Filmas: "Atominė blondinė" / "Atomic Bonde"

Sveiki,

Tikriausiai pasiekiau absoliučiai dugną, žiūrėdamas veiksmo filmus, kuriuose dominuoja kokia nors super moteris, profesionaliai spardanti blogiukams užpakalius. Jau niekas nebenustebins ir nebesujaudins, tą galiu pasakyti ir apie filmą „Atominė blondinė“ (angl. Atomic Blonde) (2017), kurį galėčiau apibūdinti kaip dar vienu Ksenos ar Millos Yovovich tipažo filmu su atseit „įtemptu“ siužetu, kurio veiksmus kaip kompiuteriniame žaidime, kurių apskritai nevirškinu, vykdo joms paskirtą užduotį.

Filmo gerumas tikriausiai yra Charlize Theron, kuri prašovė su šiuo vaidmeniu, nes nieko gero nesukūrė. Dar vienas filmo pliusas – kiek ne tipiškas laikmetis – Berlyno sienos griūtis, kai specialiųjų agentų ir Džeimso Bondo era jau pasibaigusi, tad nuolat kyla klausimas, ką toji lesbietė blondinė dar čia daro? Apskritai kriminalinę liniją tikriausiai būsiu pražiūrėjęs, o ir nebuvo įdomu, kokie ten nedorėliai nori sutalžyti pakankamai seksovą blondinę, už kurią serga pusė kino žiūrovų salė. Visa kita, įskaitant ir mirtinai nuobodžias kovos ir susišaudymo scenas, darėsi žvėriškai iš serijos „šiaip sau“.

Kurių velnių kurti dar vieną jau išmėginto reginio ir turinio filmą? Kažkoks marazmas ir laiko švaistymas. Nors filmas ir gražiai nufilmuotas ir Ch. Theron perukas niekur nenukrito, tačiau po filmo peržiūros sutrukė skrandį: o ką aš čia turėjau patirti su ta moterimi? Lesbietišką keršto palaimą? Vizualinę estetiką? O boža, nejaugi įtampą? Pernelyg  viskas nuspėjama ir tokių filmų era, mano galva, jau turėjo baigtis, nes priminė tuos nelabai įtraukiančius 1990-2000 metų veiksmo filmus, kuriuos kas kelis metus pakartotinai vis dar rodo televizija.

P. S. Visgi buvo ir dar vienas netikėtumas – senoji gero revoliucinė muzika, kuri pagaliau išgrūdo lauk iš gana šiuolaikiškai nufilmuotos juostos tuos elektroninės „švarius“ garso takelius ir leido trumpam nustebti, kai skambant Pink Floyd muzikos takeliui vyksta eilinės skerdynės.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "10-oji Kloverfyldo gatvė" / "10 Cloverfield Lane"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie gerai kino kritikų įvertintą siaubo trilerį „10-oji Kloverfyldo gatvė“ (angl. 10 Coverfield Lane) (2016). Šiomis dienomis tiesiog trokštu žiūrėti vien tik įtempto siaubo trilerius ir šis iš tikro buvo gana geras, nes tokio žanro filmai dažniausiai nuvilia, jų idėjos gana išsikvėpusios ir neretai eina viena linija. Šis filmas kažkaip atsispyrė nuo gerai paruošto scenarijaus, gana neblogai ištransliuotos idėjos leidžia mėgautis puikiu trileriu ir nežinomybe.

Režisūrine prasme, sakyčiau, filmas lyg ir niekuo neypatingas. Per penkiolika minučių netgi galima susidaryti įspūdi, kad jis pigus ir neunikalus. Vyras įkalina moterį bunkeryje ir ima ja rūpintis. Toliau lyg turėtų būti viskas aišku, tačiau netrukus pasirodo yra kiek kitaip, ir tada belieka spėlioti, ar bunkerio savininkas meluoja, ar iš tikrųjų sako tiesą. Žiūrovas visada paliekamas abejonėse, kai jau, rodos, priartėjama prie tikslaus atsakymo, įvykiai pasukami taip, lyg jie bėgtų nuo žiūrovo spėlionių ir nuolatos pateikia kokių nors netikėtų siužetinių vingių. Filmo finalas apskritai priminė jau net nebe trilerį, o kažkokią ateivių invazijos filmą ir smarkiai savo eigoje nutolo nuo pradinių siužetinių ir žanrininių linijų. Sakysite, kad miksas gal ir negerai, tačiau tai visgi įdomu, netikėta ir kažkaip visai gerai žiūrisi.

Filmas iš dalies primena ir dramą „Kambarys“, kur įkalinta moteris su vaiku, nebeturi vilties ištrūkti į lauką, tačiau šiame filme visgi įvykių ir intrigos netrūksta, nors ją kuria tik trys veikėjai. Čia pasirodo puikiai visiems žinomas aktorius John Goodman, kuris sukuria bauginančio psichopato vaidmenį. Puikiai, mano galva, pasirodė kažkaip lig šiol į akis nekritusi aktorė Mary Elizabeth Winstead.

Iš esmės tai tikrai įtraukiantis ir žiūrovo dėmesį išlaikantis filmas, o svarbiausia – nenuobodus kaip trileris su siaubo elementais! 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Operacija Argo" / "Argo"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai vengiau Ben Affleck‘o filmo „Operacija Argo“ (angl. Argo) (2012), nes ankstesnis jo darbas „Miestas“ (2010) man sukėlė keistą pasipriešinimo bangą. Ne dėl to, kad „Miestas“ buvo prastas filmas, ne, jis buvo gana tirštas, kriminalinis ir tikrai geras, bet emocijos po jo buvo kažkokios klampios, bent jau taip atsimenu, todėl jau prieš „Argo“ kažkaip neobjektyviai buvau nusistatęs ir sakiau sau – apsieisiu, bet, kaip Justin Bieber sako, niekada nesakyk niekada. „Argo“, pelnęs geriausio metų filmo apdovanojimą „Oskaruose“ išties jau žiūrėjosi kiek kitaip, nei „Miestas“, o ir mano požiūris į kiną jau gerokai pasikeitęs ir ratas išsiplėtęs.

„Argo“, kiek sunkoka patikėti, yra paremta tikra istorija – veikėjai turi realius prototipus gyvenime ir praktiškai galima suklusti – ar ką nors girdėjome apie JAV ir Irano krizę 1979 metais? Ambasados šturmas Teherane išties atrodo įdomi dokumentika, juolab kad apie gelbėjimo operaciją „Argo“ ilgus metus niekas nežinojo. Gera medžiaga, gera analizė ir įtraukiantis trileris. Filmo autentiškumas išskirtinis – puikiai atkurtas dešimtmetis ir politinė atmosfera, nuolat politiškai šmėžuojantis televizorius, telefono rageliai ir net akinių kampučiai – viskas gerai apgalvota ir todėl bravo Benui Affleckui. Kada paskutinį kartą žiūrėjau kažką panašaus ir gero? Galbūt „Sirijana“ (2005) buvo tas puikus Rytų ir Vakarų konfliktiškumas, tačiau jis iš vartotojiškos pusės ir nužmoginimo, o „Argo“ turi gana įdomią idėją, kuri atrodo lyg ir kvailoka, lengvabūdiška gelbėjimo priemonė, tačiau ji efektyvi, gerai dera su įtampa ir apskritai po filmo žagteli – ar tikrai kažkur pasaulio užkampyje, kur civilizacijos vakarietiškos tiek maža, galėjo tokiu komerciniu būdu apdumti akis? Pasirodo, galėjo.

Gera vaidyba. Gal nesukurta kažkokių ypatingų veikėjų su išskirtiniais charakterio bruožais, o Ben Affleck didvyrio vaidmuo gal ir neprilygsta „Šindlerio sąrašui“, tačiau čia ne didvyrio charakteryje yra daugiausia žavesio, kiek filmo dermės visumoje. Įspūdingas sinchronas, organika ir pasakojimo įtaigumas, įvedama atsargaus humoro – kaip antai režisieriai ir prodiuseriai bei Holivudo bendravimo subtilybės, ruošiant operaciją „Argo“. Iš esmės tikėjaus gana niūrios, vienpusės ir labiau karinės dramos, o gavau visai gerą ir patraukliai subalansuotą dramą, kur neerzina kariniai veiksmai, bet priešingai – išplečia istorinių įvykių žinias, apie kurias lietuvių istorijų vadovėliai kol kas nutyla.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Groja Liuinas Deivisas" / "Inside Llewyn Davis"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti jau legendinių brolių Coen‘ų vieną naujausių kino juostų – „Groja Liuvinas Deivisas“ (angl. Inside Llewyn Davis) (2013), sulaukęs net dvi „Oskaro“ nominacijas. Žinote, su tais Coenais man labai įdomiai kartais išeina. Galiu pasakyti, kad man beveik visai nepatiko jų filmas „Didysis Lebovskis“, tačiau jų trileris „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ laikyčiau tikrai rimta ir įtampos pilna juosta.

„Groja Liuvinas Deivisas“ – tai melancholiškas pasakojimas apie dar vieną melancholijos erą – 7 dešimtmečio pradžią, kada liūdnas ir niekam nereikalingas vidutinis dainininkas visais įmanomais būdais nori prasimušti į muzikos pasaulį. Dar neatėjo rokas, dar viskas subtilu ir dainininkai vilki tik nertus megztinius, dar jie groja gitaromis ir dainuoja trio prie vieno mikrofono... Tai laikai prieš didžiąją seksualinę revoliuciją. Tais laikais Deivisas labai skursta, glaudžiasi pas buvusią merginą, kuri pasirodo nežinanti, nuo kurio vaikino laukiasi kūdikio. Nuolat išlendanti „ryža“ katė, kuri kelia tiek pat juoko ir tiek pat graudulio...

Kadras iš filmo "Groja Liuinas Deivisas".

Graži ir paprasta istorija apie tai, kaip sunku būti vidutinybe, kai pasaulis tarsi sustingęs taip pat su visa civilizacija ir kultūra tampa vidutinybe ir neleidžiama užgimti kažkam naujam. Labai išraiškingas filmas, kuriame tiksliai sukuriama emocija, atmosfera, septinto dešimtmečio koloritas – pilkas, melancholiškas netgi flegmatiškas... Pagrindinį vaidmenį filme sukuria mano labai paskutiniu metu pamėgtas aktorius Oscar Isaac. Tai tikriausiai jo geriausias kada nors sukurtas vaidmuo kine, po kurio, pats aktorius prisipažino, jis sulaukė itin didelio dėmesio kino industrijoje. Nežabotas sekso eržilas filme „Paslaptyje“, šįkart jis labai melancholiškas, jautrus ir beveik trapus kaip porcelianas. 

Patiko man šis filmas. Viena didžiausių nuostabų buvo Carey Mulligan, kuri visada kine būna trapi, elegantiška, stilinga. Šįkart ji buvo brunetė keikūnė. Ir tie keiksmažodžiai šios aktorės lūpose pavertė ją keista kale. Toks skirtingas vaidmuo nuo kitų vaidmenų buvo labai sveikintinas žingsnis, kaip ir Justin Timberlake šuolis nuo veiksmo filmo bangos į tokį subtilų filmą. Atskira kalba būtų apie gerą muzikos takelį šioje juostoje.

Nežinau, kaip kitos nematytos šių režisierių juostos, bet šioji viena geresnių. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monstrų universitetas" / "Monsters University"

Sveiki, kinomanai,

Šiandien noriu grįžti prie animacinių filmų ir pakomentuoti neseniai matytą juostą „Monstrų universitetas“ (Monsters University) (2013), kuris netrukus turėtų pasirodyti ir Lietuvos kino teatruose. Kartais taip nutinka, kad filmą pamatau greičiau, nei jis spėja ateiti į teatrus.

Žinoma, animaciniams filmams esu visada daugiau ar mažiau palankus, nes jų kasmet pasirodo ne vienas ir ne du, kurie verti nykščio į viršų. „Monstrų universitetas“ be jokios abejonės yra vienas iš tų animacinių filmų, kuriuos giriu ne tik aš, bet ir žiūrovai bei kino kritikai. Puikios grafikos filmas šįkart pasirenka kaip personažus baubus, suteikdami jiems žmogiškąsias „dvasias“ ir žaidžia žmogaus pasitikėjimo ir prigimties klausimais. „Viskas yra pasiekiama, jeigu to labai nori“ – tokia šio pagrindinė filmo idėja. Mažieji ir didieji monstriukai renkasi universitetą, po kurio svajoja būti Gąsdintojais. Tarp jų atsiranda mažas žalias žmogeliukas, kuris nė iš tolo neprimena baisaus monstro, veikiau kokį marsietį iš vitaminų reklamos, bet jo dvasia nepalaužiama, todėl jis tvirtai pasiryžęs pasiekti savo, todėl studijuojant jam nutinka begalės keisčiausių dalykų, sakytum, kai kurie dalykai vos ne „Amerikietiško pyrago“ adaptuota versija vaikams.

Juokauju, čia nešvankybių tikrai neišvysite. Banalu, bet net šiek tiek susigraudinau, kai monstriukui galiausiai pavyko perlipti per save, kas po to paaiškėja, jog buvo netiesa. Paprastas, bet ne primityvus pasakojimas, kuris galbūt ir jums leis nubraukti ašarą, o kad animaciniams bjauriems herojams suteikiamos „širdys“ ir tai darosi populiaru, mes metėme neseniai pasirodžiusioje animacinėje juostoje „Ralfas griovėjas“. Destruktyvūs baubai vis dažniau ir dažniau paverčiami simpatingais herojais. Gal tai ir nėra blogai, bet kokiu atveju, manau, daugeliui šiuolaikinio amerikietiško animacijos gerbėjų šis filmas turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela