Serialas: "Černobylis" / "Chernobyl" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Kas dar nematė serialo „Černobylis“ (angl. Chernobyl), kurį sukūrė kanalas HOB kanalas su britų kūrybine brigada. Be to, kad didelė dalis serialo buvo filmuojama Lietuvoje – čia mums, lietuviams, šioks toks pasididžiavimas – serialas pirmiausia išgarsėjo kaip itin didžiuliu IMDb reitingu (šiuo metu jo reitingas 9.6 ir jį suformavo 282 tūkstančių internetinių lankytojų), ir tai serialas, kuris nušluostė itin prabangiam serialui „Sostų karai“, (pastarojo paskutinis sezonas itin sukritikuotas žiūrovų).

Galiausiai didžiausias šio serialo ažiotažas yra tam tikra politinė konkurencingumo kibirkštis, kurią įplieskė Rusijos reakcija. Rusija traktuoja serialą kaip kritiką buvusiai Sovietų Sąjungai. Nežinia, ar Rusija iš tikrųjų taip smarkiai sureagavo į šį serialą, ar tai nėra pačių mūsų žiniasklaidos (kaip dažnai ir būna) išpūstas burbulas dėl propagandinio informacinio karo. Šiaip ar taip jau girdėjau, kad Rusija kurs savitą serialo versiją, kuriame akcentas bus skiriamas šnipams iš Vakarų, nes dabar kol kas atrodo, kad Rusija bando nusikratyti bet kokios kritikos ir formuoja, jog serialas iškreiptas ir neatitinkąs realybės. Galimas daiktas, tačiau prieš kokius septynerius metus teko matyti panašaus turinio dokumentinę juostą (dar rodyta per LRT) apie Černobylio katastrofą ir jos padarinių likvidavimą, bandant užplombuoti sprogusio reaktoriaus šerdį.

Penkių serijų mini serialas pasižymi kruopščiomis detalėmis. Kūrėjai stengėsi atkurti laikmečio madas, santvarką, komunistinį bendravimo manierą, aplinką, ypač pastatus ir t. t. Na, būta, kada praslydo tokios detalės kaip Fabijoniškės plastikiniai langai, bet man į akis tokios smulkmenos nekrito. Tiesa, nesistengiau žiūrėdamas serialą atrasti kokių nors trūkumų, stebėti, ar iš tikrųjų serialo kūrėjai darė daug klaidų. Kur kas man į akis kliuvo pačios istorijos sąranga. Kad ir kaip serialas būtų sutelktas į smulkmenas ir išanalizuotos laikmečio detalės, tačiau iš toli šviečiasi vakarietiškas žvilgsnis į homo sovieticus mentalitetą. Kitaip sakant, serialas nors ir apie tą laikmetį, tačiau išartikuliuota vakarietišku požiūriu. Kodėl iš serialo dingo visi rusiški keiksmažodžiai, kurie buvo neatsiejama brutaliai glušinamos vyrų darbininkų klasės kultūros dalis?

Visi tie vaizduojami valdžios manevrai, bendravimas atrodo tarsi bandoma imituoti rusišką mąstymą, tačiau per tam tikrą britišką filtrą, kad vakarų žiūrovas suprastų. Kitą vertus, galima diskutuoti apie paties serialo tikslus – ar juo norėjo iš tikrųjų rekonstruoti įvykius, o gal norėjo sukalti žiūrimą produktą rinkai? Serialas balansuoja tarp to ir ano. Pavyzdžiui, kad ir kone tarantiniškai absurdiška scena, kai valdžios atstovas atvažiuoja prie angliakasių pasakyti, kad jie turės Černobylyje išrausti šachtą. Tas susitikimas su purvinais vyrais, ta scenografija tampa dirbtina choreografija, primenanti tam tikrą gatvių muštynių ir indiškų šokių rokiruotę, o tas absoliučiai teatrinis triukas, kai darbininkai purvinomis rankomis patapšnoja atstovui per puikų kostiumą irgi atrodo padarytas dėl vaizdo masėms patenkinti. Tačiau tai yra serialo dėsnis, o ne tiksli dokumentika ir žiūrovas tikrai jaučia, kur čia bandymai ekvilibristiškai išlaikyti ir serialo rimtą toną, ir neprarasti kūrybiškų istorijos jungčių žanro rėmuose.

Dėl pačios istorijos turinio negaliu ginčytis, nes tikriausiai nelabai kas žino visą tiesą, kadangi ji sudurstyta iš įvairių liudijimų. Manau, už šį serialą stipriau gali būti tik informacija iš pirmųjų lūpų, o ne sukurptų protokolų, pavyzdžiui, baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos knyga „Černobylio malda“, kuri itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Tam tikros detalės seriale iš tikrųjų šokiruoja, pavyzdžiui, nuo radiacijos merdintys ir krentančiomis mėsos nuo kaulų dar gyvi esantys vyrukai, apie valdžios abejingumą, apie nelengvus sprendimus tarp to, kas galima sovietinėje santvarkoje ir tuos maištininkus, kurie aukodamiesi pamina santvarkos taisykles ir atvirai žinodami, kad bus sudoroti KGB, vis vien ryžtasi kalbėti apie Černobylio baisumus.

Vakariečius tikriausiai šokiruoja tas sovietų valdžios nesidalijimas informacija apie katastrofą su visuomene. Tai toji tylioji valdymo forma, kada žiniasklaidoje oriai filosofuojama apie pažangą ir šalies produktyvumą, o iš tikrųjų tyliai su visais prievarta susidorojama. Lietuviams dar nesvetima, nes panašiai ir būta mūsuose tuo laikotarpiu, todėl valdžios sprendimo užkulisiai seriale gal kai kuriuos stebina mažiau.

Šiaip serialas edukacinio pobūdžio, tačiau išlaikydamas atskiras biografines istorijos linijas sukuria iliuziją, kad dalyvaujame kažin kokioje makabriškoje pramogoje, kurioje patiriame ir nuotykį, ir esame istorinės katastrofos liudininkai. Seriale nusifilmavo ne viena britų ryški žvaigždė t. y. Emily Watson, Stellan Skarsgard bei Jared Harris, kuriuos akylesnis žiūrovas tikrai prisimins iš ne vieno ryškaus ir žymaus filmo.

Mini serialo sėkmė, galėtume sakyti, fenomenali, tačiau bent jau aš jaučiu, kad vakariečiams (iš esmės ir mums patiems) labai patinka istoriniai filmai ir serialai apie karą ar Rytų bloką, kurie leidžia apsišviesti ir suvokti esminius istorinius procesus, todėl labai svarbu prieš pateikiant serialą kaip tiesą, kiek įmanoma daugiau ištyrinėti medžiagą. Manau, „Černobylis“ išties puikus ir kruopštus serialas, kuris patenkins daugelį žiūrovų. Nemanau, kad serialas sulauks tęsinio, kad ir koks jis bebūtų populiarus, tiesiog nebėra daugiau apie ką kalbėti, nebent... Kitą serialą apie žmonių kartose Černobylio paliktą žymę ir traumas toms šeimoms, kurios buvo pasmerktos kapstytis po radiaciją, apie šeimas, išplėštas iš savo gimtųjų žemių.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (5 sezonas)

Sveiki,

Kas gero įvyko penktajame „Sostų karai“ (Sostų žaidimas) (angl. Game of Thrones) sezone? Visų pirma pristabdžiau žiūrėjimo apsukas ir nustojau ryti seriją po serijos, todėl bendras vaizdas kažkaip liko galvoje padrikas. Žinoma, serialo kokybė ir jo ambicijos ir toliau plečiasi, tą vėlgi įrodo didingos batalinės kovos. Pagaliau šiame sezone pasirodė baltieji klajūnai – analogiški nemirtingi zombiai, kurių tūkstantinė armija ėmė slinkti į Pietus, todėl nakties sargybai su sąjungininkams pagaliau tenka trauktis...

Iš esmės šis postūmis neatsitiktinis, nes, kaip suprantu, tai duos šeštajame sezone didesnį siužetinių linijų susijungimą, todėl ir pasakojimo struktūra turėtų kažkiek keistis.

Didingi vaizdai, atveria viduramžių epochos ištisą pasaulį, prie kurio taip pripratau, tarsi jau žinočiau visas geografines veiksmo zonas. Viena įdomiausių vietų, kaip ir ankstesniuose sezonuose, visgi išlieka karaliaus miestas, kuriame vyksta esminės permainos po karaliaus Džefrio mirties. Į sostą atėjęs jaunesnis brolis absoliučiai skiriasi nuo brolio – jis jautrus, baikštus ir juo lengva manipuliuoti. Turi lyg ir geras savybes tapti geru karaliumi, tačiau politiniai veiksmai jam kaip kosmonautui skraidyti šachtoje. Iš esmės šis sezonas atneša religinį maištą – uždaromi viešnamiai, žmonės persekiojami, kankinami. Aišku, kažkam patinka manipuliuoti religiniais motyvais, siekiant asmeninių valdžios interesų, bet labiausiai šiuo metodu „prisižaidė“ pati karaliaus motina Cersei, kuri pati PAGALIAU gauna ko nusipelniusi. Apskritai tai buvo vienas įdomiausių personažų nuo pirmojo sezono ir labiausiai kėlęs charakterio priešiškumas – motinos meilė sumišusi su geros kalės intrigantės instinktais – bravo aktorei Lenai Headey! 

 Nauji veikėjai...

 Pagaliau Baltieji klajūnai pradėjo puolimą.

 Sansa pagaliau ištekėjo. Ir kaip buvo galima numanyti, ne už pasakų princo.

 Arija mokosi keisti pavidalus.

 Slibinai užaugo.

 Ištikimas iki kaulo smegenų.

 Esminės permainos karaliaus mieste.

 Galiausiai visi gauna, ko nusipelnę.

 Neužauga ir Drakonų motina?

Neužauga Lansteris niekada nepražus – toks tikriausiai šis personažas, kuris, mano akimis, visai potencialus naujasis karalius į sostą. Turi stiprių diplomatinių sugebėjimų ir žmonės jį myli. Be to, šis personažas absoliučiai „gerietis“, todėl jis pernelyg mėgstamas, kad būtų nužudytas, nors, kaip ir anksčiau, niekas nėra šioje istorijoje apsaugotas. Iš tikrųjų šiame sezone ėmė truputį man šlubuoti Drakonos motinos personažas – statiškai įsivėlė į vietinio miesto politiką, bando patikti visiems, kad net leidžia rengti kautynes. Nors šiek tiek keista, nes du drakonai užrakinti rūsyje, vienas skraido ir jos bent jau retkarčiais paklauso, tačiau jos ambicijos, lyginant su ankstesniais sezonais, labai jau prigesusios. Nepadeda jai nei aistringas seksas su seksualiuoju patarėju...

Sansa! Ištekėjo už sadisto ir pagaliau sužino, ką iš tikrųjų padarė Smirdžius-brolis. Jos padėtis išties nepavydėtina, nes ji „trankosi“ iš pilies į pilį ir visada gyvena kaip kalėjimo sąlygomis. Jos santuoka su sadistu benkartu vėlgi nevykusi, tačiau vis tiek įdomu žiūrėti, kaip veikia psichologinis personažų planas. Arija pagaliau pasiekia miestą ir pradeda dirbti Beveidžio dievo šventykloje mazgodama numirėlius. Kad ir kaip jos siužetinė linija atrodytų įdomi, ji šiek tiek nefunkcionali ir atsišliejusi nuo kitų – nei ambicijų, nei pretenzijų į sostą, tiesiog Arija, gyvenanti sau.

Sunku „Sostų karus“ analizuoti sezonais, neatpasakojant siužetinių linijų, todėl viskas daugiau ar mažiau atsiskleidžia. Be jokios abejonės, kad grįšiu prie šio prabanga tviskančio serialo šeštam sezonui, bet kol kas norisi sužiūrėti nebaigtus senesnius serialus ir galbūt rudenį, jei bus daugiau laiko, jau galėsiu pasinerti į dar vieną „Sostų karų“ sezoną. 

Penktojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Looking" / "Laukimas" / "Žiūrėjimas"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu beveik nebežiūriu serialų ir, štai, netikėtai perskaičiau recenziją savaitraštyje „Literatūra ir menas“ apie serialą „Looking“ (2014-2015), kurį siūloma versti kaip „Laukimas“ arba „Žiūrėjimas“ – labiau būčiau linkęs sutikti su pirmu variantu. Tiesą sakant, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti daug LGBT tematikos filmų, „Kino pavasaris“ bus prie šio prisidėjęs irgi, todėl nutariau pažiūrėti šį mini serialą, kol dar esu „ant bangos“ ir nepersisotinau šia tematika.

Serialas „Looking“ iš tikrųjų primena 2000-2005 metais amerikiečių serialą „Queer as Folk“, kurį surijau prieš gerus penkerius ar šešerius metus ir tiek pat laiko nebežiūrėjau jokio šia tema serialo. Tiesą sakant, tokių projektų nė nebuvo kurta, taip, pavieniuose serialuose vis populiariau įvesti kokią nors homoseksualią siužetinę liniją, kuri dažniau pasiteisina kaip skirtingos sluoksniuotos visuomenės peizažas ir, ko čia slėpti, reitingams pakelti. Panašiu kelių ėjo tokie serialai kaip „Ozas“ ar „Begėdis“, „Sostų karai“, „Amerikietiška siaubo istorija“ ir pan., net Lotynų Amerikos muilo operose jau tai tampa norma, jei ne kliše. Dabarties patys „kiečiausi“ ir populiariausi serialai nebeapsieina be LGBT siužetinių štrichų.

„Looking“ išsiskiria tuo, kad visas serialas apie gėjus ir jis skirtas, drąsu sakyti, bet pažiūrėjus pirmą sezoną, akivaizdu, kad daugiau homoseksualių žiūrovų rinkai, nors jis gali pasirodyti visai įdomus ir kitiems. Pažiūrėjau pirmąjį sezoną, kurį sudaro viso labo 8 serijos, nesiekiančios nė 30 minučių, bet to tikriausiai užteko, kad susidraugaučiau ir priprasčiau prie trijų San Franciske gyvenančių draugų Patriko, Augustino ir Domo gyvenimo tėkmės, buities ir santykių problematikos. Antrasis sezonas jau pailgėjo iki 10 serijų, tačiau po jo amerikiečių kanalas HBO pranešė, kad serialo kūrimas ties šiuo sezonu ir sustos, nebebus pratęstas. Nors serialo reitingai nuo 330 tūkstančių išaugo iki 2 milijonų žiūrovų, visgi kanalas nebesutiko pratęsti. HBO apskritai serialų milžinas, kurio kiti, gal kiek ambicingesni projektai sulaukia kur kas didesnio dėmesio.

Taigi šis serialas apie tris draugus kartu ir kiekvieną atskirai su savo „meilėmis seilėmis“, darbais, rūpesčiais. Net nežinau, man asmeniškai, norom nenorom vis tiek lyginasi su „Queer as Folk“, tik šis serialas galbūt labiau solidesnis, paprastesnis, jame mažiau sluoksnių. „Looking“ jau nebegvildena taip akivaizdžiai tėvų ir gėjų vaikų „susitaikymo“ temos, AIDS, viešumos ir kitų dalykų, kurie Amerikos visuomenėje per kelis dešimtmečius gerokai pakito ir homoseksualų gyvenimas tapo toks įprastas, kaip ir heteroseksualų. Ypač San Franciske, kuris pagarsėjęs kaip vienas liberaliausių ir atviriausių homoseksualų miestų pasaulyje. Čia herojai eina į darbus, kalbasi su šefais, lankosi darbo metu pažinčių svetainėse, flirtuoja, bučiuojasi gatvėse ir daro viską, ką daro heteroseksualai gyvenime, nesibaimindami gauti „į dūdą“. Toji kova už būvį, pripažinimą, paradų eisena liko kažkur praeityje ir, atrodo, kad pasaulis pasikeitė ir visuomenė kažkaip išsilygino ir niekas nuo to nenukentėjo nei finansiškai, nei morališkai. Atmosfera tiesiog tapo normali homoseksualams, kas žino, gal šiek tiek seriale idealizuojama, bet turint galvoje San Francisko lygį ir atskirus LGBT kvartalus, rajonus, nieko nuostabaus čia lyg ir nevaizduojama.

Kas už to lieka, kai LGBT žmonės pagaliau išsikovoja sau vietą po saule? Ogi nieko. Niekas vaikų iš gatvės negrobė, niekas nieko neišprievartavo, o nugrimzdo tik asmeninių problemų lygy: ištikimybės periferijos, santykių ir atsidavimo klausimai, noras prisirišti, atsikratyti vienatvės, priklausomybė narkotikams ir t. t. – žodžiu, viskas, kas aktualu ir heteronormatyvioje visuomenėje.

Pažiūrėjus keletą serijų, tampa akivaizdu, kad pagrindinis šio serialo žmogus visgi yra Patrikas, kurį vaidino „Normali širdis“, „Ledo šalis“, „Amerikiečių snaiperis“ filmuose bei kurį laiko buvo serialo „Choras“ žvaigždė Jonathan Groff. Iš pažiūros labai simpatiškas, ramus ir patrauklus Patrikas turi vieną ydą – jis žūtbūt trokšta susirasti partnerį, todėl nuolat persistengia, norėdamas atrodyti geresnis ir nuolankesnis, nei yra iš tikrųjų, kol galiausiai neatsiduria tarp lotynų amerikiečio Ričio ir savo šefo Kevino. Savotiškas meilės trikampis, įrėmintas homoseksualų vertybių ir moralių lūžiais bei lipdiniais.

 

Pagrindiniai serialo personažai. (iš kair. Augustinas, Patrikas ir Domas).

 

Aktoriai serialo pristatymo šventėje.

 

Kadras iš serialo. 

 

Kadras iš serialo.

 

Aktorius Jonathan Groff, suvaidinęs Patriką.

 

Aktorius Murray Bartlett, suvaidinęs Domą.

Aktorius Murray Bartlett suvaidino Domą – vidutinio amžiaus vyruką, kuris dar vadinamas „dude“. Jis tarsi atstovauja tai vidutinei kartai, kurie dažniausiai patys turi vaikų, tačiau yra pakankamai susitupėję, žino, ko nori iš gyvenimo, tačiau ne visada likimas jiems nutiesia teisingus sprendimus, partnerius ir žmones. Jo personažas gal mažiausiai homoerotiškas, nes jis neretai šalia savo moters Doris, kuri palaiko jo gyvenimo pasirinkimus, nepaisant, kokie jie bebūtų. Jis atidaro restorano verslą, susipažįsta su vyresniu floristu, bet jaučiasi kažkoks pasimetęs tarp kartų ir ne visada pripažintas.

Aktorius Frankie J. Alvarez sukūrė Augustino vaidmenį – patį maištingiausią ir „manieringiausią“ iš visos trijulės vyrukų. Jis jau turi partnerį, su kuriuo gyvena ir palaiko gana liberalius santykius, jie nesibodija susirasti seksui trečio partnerio, pašniokšti narkotikų ar patraukti „žolytės“ – viską, ką retkarčiais daro ir heteroseksualios poros, tačiau serialui einant į priekį, darosi aišku, kad jų liberalūs santykiai tėra tik idilė ir jie balansuoja ant skyrybų slenksčio, todėl vyksta staigi žmogaus profesinė ir meilės krizė, kuri tikriausiai dar labiau bus atskleista antrajame sezone.

Taigi apie šiuos tris vyrukus sukasi visas „Looking“ pasaulis, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo heteroseksualios visuomenės – tos pačios problemos, tos pačios krizės, tie patys atradimai. Tai kam tada verta žiūrėti šį serialą, jeigu viskas tas pats per tą patį? Gal dėl to, kad praplėstume šio pasaulio įvairiapusiškumo suvokimą. Mums labai patogu ir saugu sudėlioti viską į lentynas ir atsikratyti, nemėgti, nekęsti, tai, kas ne lentynėlėse, tačiau nepriklausomai nuo mūsų požiūrio, nuostatų ir kitų įsitikinimų, egzistuoja visai kitos ribos, atėjusios iš to paties gamtos fondo, o jeigu norite, iš to paties Dievo, patinka tai, ar ne – tai egzistuoja be mūsų pačių pritarimo ir netgi arčiau negu įsivaizduojame.

Jūsų Maištinga Siela