Serialas: "Rytinis šou" / "The Morning Show" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu savo atsirinktų serialų peržiūras ir vienas iš tokių šį rudenį tapo populiarus amerikiečių serialas „Rytinis šou“ (angl. The Morning Show). Serialas debiutavo prieš pat pandemiją, 2019 metais, iškart po to, kai per pasaulį nuaidėjo #metoo skandalai, kalbantys apie seksualinius moterų išnaudojimo ir prievartos atvejus įvairių institucijų darbo vietose. Serialas remiasi amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Brian Stelter 2013 metais pasirodžiusi romanu „Top on the Morning“. #metoo itin populiari tema, į kurią ne visi norėjo atkreipti dėmesį, tačiau prasidėję susivienijusių moterų liudijimai šį procesą pavertė grėsminga kalnų sniego lavina, staiga visi ėmė apie tai kalbėti, o kinas ir serialai – ne išimtis. Europoje, deja, apie tai nelabai kalbama, įtariu, kad taip pat galingose korporacijų įmonėse, politikoje, žiniasklaidoje moterys taip pat patiria panašius dalykus.

 

Taigi serialas pasakoja apie itin populiarų nacionaliniu lygmeniu „Rytinis šou“ laidą, kuri tikriausiai atitiktų mūsų „Labas rytas!“, rodomą per LRT. Amerikos visuomenė itin mėgsta parodomąjį veidą, viešuosius žmones su nepriekaištinga reputacija, geru humoro jausmu ir puikiais asmeniniais šeiminiais santykiais. Neduok Dieve, Amerikoje būti žinomu ir viešai patirti nuopuolio skandalus, apie tai mes puikiai žinome iš geltonosios spaudos. Vienas pagrindinių veikėjų pirmajame sezone – „Ryto šou“ žymusis vedėjas Mičas Kesleris (aktorius Steve Carell) jau 15 metų drauge su savo kolege Aleks Live (aktorė Jennifer Aniston) veda populiariausią TV rytinę laidą. Charizmatiškas, malonus ir visų mėgstamas vyras, gyvenime auginantis kelis mažus vaikus, iš tikrųjų ilgą laiką darė darbe savo kolegėms seksualinį spaudimą, mezgė slaptus romanus, kurie, prasidėję #metoo judėjimui, sunaikino ir paties Mičo karjerą. Mičas vieną rytą tiesiog buvo pašalintas iš laidos, o vietoj jo įdarbinta liberaliųjų pažiūrų maištingoji reporterė Bredli Džekson (aktorė Reese Witherspoon).

 

Serialas rodo senbuvės Aleks ir naujokės Bredli sunkiai besiklostančius darbinius santykius, intrigas. Kol Mičas bando nuplauti savo skandalus ir kaip nors sugrįžti į eterį, studijoje perteikiami vidaus galios žaidimai, persitvarkymai. Dėmesio centre – Bredli ir Aleks nesutarimai dėl laidos formato ir eksperimentavimo. Akivaizdu, jog serialo draminis fonas nori atkreipti dėmesį į tai, kad tokios panašios laidos kaip „Rytinis šou“ yra labai gerai ir politkorektiškai apgalvotas žaidimas, kurį valdo iš esmės žiniasklaidos kompanijos magnatai, palaikydami galingus politikus ir iš žinių darydami pelną. Kitaip sakant, juk tai istorija, kaip moterys griauna ir pertvarko patriarchalinius galios žaidimus, pačios klysdamos ir bandydamos atrasti naują vaidmenį besikeičiančiame pasaulyje. Atsiradusi Bredli, kuri tiesioginiame eteryje neapsikentusi ištaria, kad penkiolikos metų turėjo pasidaryti abortą, sukelia tikrą audrą. Moterys vėl matomos, nors sulaukia ir pasmerkimo, tačiau visas serialo centras sukasi apie tai, kiek kiekviena moteris viešai pasisakydama ir kalbėdama apie asmenines patirtis prisideda prie visuomeninio pokyčio, dažnai atiduodamos galgi net savo karjeras ir asmeninio gyvenimo ramybę.

 

Nors serialas turi tris pagrindinius veikėjus (Mičą, Aleks ir Bredli), tačiau sezone plėtojamos ir šalutinės istorijos, pavyzdžiui, akcentuojama dirbti pasilikusių moterų psichologija, traumos ir emocinės būsenos po Mičo skandalo, kurios turėjo intymių santykių su juo. Taip pat išskirčiau ir vyrų žaidimų reikalus. Novatoriško šelmio Korio (aktorius Billy Crudup) ir Čipo (aktorius Mark Duplass) bandymai išsiveržti iš kieto kompanijos savininko kontrolės. Sezone nemažai įtampos tarp stovyklų pasiskirstymo, kas palaiko senbuvę Aleks, o kas novatoriškąją Bredli, bandoma organizuoti vidinius politinius pačios laidos pokyčius, griaunant nustatytus standartus ir politkorektiškumo ribas.

Kadrai iš pirmojo sezono "Rytinis šou".

 

Serialas buvo pastebėtas ir įvertintas įvairių prestižinių apdovanojimų, pelnė daug nominacijų, tačiau šiame sezone mane labiausiai nustebino kultinio serialo „Draugai“ aktorė Jennifer Aniston, kuri šiaip jau labiau laikoma komedijos žanro aktore (turint galvoje, kiek nemažai ji nusifilmavo romantinių komedijų filmuose), tačiau jos draminius sugebėjimus galėjome įvertinti jos pasirodyme „Pyragas“ 2015, kada ji pirmąkart buvo nominuota kaip draminė aktorė „Oskarui“ (beje, geras filmas, rekomenduočiau). Šiame seriale, manau, ji iš naujo atgaivino savo kaip aktorės vardą ir pelnė SAG apdovanojimą kaip geriausia draminė aktorė. Jos Aleks personažas sudėtingas, moteris su ryškiais karjeristės bruožais, narcizė staiga susvyruoja, nebežino, kas ji tokia, griūna jos santuoka, dukra nusisuka, ji pikta darbe, bet drauge pamažu „išsilukštena“ ir išsigrynina, evoliucionuoja kaip veikėja, todėl šiuo atveju man jos personažė visame sezone buvo pats įdomiausias reikalas. Visi kiti maždaug nuspėjami, tipažiniai, tačiau, kiek žinau, kituose sezonuose bus galimybė atsiskleisti ir kitiems personažas, kurie net bus įvertinti „Emmy“ apdovanojimu.

 

Noriu pasakyti, kad man patiko šis serialas. Įtraukė, suintrigavo. Galbūt tikėjausi netgi šiek tiek lengvesnio ir į pramogą linkusį istorijos toną, daugiau komiškų situacijų, tačiau ne, serialas išties dramatiškai sudėliotas, scenarijus labai geras, o sezone pasirodo visas pulkas puikiai pripažintų aktorių. Visgi momentais serijose pagaudavo didaktinio elemento patosas, toks visgi teisingumo perteikimo troškimas, pvz., kai veikėjai lyg ir turėtų savanaudiškai kibti vienas kitam į atlapus, visgi tam tikrais momentais drėgnomis akelėmis, žiūrėdami vienas į kitą, atveria prie taurės vyno sielas, nors ateina rytojus ir vėlei tenka konkuruoti, grumtis, dalyvauti viename didžiuliame industriniame intrigų dvare. Klausimų kilo ir dėl aštuntos serijos, kuri „išgriebta“ iš retrospekcijos, pasakoja apie Mičo praeitį iki skandalo. Matomai, kad toji serija buvo pilotinė ir nufilmuota anksčiau, nes dar nesusiformavęs Aleks personažas. Toji serija išties pristabdo sezono pagreitį, bet iš esmės ir paruošia tramplynui – paskutiniosioms dvi, kurios užbaigia sezono #metoo probleminį epicentrą.

 

Kiek jau peržiūrėjau šiemet nematytų serialų pirmųjų sezonų, šis ir dar „Sekso terapija“ yra tie, prie kurių, manau, tikrai drąsiai grįšiu anksčiau ar vėliau, tačiau norisi dar keliems nematytiems serialams suteikti progą. „Rytinis šou“ paliko išties neblogą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Merė Šeli" / "Mary Shelley"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstate biografines dramas apie garsius klasikinius autorius ir jų gyvenimus? Šįkart apie biografinę dramą "Merė Šeli" (angl. Mary Shelley). Manau, tokie žiūrovai nepraleis progos pasižiūrėti ekranizacijos apie anglų rašytoją Mary Shelley (1797-1851), kuri pasauliui padovanojo kultinį gotikinį siaubo romaną „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ (1823), kuris lygiai taip pat vertinamas, kaip ir „Drakula“ bei kiti siaubo XIX amžiaus garsiausi kūriniai. Taip jau nutiko, kad Mary gimė knygas skaitančioje šeimoje, jos motina mirė vos tik jai gimus, todėl jausdama nuolatinį kaltės jausmą, smalsi šešiolikmetė nuolat panirusi į išgalvotų istorijų knygas ir pati slapta neslepia literatūrinių bandymų, tačiau viską, ką ji parašo, iš tikrųjų tėra tik kitų kūrinių atgarsiai.

 

Mary Shelly gyvenimas, galima sakyti, buvo tipinis tos epochos kuriančiosios moters gyvenimas. Ji negalėjo išleisti knygos savo vardu, nes moteris rašanti siaubo istorijos nebuvo laikoma rimta, todėl jos debiutinis romanas išėjo be autoriaus vardo ir pavardės, o knygos įvadą parašė jos vyras poetas P. Shelly. Filme vaizduojamas garsiosios rašytojos pabėgimas iš namų su vedusiu vyru, jos kūdikio praradimas ir neracionalus bei nuo romantizmo poezijos kvanktelėjęs vyrelis. Galiausiai po sunkių praradimo metų Mary pamažu tampa moterimi ir kūdikio praradimo skausmą bando numalšinti garsiausio tos epochos poetų Bairono draugijoje. Baironas – vienas garsiausių ne tik poetų, bet ir lėbautojų bei mergininkų, o apie jo seksualinius žygdarbius su moterimis ir vyrais per Europą sklido legendos.

 

Skirtingai nei rašytojos vyras, Mary domisi mokslo pasauliu, Bairono lėbautojų ratelyje ji susipažįsta su daktaru, kuris atveria duris į elektra „šokdinamas“ varles bei vizionierišką mirusiojo žmogaus prikėlimą idėja. Vėliau, paskelbus Baironui kvailą literatūrinį konkursą, Mary ryžtasi po daug nesėkmingų bandymų pradėti istoriją apie monstrą Frankenšteiną, sudėdama, kaip filme interpretuojama, visą savo jauno gyvenimo skausmą: užguitą socialinį moters statusą, prarasto kūdikio skausmą, girtuoklio skurstančio vyro nesąmones.

 

Iš tikrųjų filmas vykdo labiau edukacinę funkciją t. y. supažindina mus su šios rašytojos gyvenimo štrichais, tačiau žiūrint filmą, į puikiai žinomos Elle Fanning vaidybą, manding, filmas kažkuo ėmė ir nepatiko. Taip, jis kostiuminis, epochinis, tačiau jame man vėrėsi tokia netiesa, pavyzdžiai, Mary ir namų šeimininkės barnis toks netikras, toks negyvas ir beveik išreikštas verlibrine romantizmo poezija. Nuo kada vidurinės klasės žmonės bardavosi eilėmis? Neapleido jausmas, kad scenarijus labiau tiktų ne kino filmui, o kokiam nors teatro spektakliui su pretenzija į miuziklo žanrą. Mizanscenos kai kurios neįtikino, reakcijos pavėluotos, kai kurių antraplanių vyrų vaidyba dirbtinė, teatralizuota, neintuityvi. Filmą kaip kino meno kūrinį nelabai vertinu, tačiau bendrame XIX amžiaus rašytojų pažinties kontekste galima įsprausti tam tikras žinių paliktas spragas ir po to kokiame protmūšyje pasirodyti netikėtai apsišvietusiam.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp pilkų debesų" / "Ashes in the Snow"

Sveiki,

Žinoma, kad reklaminis šūkis „geriausias visų laikų lietuviškas filmas!“ tėra tik lozungas pritraukti žiūrovą. Taip ir nutiko su filmu „Tarp pilkų debesų“ (angl. Ahes in the Snow) (2018), pagal bestselerį „Tarp pilkų debesų“, kurį parašė lietuvių kilmės rašytoja Ruta Sepetys. Tiesą sakant, nesižavėjau jos knyga ir kiek gaila, kad atėjusi verstinė literatūra kur kas lengvesnės raiškos, pasakojimo tono, praktiškai prieinama kaip popsas visiems tapo tarsi sensacija, nors pašonėje turėjome kur kas išraiškingesnę, nesumeluotą ir visomis prasmėmis geresnę Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Bet taip jau būna, kad savame krašte pranašu nebūsi, panašiai ir su „geriausiomis“ lietuviškomis juostomis – kai dirba tarptautinė rinka, kažkodėl daugelis žiūrovų yra patenkinti, matydami holivudinį braižą, o nepriklausomą kiną laiko nevertu dėmesio. Nors turiu sutikti, kad gero lietuviško kino praktiškai nėra – pavienės juostos, atsiradusios per stebuklą per dešimtmetį, manau, tik paliudija krachą šioje sferoje. Kiti pasakytų, užtat turime nuostabų teatrą...

Visgi „Tarp pilkų debesų“ nepavyko... Nors užsieniečiui šiuos gražius panoraminio tipažo vaizdelius rodyti gal ir įdomu, jis turėtų priimti kaip ir daugelį europinio masto filmų apie Antrąjį pasaulinį karą... Prisikvietėme anglų aktorių, gerą režisierių, pasiėmėm lietuvių kilmės rašytojos kūrinį – kad čia viskas taip globaliai, tai nieko tokio, tačiau neverta tikėtis kažko savito, kažko taip atpažįstamo, nacionalistinio, tautos patirties istorijos. Visgi filmas yra meilės istorija ir antraeiliai dalykai liko kaip tremtis ir tautos kentėjimas, pernelyg viskas pateikta kaip individuali istorija, nepaliečia ir nesudaro įspūdžio, kad tai masinė tautos katastrofa. Režisieriaus nereikia kaltinti, kad nuėjo į meilės liniją ir nesugebėjo papasakoti per Liną visos tautos tragedijos, nes ir R. Sepetys gi savo knygoje „ne kažin ką“ terašo...

Man, kaip lietuviui, gaila, kad viskas nuėjo atpažįstamais keliais, tad eilinį kartą pasitvirtinau, jeigu žiūriu kokį nors filmą apie kitos tautos karus, tremtį, masinį genocidą, turiu įsivaizduoti šimtus kartų baisesnę realybę. Pavyzdžiui, anglimi padažyti aktorių veidai nesugebėjo perteikti to siaubo – skorbuto, šiltinės, utėlių suėstų kūnų ir pusę metų saulės neregėjusių merdinčių lietuvių, įsiraususių kaip kurmiai žieminėse apkasuose...

Aišku, filme būta pavienių širdį griebiančių epizodų, pavyzdžiui, kaip iš motinos išplėšiamas kūdikėlio lavonėlis ir per traukinio angą išmetamas, yra ir dar kitų epizodų, bet tai fragmentai, kurie turėjo (privalėjo?) sukurti tą tiesą, paliudyti pasauliui (čia bent mano lūkesčiai) apie tūkstančių žmonių kančią – gal tam netinkamas knygos formatas, reiktų dokumentikos? Aš nesu tikras, bet šia istorija, kurią siūlo filmas, aš nepatikėjau, filmas pernelyg paviršutiniškas, nors gražiai nufilmuotas, aktoriai puikiai dirba pagal teatrui būdingas scenas, viskas spindi, tviska, bet, – Dievas mato! – na, nėra kibirkšties, nėra tikrumo, tad „Tarp pilkų debesų“ laikau tiesiog parodomuoju filmu Vakarams – maždaug taip: susipažinkite, tarp kitko, tokią mes tragediją turėjome, čia mes, tarp kitko, lietuviai, o dabar paklausykite istorijos apie meilę, kuri kaip ir visose tautose – o kaip be atpažįstamo braižo? Čia prisiminiau rašytojos Giedros Radvilavičiūtės mintį, kad mes, žiūrovai, norime būti visada nustebinti ir šokiruoti, tačiau pagal atpažįstamus triukus, nes kitaip juk jausimės pernelyg sugluminti, nepatogūs. To suglumimo ir nepatogumo būtent ir norėjau.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktis be karūnos" / " A Royal Night Out"

Sveiki,

Yra filmų, kuriuos žiūriu dėl mados, todėl, kad negaliu peršokti balos, nesušlapęs kojų. Šįkart sušlapau kaip reikiant, pasirinkęs britų romantinę komediją „Naktis be karūnos“ (angl. A Royal Night Out) (2015), kuri pasakoja Antrojo pasaulinio karo pabaigos fiestą Londone. Į naktinį šurmulį pasileidžia tuokart dar visai jauniklės monarchės Elžbieta ir Margaret. 

Visą filmą žiūrėjau ir galvojau: ką pagalvotų tikroji Elžbieta matydama save tokią linksmą? Filmas absoliučiai toli nuo realybės ir skirtas labiau mėgėjiškai pramogai, nei rimtam ir užkietėjusiam gurmanui, o tuo labiau britiškos manarchijos gerbėjams. 

Scenarijus ganėtinai skystas ir iš jo neišvirsi jokio kisieliaus, kadangi juokingai romantinės scenos priminė pigias muilo operas. Tik šis filmas nė kiek nepigus, viskas tviska prabanga: aktoriai, kostiumai, masinės scenos, tačiau akivaizdu, jog toki prabanga tuštoka, o scenarijus erzinančiai nuobodus: Elžbieta po miestą vaikosi savo jaunėlę, kuri nusitašiusi patenka į tuometinį bordelį... Daug triukšmo dėl nieko, neįtikina net tuometiniai „blogiukai“, nes viską griauna komedijinis žanras. Daug absurdiškų situacijų, kurios turėjo prajuokinti žiūrovą, o išėjo nevykęs šou, kur nei juoktis, nei verkti. Neįtikino manęs nei aktoriai, nei jų personažai: viskas kryptingai šabloniška ir galvoju, kad Madonnos sukurtas „Mes tikime meile“ apie monarchus buvo nepalyginamai stipresnis filmas už šį dėmesio nevertą juostą, kurią galima tiesiog žiūrėti mezgant kojines ir šalikus: ir dėl fono, ir dėl to, kad nieko išskirtinio vis tiek nepamatysite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienodi" / "Lygūs" / "Equals"

Sveiki,

Dar viena „Kino pavasario“ repertuaro juosta pavadinimu „Vienodi“, kai kur verčiama kaip „Lygūs“ (angl. Equals) (2015). Na, ši fantastinė drama susilaukė nemažos kritikos iš lietuviškos auditorijos, o ir kino kritikai ne itin gausiai apdovanojo vertindami šį filmą, tačiau dėl šventos ramybės ir puikiai žinomų aktorių vis tik nusprendžiau pažiūrėti, kas jau tokio prasto šioje juostoje. Ogi viskas nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Nedidelio biudžeto slogios atmosferos filmas apie vieną iš mūsų civilizacijos baigčių – elitinė valdžia pavergia žmones, svaigina psichotropiniais vaistais ir atima iš jų žmogiškuosius pojūčius, ypač meilę.

Jausmų slopinimas tampa esmine šio filmo idėja, tačiau jos mastas nesudrebina žiūrovo, kaip antai prieš ketvertą metų pristatytoje britų dramoje „Tobulas jausmas“, kai pamažu iš žmonių atimami pojūčiai. „Vienodi“ visgi labiau remiasi mokslinės fantastikos elementais – uniformos, užslopinta vergovė, modernūs pastatai, ryški socialinė atskirtis tarp laukinių ir turtuolių. Iš esmės tai filmas distopija – priminė netgi J. Melniko romaną „Tolima erdvė“, gal kiek netgi G. Orwelio kūrybą, tačiau tai nėra blogai. Atmosfera taip pat šiam filmui tinka, nors ji kiek ir atrodo pernelyg simboliškai steriliai niūri, norėtųsi ryškesnės idėjos generavimo, nes siužetas apsiriboja ypatingos aplinkos diktuojamos meilės tragedijos, o norėtųsi kur kas didesnio idėjinio užmojo.

Šiaip filme pasirodo pirmo ryškumo jaunosios kartos aktoriai Kristen Stewart ir Nicholas Hoult, kurie, manau, kuo puikiausiai susitvarkė su savo uždaviniais. Ir jeigu jūsų jų vaidyba šiame projekte neįtikino, tai tikriausiai ne juos reiktų kaltinti, bet tą pernelyg nuspėjamai užpildytą siužetinę liniją, kuri apsiriboja „Romeo ir Džiuljetos“ meilės linija tomis ypatingomis socialinės sąlygomis. Tiesą sakant, niūrių distopijų esu matęs kur kas prastesnių už šį filmą, kurie kino kritikų buvo įvertinti kur kas aukščiau už šią juostą, tad man asmeniškai filmai patiko, nors kažin ko daug ir nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela