Filmas: "Nuskraidink mane į mėnulį" / "Fly Me to the Moon"

 

Sveiki,

 

Viena populiariausių šios vasaros komedijų, žinoma, buvo Greg Berlanti režisuota „Nuskraidink mane į mėnulį“ (angl. Fly Me to the Moon) (2024). Spalvingas filmas apie 1969-uosius, kada amerikiečiai pirmąkart (ir paskutinį) išsilaipino Mėnulyje. Filmas smagus, spalvingas ir skirtas visiems, kas nors kiek šaiposi iš konspiracinių teorijų apie tai, kad amerikiečiai iš tiesų transliavo ne autentiškus kadrus iš Mėnulio.

 

Kaip žinia, Holivudas visais laikais mėgsta labai greitai reaguoti (ar nekeista?) į visokias visuomenines paskalas ir įtarimus. Tuo metu, kai itin buvo kalbama apie ateivių pagrobimus – pasipylė Holivudo filmai apie ateivių invaziją į Žemę... Žodžiu, tas, kas atvirai deklaruojama kine ir „neslepiama“, visi žino, kad tai pats geriausias būdas slėpti tiesą. Tiesa, kad ir koks esu protaujantis, kai žiūriu tikruosius kadrus iš 1969-ųjų ir matau tą skalbimo dėžę su aptraukta folija, kurią vadina astronautų erdvėlaiviu į Mėnulį (ir staiga ta pati NASA ilgus dešimtmečius išmaniųjų amžiuje teigia, kad nebegali atgaminti tokios technologijos), akivaizdu, jog su mūsų tikrovės faktais nėra viskas gerai, bet grįžkime į filmą, kuris lyg ir pokštauja, todėl atvirom, bet šiek tiek pridengtom kortom bando sakyti, jog jeigu vyriausybė meluotų, tokio kino projekto nepamatytume. Deja, ilgametė kino praktika liudija, kad populiarusis kinas yra finansuojamas tam tikrų užsakovų, tad kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

 

Filmas man nepatiko ir neįtiko. Dviejų valandų komedija tipiška ir primena 80-ųjų ar 90-ųjų kino kompoziciją: seksualus vyrukas sąžiningai gedi savo astronautų draugų ir yra atviras svajonėms, dėl kurių dirba daug ir sąžiningai, o pagrindinė lapė snapė – visur savo papūstomis lūpytėmis reikalus patvarkanti šviesiaplaukė. Abu jie atsiduria NASA garažuose ir būstinėje, gaudo juodą pamišusią katę (čia gal ta pati iš filmo „Fokus pokus“?) ir dirba ties dviem savo skirtingais projektais tarpusavyje pasikapodami ir flirtuodami.

 

Jeigu ne idėja, jog žurnalistai ir kino komanda NASA angaruose kuria alternatyvią mėnulio išsilaipinimo juostą milijonams nusivylusių savo tautos ir valstybės galybe piliečių tuo atveju, jeigu astronautai išlėktų į atmosferą, gal filmas ir nebūtų toks populiarus. Tačiau tikiu, kad šioje gan tipiniame romantinės komedijos filme yra nemažai tiesos, apie kurią galbūt niekada ir nesužinosime. Šiaip filme gal buvo keli geri juoko momentai (bet jau pamiršau, kad įvardyčiau), tačiau esmė tokia, kad Scarlett Johansson ir Channing Tatum sukurti spalvingi ir savaip patrauklūs, „nublizginti“ jų personažai pagal 60-ųjų kino stiliaus manieras ir tebuvo tik tokios sukonstruotos lėlės, atliekančios šabloninius ir šiek tiek nuobodokus vaidmenis bei charakterius. Labiausiai graudu, kad holivudinė komedija jau ilgus dešimtmečius neevoliucionuoja, ji stabiliai lieka lėkšta ir primityvi, nelinkusi nieko nustebinti, o juk kur kas aštresnė ir įdomesnė satyra „Nežiūrėk aukštyn“, kuri ir juokina, ir pakreipia politinio permatymo kryptim. Medžiaga juk aukso vertės, tačiau provokacijos – nulis, o pataikavimo ir muilinimo masėms – visas 100 procentų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Su meile, Saimonas" / "Love, Simon"

Sveiki,

Vienas naujausių LGBT tema šiemet pasirodžiusių filmų yra puikiai kino kritikų įvertinta juosta „Su meile, Saimonas“ (angl. Love, Simon) (2018). Man asmeniškai filmo pavadinimas labai nevykęs, tačiau ką padarysi, bent jau filmo turinys atperka. Tai istorija apie vyresniųjų klasių moksleivį, kuris kasdien keliauja į mokyklą ir imituoja įprastą jaunuolio gyvenimą, nors iš tikrųjų jį slegia homoseksualumo tapatybė. Pirmasis pusvalandis skirtas jo psichologiniam spaudimui, vėliau – ilgas ir sunkus atsiskleidimo kelias.

Iš esmės filmo struktūra lyg ir nieko neišsiskirianti – viskas pagal Holivudo diktuojamą tvarką: užuomazga, kulminacija ir atomazga. Čia nerasite nieko sukrečiančio, nebent apskritai nežinote, kas yra homoseksualumas, tada galite patirti šoką – juokauju, žinoma. Filme svarbios dvi vaikino ašys – vena, žinoma, santykiai su draugais ir mokykla, o kita – šeima. Visur Saimonas jaučiasi netikras, mikroskopiniai „nepatogumai“, įvairios reakcijos suteikia įspūdį, kad vaikas tapatybių spąstuose. Bet dėl to kaip tik filmą žiūrėti ir įdomu, dėl to psichologinio spaudimo. Kitą vertus, daug ką išbalansuoja kiek banalokos komedijinės situacijos, padarydamos filmą kiek skaidresnį.

Labai patiko šįkart pagrindinio aktoriaus Nick Robinson vaidmuo. Akivaizdžiai heteroseksualus aktorius suvadino gėjų. Tik akis badė tai, kad jaunimą vaidinantys aktoriai kur kas, mano supratimu, vyresni už savo personažus. Na, kur tau dvidešimt kelerių metų aktorius atrodys tau kaip šešiolikmetis? Norėtųsi sakyti, kad tai dovanotina, nes visumoje filmas šviesus, norisi žiūrėti, šmaikštus, nuteikiantis tiek švietėjiškai pozityviai ir pamokančiai, tiek šiaip žvalus filmas su lengvais holivudiniais potėpiais, kad netrunki įsijausti ir gyventi tų paauglių problemomis.

Blemba, pasirodo, amerikiečių tėvai iš tikrųjų dovanoja šešiolikmečiams atžaloms automobilius.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela