Serialas: "Širdingai atsidavę" / "Fellow Travelers" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki, skaitytojai,

Asmeniškai lieka vis mažiau laiko kokybiškiems ir geriems serialams, todėl vėl perbėgau labiau prie ilgametražių kino juostų. Šį pavasarį ne tik pasidarė šviesiau, bet ir atsirado proga vakarais po „Kino pavasario“ seanso, kai jau nebelabai lieka noro knygai, prieš pat miegą sužiūrėti mini serialą „Širdingai atsidavę“ (angl. Fellow Travelers), kurį sukūrė scenaristas ir prodiuseris Ron Nyswaner, tikriausiai labiausiai man žinomas už scenarijaus sukūrimą „Oskaru“ įvertintam filmui „Filadelfija“ (1993). Pastarasis buvo revoliucinis filmas ne tik dėl to, kad atkreipė dėmesį į LGBTQ bendruomenę (dėl ko dabar holivudiniai filmai ir serialai yra dėl šios temos pertekliaus kaltinami?), bet ir visuomenę gąsdinusią bei visokias, kas netingėjo, propagandą sklaidžiusius apie tuomet JAV ir kitas šalis kamavusią AIDS problemą, kuri buvo klaidingai laikoma išskirtinai tik tarp gėjų bendruomenės plintančia liga, todėl neverta politinio susirūpinimo.

Apie šią JAV medicinos ir homofobijos lūžį sukurtas ne vienas serialas, ne vienas filmas, tad savotiškai kurdamas „Širdingai atsidavę“ režisierius labai toli nenuklysta nuo politinių realijų ir toliau kalba apie paliktas abejingumo, smurto ir baimių stigmas JAV visuomenėje iš XX amžiaus perspektyvos. Serialas pastatytas pagal rašytojo Thomas Mallon romaną, išleistą tuo pačiu pavadinimu 2007 metais. Istorija, nors ir išgalvota, apima nesunkiai atpažįstamus istorinius, politinius ir kultūrinius JAV kontekstus nuo šeštojo dešimtmečio. Šeštasis dešimtmetis ypatingas tuo, kad JAV valdžia smarkiai rūpinosi savo valdžios galia, viešai persekiodama tariamus ir galimus komunistus, išskirdama juos kaip Sovietų Sąjungos infiltruotus agentus, pavojingus JAV vyriausybei. Prie jų buvo priskiriami ir homoseksualai vyrai, nes, kaip žinia, jie taip pat priešai kaip ir komunistai, nes pažeidžiami, marginalai ir pan.

Maždaug tokiame politiniame biurų, kur kiekvienas politikas gali būti apkaltintas esąs gėjus, susitinka pagrindiniai du veikėjai: žavusis alfonsiškos išvaizdos Hovkinsas, kurį suvaidina Mett Bomer, ir kuklus religinis berniukas Timotis, kurį suvaidina Jonathan Beiley. Jie užmezga eilinį romaną, tačiau nė patys nenutuokia, kad jis tęsis maždaug iki 1984-1986 metų, kai vieną po kito LGBTQ įsislaptinusius ar šiaip atvirus žmones ims guldyti AIDS. Iš esmės istorija apie beveik keturis dešimtmečius ir vaizduoja šias atkarpas: šešto dešimtmečio stagnaciją, septinto dešimtmečio Vietnamo karo siaubą, Seksualinę revoliuciją ir disco epochos narkotikų svaigulį ir, žinoma, juodą devinto dešimtmečio AIDS periodą. Per šias dekadas Hovkinsas ir Timotis išgyvena trumpus, bet lemtingus susitikimus. Hovkinsas vedęs turtingo tėvo dukrą paveldi didžiulius turtus, sukuria šeimą, tačiau visgi nuo prigimties nepabėga, jis gyvena dvigubą gyvenimą. Nemažiau banguotą pasirinkimų ir neigimų gyvenimą nugyvena ir Timis, kuris po nelaimingo romano įsitraukia į karinę veiklą, o vėliau į religiją ir tampa aršiu Wall Streeto riaušininku. Šalia pagrindinės poros yra pasakojama ir juodaodžių antraplanė meilės istorija, kurie susiduria dar ir su rasizmu, todėl serialas iš esmės problemiškai pastiprintas, nes aprėpia ir juodosios rasės nepripažinimą ir segregaciją, pvz., duodant darbą, lygiateisiškai integruojantis į visuomenę, kurioje įstatymai priimti, tačiau negalioja...

Kadrai iš serialo.

Šį mini serialą sudaro viso labo 8 dalys, tačiau man asmeniškai jis priminė ir kitus panašius darbus. Režisierius seriale nevengia homoerotinių scenų, kiekvienas Hovio ir Timio susitikimas pavirsta kokia nors išraiškinga ir gerai apšviesta pasimylėjimo scena, tačiau serialas visgi akcentuoja vyrų stigamtizuotą jausminį pasaulį, jų pažeidžiamumą, priverstinį ir dažnai neturinčių kitokių pasirinkimų tiek moraline prasme, tiek pilietine, kaip tik imituoti viešą gyvenimą, apgaudinėjant savo vaikus ir žmoną, nenorint jų įskaudinti. Taip pat kaip niekad seriale daug politinių manevrų ir šantažo, pagrįsto seksualinio pobūdžio skandalais. Patys žinote iš Billo Clintono ir Monicos Levinski laikų, kaip visuomenė mėgsta sekso skandalus. Tai tik parodo, kaip seksualumas, o šiuo atveju seksualinė orientacija, paverčiama politiniu galios įrankiu, kur maža vietos žmogiškumui, empatijai ir supratimui.

Atrodo, logiška, kad potencialiai laimingą gyvenimą turėję nugyventi personažai buvo pasmerkti ir veikiami aplinkybių, tad didvyrių seriale nerasite, nes Hovis renkasi šeimą, nes tą daro visi, kurie nori išsilaikyti politikoje ir versle, tad kažin kokių veikėjų nesuprantamų sprendimų neaptikau, tačiau labiausiai mane stebino tas senovinis komunikacijos sudėtingumas: visi tie laiškai, knygų inicialai, pasiklausomi skambučiai, žmonų ir sekretorių telegrafų skaitymas ir deginimas, nepasiekus adresato, o iš tikrųjų keičia pačių veikėjų poelgius ir sprendimus. Šakės, o ne komunikacija! Aišku, pagalvota ir apie laikmečio detales, kostiumus. Tuo atžvilgiu man serialas sietųsi su „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ 11 sezonu, kuris labai panašiais rakursais, tik aišku, kiek kitokiame žanre atskleidžia šiuos dešimtmečius, gėjų bei lesbiečių problemas.

Šiaip ar taip serialas jautrus, po to reikėjo atsigerti vandens, kad suvirškintum ir atsitapatintum nuo šios tik iš pažiūros likimiškai neteisingos istorijos. Galima sakyti, panašius jausmus sukėlė anuomet matytas „Kuprotas kalnas“, per kurį verkė ir kai kurie homofobai, aišku, tie, kurie empatiškai sužiūrėjo viską nuo pradžių iki galo. Daug liaupsių noriu pasakyti pagrindiniams aktoriams Mettui Bomeriui ir Jonathanui Beiley, kurie sukūrė įtikinamai aistringą ir banguojantį dviejų vyrų sutrūkinėjusį ir vėl kaskart atsinaujinantį ryšį. Žinojau, kad su Bomeriu bus gerai, tačiau tikras atradimas šiame seriale man visgi buvo Jonathanas Beiley, kurio Timio personažas žaižaravo naivumu, labiausiai keitėsi dvasiškai ir temperamento prasme, todėl jo atliktas vaidmuo atrodo labiau dinamiškas, tragiškas ir evoliucionuojantis. Šiaip daug emocijų paliko šis pasakojimas, net nesitikėjau, nes iš pradžių gana sudėtingai „įsivažiavo“, tačiau, besikeičiant pasakojimo struktūrai, nuotaikai, imi ir priimi tai kaip paveikiai sukurtą pasaulį, kuris duoda ne tik emocijų, bet ir žinių.

P. S. Šiuo metu lietuviškai įgarsintą serialą galite legaliai žiūrėti per mokamą Go3 televizijos prieigą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano policininkas" / "My Policeman"

 Sveiki,

 

Britų režisierius Michael Grandage daugeliui žinomas dėl filmo „Genijus“ (2016), o naujausias jo kūrinys, pastatytas ir pagal neseniai Lietuvoje pasirodžiusio Bethan Roberts to paties pavadinimo romaną „Mano policininkas“ (angl. My Policeman) (2022), jau daugel susilaukė įspūdžių, mat, vieni filmą gyrė, kiti peikė, dar kiti liko abejingi. LGBTQ temos filmas apie XX amžiaus vidurio britų policininką, kuris palaikė slaptus santykius žmonai palei nosį daug ką stebino ir graudino, o pagrindine filmo razina tapo „One Direction“ vokalistas Harry Styles, pastarasis paskutiniu metu nusifilmavo net keliose naujose juostose ir tikriausiai bando įsitvirtinti kaip aktorius.

 

Filmas apie dvigubą gyvenimą ir santykius Britanijoje, kai gėjų santykiai buvo kriminalizuojami, manau, apie tai filmų rasime ne vieną ir ne du. „Mano policininkas“ iš esmės (kaip ir filme „Genijus“) režisierius gana tradiciniais poetiniais potėpiais bando perteikti to meto sudėtingus pasirinkimus. Trijulės santykių trikampis perteikia centrine figūra – Marion, kurios pagrindinė jaunosios vaidmenį sukūrė kaip ant mielių iškilusi ir po serialo „Karūna“ princesės Dianos vaidmeny sužibusi aktorė Emma Corrin. Pastaroji, sakyčiau, buvo juslingiausia visoje toje trijulėje. Vaidyba išties labai schamatiška ir primena klasikinius vidutinius manieringus  filmus iš 90-ųjų. Gausu nenatūralių pauzių, teatralizuotų ilgesingų atsidūsėjimų, gamtos peizažų tarsi atvirukų užsklandėlių ir lėtai ištemptas naratyvas, nors jau nuo pat pradžių žinoma, kaip viskas pasisuks, todėl man, kuris tikėjosi, jog tikrai pratrūksiu bliauti ašarų upeliais, teko servetėles atidėti į šalį, nes filmas absoliučiai nepaveikė emociniame lygmenyje.

 

Harry Styles atliktas vaidmuo buvo schamatiškas ir nebuvo individualaus santykio, tarsi režisierius jį numarino bandydamas kurti savo prislopintą dramatizmą po manieringa teatrališka poetika. Manau, filmas būtų visai kitame lygmenyje, jeigu Harry Styles atliekamo Tomo vaidmuo būtų išreikštas taip pat dramatiškai kaip E. Corrin sukurtos veikėjos, dabar garsiam atlikėjui teko nusifilmuoti mažiausiai trijose neblogose gėjiškose sekso scenose, o tai, ką reiškia prarasti policininko statusą ir netekti tapatybės sunkiais laikais, liko tarsi prislopinta ir nutylėta... Visgi naiviai (nežinau, kaip rašytoja tą padarė knygoje, nes jos neskaičiau) perteikta ir Marion savivertė. Ji ilgą laiką net neįtaria, kad prisitrynęs intelektualus dailės žinovas rėžia sparnelį aplink jos vaikiną, o vėliau ir sutuoktinį, kol pati juos neužklumpa. Senatvėje Marion suvokdama, jog gyvenimas praplaukė jos vyrui nemielas, ji imasi globoti sunkiai sergantį Patriką, kurio namuose engia senstelėjęs Tomas, nes kaltina jį išdavyste. Kokio reikia būti naivumo, ką? Visumoje filmas kiek nuviliantis, nes režisieriaus senamadiškame kinematografiniame ritme paskandina visą dramatizmą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela