Filmas: "Ponas Tolkinas" / "Tolkienas" / "Tolkien"

 

Sveiki,

 

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų girdėjęs „Žiedų valdovo“ – vieni labiau šią pasakojimo epopėją žino kaip „Oskarais“ apipiltą ekranizaciją, dar kiti kaip literatūros kūrinį. Pirmąkart „Hobito“ serijos knyga originalo kalba pasirodė 1937 metais ir ją parašė britų rašytojas Tolkienas ir tik daug vėliau pasirodė ekranizacijos. Iš tikrųjų Tolkien praplėtė fantastikos literatūros žanrą, sukūrė savitą mistinį viduramžių epocha ir legendomis bei mistinėmis būtybėmis paremtą pasaulį. Tiesa, filmas ne apie „Hobito“ sukūrimą, bet apie rašytojo gyvenimą „Ponas Tolkinas“ (angl. Tolkien) (2019).

 

Filme pasakojama, kaip dar būdamas paaugliu Tolkienas su motina ir jaunėliu broliu išsikrausto į naujus namus. Išgyvenęs tėvo netektį, Tolkienas netrukus praranda ir motiną, tačiau bažnyčios tarnai suranda jam ir broliukui naujus globėjus, ten jis susipažįsta su kita globotine ir jai jaučia simpatiją. Filme vaizduojami jo jaunystės metai, kaip jis mokėsi berniukų mokykloje ir ten susirado draugų, netrukus jis tampa ambicingu studentu, tačiau ateina Pirmasis pasaulinis karas ir Tolkienas pašaukiamas karo tarnybon. Iš tikrųjų sekdami Tolkieno gyvenimo jaunystės vingiais tikrieji tolikinistai gali lengvai surasti priežastis, kurios turėjo įtakos „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ atsiradimui.

 

Ypač ryškūs kino kūrėjo užmojai pavaizduoti Pirmojo pasaulinio karo fronto judėjimą, purviną mūšio laiką, kuriame Tolkienui tarsi vaidenasi busimų knygų personažai. Bet akylesnis žiūrovas supranta, kad šis filmas nelabai ką bendro turi su realiai egzistavusiu Tolkienu, išskyrus tam tikrus biografinius štrichus. Atsiprašau, Tolkieno regėjimai karo susišaudyme tikrai nėra tikri, o romantiniai susitikimai su būsima žmona taip pat atrodo telenovelės tipažo pasakojimai, kurie realiame gyvenime buvo kur kas sudėtingesni. Jeigu atvirai, iš Tolkino gyvenimo padarytas dar vienas pramoginis kino kūrinys, jo gyvenimo ir kūrybos priežasčių interpretacija, kuri nesistengia ir neturi menkiausio tikslo realistiškai perteikti Tolkieno gyvenimo užkulisių. Pagrindinį vaidmenį sukūrė gerai žinomas Nicholas Hoult, tačiau be jo tikriausiai šiame filme nelabai ką ir buvo žiūrėti. Taip, kadrai spalvingi, po Viktorijos epochos atsigaunanti britų visuomenė, dekoracija, manieros, tačiau visumoje filmas dekoratyvus ir dirbtinis konstruktas įtikti tolkienistams ir, tiesą sakant, Tolkieno gyvenimas pasirodė tiesiog nuobodus, matytas, neišgrynintas, literatūriškai nudailintas ir tiesiog... pavaizduotas be aistros. Nė velnio nepatikėjau šiuo filmu, tačiau tiems, kurie nori susipažinti tik su esminiais Tolkieno gyvenimo faktais, manau, filmas tiks, bet tikriausiai nedaugiau.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp pilkų debesų" / "Ashes in the Snow"

Sveiki,

Žinoma, kad reklaminis šūkis „geriausias visų laikų lietuviškas filmas!“ tėra tik lozungas pritraukti žiūrovą. Taip ir nutiko su filmu „Tarp pilkų debesų“ (angl. Ahes in the Snow) (2018), pagal bestselerį „Tarp pilkų debesų“, kurį parašė lietuvių kilmės rašytoja Ruta Sepetys. Tiesą sakant, nesižavėjau jos knyga ir kiek gaila, kad atėjusi verstinė literatūra kur kas lengvesnės raiškos, pasakojimo tono, praktiškai prieinama kaip popsas visiems tapo tarsi sensacija, nors pašonėje turėjome kur kas išraiškingesnę, nesumeluotą ir visomis prasmėmis geresnę Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Bet taip jau būna, kad savame krašte pranašu nebūsi, panašiai ir su „geriausiomis“ lietuviškomis juostomis – kai dirba tarptautinė rinka, kažkodėl daugelis žiūrovų yra patenkinti, matydami holivudinį braižą, o nepriklausomą kiną laiko nevertu dėmesio. Nors turiu sutikti, kad gero lietuviško kino praktiškai nėra – pavienės juostos, atsiradusios per stebuklą per dešimtmetį, manau, tik paliudija krachą šioje sferoje. Kiti pasakytų, užtat turime nuostabų teatrą...

Visgi „Tarp pilkų debesų“ nepavyko... Nors užsieniečiui šiuos gražius panoraminio tipažo vaizdelius rodyti gal ir įdomu, jis turėtų priimti kaip ir daugelį europinio masto filmų apie Antrąjį pasaulinį karą... Prisikvietėme anglų aktorių, gerą režisierių, pasiėmėm lietuvių kilmės rašytojos kūrinį – kad čia viskas taip globaliai, tai nieko tokio, tačiau neverta tikėtis kažko savito, kažko taip atpažįstamo, nacionalistinio, tautos patirties istorijos. Visgi filmas yra meilės istorija ir antraeiliai dalykai liko kaip tremtis ir tautos kentėjimas, pernelyg viskas pateikta kaip individuali istorija, nepaliečia ir nesudaro įspūdžio, kad tai masinė tautos katastrofa. Režisieriaus nereikia kaltinti, kad nuėjo į meilės liniją ir nesugebėjo papasakoti per Liną visos tautos tragedijos, nes ir R. Sepetys gi savo knygoje „ne kažin ką“ terašo...

Man, kaip lietuviui, gaila, kad viskas nuėjo atpažįstamais keliais, tad eilinį kartą pasitvirtinau, jeigu žiūriu kokį nors filmą apie kitos tautos karus, tremtį, masinį genocidą, turiu įsivaizduoti šimtus kartų baisesnę realybę. Pavyzdžiui, anglimi padažyti aktorių veidai nesugebėjo perteikti to siaubo – skorbuto, šiltinės, utėlių suėstų kūnų ir pusę metų saulės neregėjusių merdinčių lietuvių, įsiraususių kaip kurmiai žieminėse apkasuose...

Aišku, filme būta pavienių širdį griebiančių epizodų, pavyzdžiui, kaip iš motinos išplėšiamas kūdikėlio lavonėlis ir per traukinio angą išmetamas, yra ir dar kitų epizodų, bet tai fragmentai, kurie turėjo (privalėjo?) sukurti tą tiesą, paliudyti pasauliui (čia bent mano lūkesčiai) apie tūkstančių žmonių kančią – gal tam netinkamas knygos formatas, reiktų dokumentikos? Aš nesu tikras, bet šia istorija, kurią siūlo filmas, aš nepatikėjau, filmas pernelyg paviršutiniškas, nors gražiai nufilmuotas, aktoriai puikiai dirba pagal teatrui būdingas scenas, viskas spindi, tviska, bet, – Dievas mato! – na, nėra kibirkšties, nėra tikrumo, tad „Tarp pilkų debesų“ laikau tiesiog parodomuoju filmu Vakarams – maždaug taip: susipažinkite, tarp kitko, tokią mes tragediją turėjome, čia mes, tarp kitko, lietuviai, o dabar paklausykite istorijos apie meilę, kuri kaip ir visose tautose – o kaip be atpažįstamo braižo? Čia prisiminiau rašytojos Giedros Radvilavičiūtės mintį, kad mes, žiūrovai, norime būti visada nustebinti ir šokiruoti, tačiau pagal atpažįstamus triukus, nes kitaip juk jausimės pernelyg sugluminti, nepatogūs. To suglumimo ir nepatogumo būtent ir norėjau.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Priešnuodis gyvenimui" / "A Cure For Wellness"

Sveiki,

„Karibų piratų“ režisierius G. Verbinski pasuko netikėta linkme ir pristatė visai kitokio žanro filmą „Priešnuodis gyvenimui“ (angl. A Cure for Wellness) (2016), kurį pakankamai sukritikavo kino kritikai, tačiau šiame filme atradau netikėtai įdomių dalykėlių. Visų pirma filmo žanras labai sumiksuotas, čia ir mistikos, ir mokslinės fantastikos, ir psichologinis trileris, ir drama... Ištisa virtinė žanrų ir pastangų išgauti išties sudėtingos struktūros ir nuolat išlaikantį dėmesį filmą.

Sutinku, kad filmas iš esmės labai įtraukiantis, net nesitikėjau, kad beveik pustrečios valandos šioji mistinė istorija taip mane pakerės. Šveicariško tipo kalnuose, senoje pilyje, kurioje įrengta reabilitacinė ligoninė, gyvena pakvaišęs daktaras, kuris įvilioja jauną ambicingą verslininką į savo ligoninę, kurios paslaptys išties kaitina kraują. Nors filmas pilnas mistikos, režisierius galėjo apskritai padaryti dar geriau – gotikinį pasakojimą, tada atmosferinis įspūdis būtų sustiprėjęs, kaip antai puikiai tai veikė tokiuose filmuose kaip „Purpurinė kalva“ ar „Interviu su vampyru“, tačiau režisierius lyg ir tausoja save, lyg ir nori atrasti savitą braižą... Visgi mistikos iš esmės filmui netrūksta, galiu pagirti išties nenuobodų scenarijų, apie tas akimirkas, kai tikrai viskas nenuspėjama ir išlaikoma intriga – kas tie džiūstantys kūnai, kas tie padarai vandenyje ir kt. Dažnai tokio tipažo filmuose aiškios kulminacinės filmo vietos, aišku, ką pasakys vienas ar kitas herojus, šiame filme kažkaip tas nekrinta į akis, nors ir esama tam tikrų šablonų ir pasakojimo klišių.

Visgi silpniausia filmo vieta yra, sakyčiau, struktūra, susijusi su montažu, kadangi veriasi ne viena akis badanti pasakojimo logikos stokos bedugnė. Kaip antai per miškus krentantis automobilis, kuris staiga vėl atsiduria ant kelio, o niekur nebuvęs briedis staiga ima šlubčioti vėl nežinia iš kur atsiradęs... Gali būti, kad jus sunervins pagrindinio veikėjo elgesys, kuris kietakaktiškai primena tuos tipažinius veikėjus iš panašių filmų, gali būti, kad jums nepatiks incesto atvejis, tačiau visumoje man asmeniškai filmas labai patiko ir buvo dar po jo apie ką pagalvoti. Ypač turėtų sužavėti toji nemirtingumo ir amžino eleksyro išgavimo būdo atvejis, kurį išgavo baronas „daktaras“. Gal seniai bemačiau tokį filmą, kuris iš esmės priminė „Stounhertso beprotnamį“, tad nesinori prie šio filmo nė kabinėtis, nors tikiu, kad daug kas suras jam priekaištų, tačiau patirtas pasakojime malonumas užgožė daugelį trūkumų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela