevada“ tiesiog įtraukė ir atrodė, kad tikrai gyvenu kažkur kitur. Tokių filmų pasitaiko vos keletas per metus. Ir taip, tai vienas stipriausių filmų šiemet Scanoramoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela