Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Su meile, Saimonas" / "Love, Simon"

Sveiki,

Vienas naujausių LGBT tema šiemet pasirodžiusių filmų yra puikiai kino kritikų įvertinta juosta „Su meile, Saimonas“ (angl. Love, Simon) (2018). Man asmeniškai filmo pavadinimas labai nevykęs, tačiau ką padarysi, bent jau filmo turinys atperka. Tai istorija apie vyresniųjų klasių moksleivį, kuris kasdien keliauja į mokyklą ir imituoja įprastą jaunuolio gyvenimą, nors iš tikrųjų jį slegia homoseksualumo tapatybė. Pirmasis pusvalandis skirtas jo psichologiniam spaudimui, vėliau – ilgas ir sunkus atsiskleidimo kelias.

Iš esmės filmo struktūra lyg ir nieko neišsiskirianti – viskas pagal Holivudo diktuojamą tvarką: užuomazga, kulminacija ir atomazga. Čia nerasite nieko sukrečiančio, nebent apskritai nežinote, kas yra homoseksualumas, tada galite patirti šoką – juokauju, žinoma. Filme svarbios dvi vaikino ašys – vena, žinoma, santykiai su draugais ir mokykla, o kita – šeima. Visur Saimonas jaučiasi netikras, mikroskopiniai „nepatogumai“, įvairios reakcijos suteikia įspūdį, kad vaikas tapatybių spąstuose. Bet dėl to kaip tik filmą žiūrėti ir įdomu, dėl to psichologinio spaudimo. Kitą vertus, daug ką išbalansuoja kiek banalokos komedijinės situacijos, padarydamos filmą kiek skaidresnį.

Labai patiko šįkart pagrindinio aktoriaus Nick Robinson vaidmuo. Akivaizdžiai heteroseksualus aktorius suvadino gėjų. Tik akis badė tai, kad jaunimą vaidinantys aktoriai kur kas, mano supratimu, vyresni už savo personažus. Na, kur tau dvidešimt kelerių metų aktorius atrodys tau kaip šešiolikmetis? Norėtųsi sakyti, kad tai dovanotina, nes visumoje filmas šviesus, norisi žiūrėti, šmaikštus, nuteikiantis tiek švietėjiškai pozityviai ir pamokančiai, tiek šiaip žvalus filmas su lengvais holivudiniais potėpiais, kad netrunki įsijausti ir gyventi tų paauglių problemomis.

Blemba, pasirodo, amerikiečių tėvai iš tikrųjų dovanoja šešiolikmečiams atžaloms automobilius.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela