Filmas: "Trys stendai prie Ebingo, Misūryje" / "Three Billboards Outside Ebbing, Missouri"

Sveiki,

Vienas labiausiai laukiamų filmų paskutiniuoju metu buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) (2017), kuris tapo vienu didžiausiu varžovu į „Oskarus“ ir tikrai net neabejoju, kad bent kelis juos pelnys.

Filmas įtraukiantis, tačiau tai menkas kriterijus, nes vienus jis įtraukia, o kitus, žiūrėk, dar ir papiktina. Vieno tokio teisuolio komentarą visgi teko paskaityti, kai šis tvirtino, kad filmas be jokio moralinio pagrindo, vaizduoja vien tik negatyvius dalykus ir t. t. Toks „kunigiškas“ komentaras iš esmės kėsinasi apskritai į vieną ir tik „teisingo“ meno pasaulį, kuris neturi teisės vaizduoti nieko amoralaus – labai nemėgstu tokių siaurakakčių, primenančių komunistinę ideologiją. Iš esmės filmas nėra amoralus, nes jo potekstė, kad ir kokia brutali bebūtų, byloja apie motinos skausmą, o visi pagrindinės veikėjos veiksmai tėra tik psichologinis ir psichofizinis veiksmas kabintis į gyvenimą. Kai kada atrodo iki Tarantiniško absurdo miestelėnų veiksmai ir dialogai neatrodo „išlupti“ iš gyvenimo ir visgi dvelkia scenarijaus literatūra ir kai kuriais veikėjų poelgiais, bet visumoje filmas tvirtai sukaltas, jo potekstės ryškios, reikalaujančios mąstyti kartu su veikėjais, o svarbiausia – turi moralinį pagrindą, dėl kurio kiekvienas žiūrovas turi teisę smerkti arba pateisinti veikėjų poelgius.

Žemai, labai žemai galima nusilenkti ir stipriam aktorių kolektyvui. Frances McDormand, kuri 1998 metais (lygiai prieš 20 metų!) už Coen‘ų filme „Fargo“ atliktą vaidmenį pelnė „Oskarą“, šiandien galiu pasakyti, kad šis vaidmuo yra kur kas stipresnis – pilnas surambėjusio skausmo, neadekvatūs ir šokiruojantys veikėjos poelgiai, kurie demaskuoja vidines beviltiškumo gimdančias priešpriešas. Man asmeniškai abejonių beveik nekyla, kam turėtų atitekti „Oskaras“. Bet pagyrų nusipelnė ir aktorius Sam Rockwell – vienas stipriausių jo pasirodymų kine, nors veikėjas ir super bukai tipažinis, tačiau ta tarsena, laikysena išties įsimenama ilgam.

Apskritai kalbant, filmas išties stiprus ir nors gal ne viskas man patiko režisūrine prasme, tačiau „istorija papasakota istorijoje“ ir aktorių kolektyvas iš tikrųjų verčia kai kada išsižioti. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geri metai" / "A Good Year"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Geri metai“ (A Good Year) (2006), (kurį režisavo „Svetimo“ ir „Prometėjo“ režisierius Ridley Scott, pastarasis nustebino savo netikėtu universalumu), mane patraukė savo ypatingų aktorių kombinacija. Na, nekiekviename filme pamatysi australą Russellą Crowe, prancūzę Marion Cotillar bei britę Abbie Cornish – tai yra išties įspūdingas dalykas. Nors pats filmo pavadinimas kaip ir jo turinys nieko nestebina, tikėjausi vasariškos ir paprastos juostos, nufilmuotos viename iš Prancūzijos vynuogynų, tačiau žiūrėjau, žiūrėjau ir pamaniau, kad filmas visgi daug įdomesnis negu buvo galima tikėtis iš anksto.

Sultinga romantinė drama su humoru, manau, tiks ir patiks daugeliui ne tik dėl auksinių aktorių kolektyvo, vykusios lengvos, bet nebanalios režisūros, bet ir todėl, kad tai vienas iš tų filmų su dvasia, mėgavimasis lengvu vynu, o vyno šiame filme tikrai netrūksta! Graži prancūziška aplinka leidžia gėrėtis vynuogių dvaro aplinka, niekada nesibaigiančia vasara bei personažais, jų beprotiškais poelgiais, kurie primena gal prieš gerus metus matytą kino juostą „Kartą Jemene“ apie lašišų veisimą sausoje šalyje – tuokart ir jausenos, ir idėjos labai panašiai kalbėjo kaip ir „Geri metai“. 

„Geri metai“ – tai pasakojimas apie gyvenimo pasimėgavimą, kuris yra neįmanomas be gyvenimiškų pokyčių, tokius kardinalius pokyčius gali priimti ne kiekvienas ambicingas ir tvirtas žmogus, kaip R. Crowe kuriamas personažas. Viena smagiausių scenų – tai įkritimas į gilų baseiną ir ilgas kapanojimasis, toks kartais atrodo ir žmogaus gyvenimas, užciklintas, nuobodus ir monotoniškas, pamirštant tai, kas norėta kažkada būti. Nepaprastai šiame filme gražiai atrodanti Marion Cotillard buvo nepriekaištinga, kaip ir Russellas Crowe, kurie ir flirtuoja, ir žaidžia tiek gyvenimu, tiek jausmais tam, kad iš to vėliau būtų pagamintas geras ir sodrus vynas t.y. šis filmas. Po filmo norėjosi atsidurti akmeningos Prancūzijos pietuose, gerti vyną didžiulėje dvaro pavėsinėje ir žiūrėti kaip tolumoje, už turėklų sirpsta vynuogių laukai ir žinoti, kad tai vienos gražiausių gyvenimo akimirkų, patys gražiausi ir geriausi metai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes. Tikime meile" / "W.E."

Sveiki visi,

Madonna stato filmą – tai tikriausiai didesnis altorius nei pats filmas ir jo turinys – (Mes. Tikime meile) (W.E.) (2011), kuris nusidriekė per visas šio filmo recenzijas. Daugelis nepagailėjo kandžių žodžių aktorei, dainininkei ir atlikėjai, tokių kaip – „tegul ji sau dainuoja, bet tik nebekuria filmų“. Toks kirtis Madonnai atėjo ne tik iš žiūrovų pusės, bet ir kino kritikų, kurie praktiškai sudarkė ir sumaišė su žemėmis. Šis filmas tapo visose rodytose šalyse komerciškai nesėkmingas...

...šitas liūdnas gaidas noriu nutraukti, kadangi pagirsiu šįkart „Madonnos filmą“, kitaip jo ir nepavadinsi. Pamirškime Madonną ir pažiūrėkime į filmą iš kitos pusės, kaip į meno kūrinį. Sakyčiau, kad filmas vykęs. Juosta labai stilinga, žaviai sunarplioti laikai, istoriškai svarbios britų karališkos figūros su dabartyje gyvenančia moterimi, kuri patiria santuokos krizę ir išgyvena analogiškas jausenas, kurias patyrė kažkada karaliaus Edvardo nekilminga mylimoji. Superiniai aktoriai! Smagu juostoje pamatyti Abbie Cornish, mano mėgstama britų aktorė iš „Septynių psichopatų“, „Deganti žvaigždė“, „Kendė“ ir kt. O ką jau pasakyti apie labai sužavėjusią Andrea Risebourough? Vyrams visgi šiame filme nelemta dominuoti, tad jų personažai, nors ir daug lemia moterų gyvenime, šis filmas visgi labiau moteriškas, kaip daugelis ir pabrėžia. Toli, labai toli tiek siužetu, tiek išraiškomis nuo filmo „Karalius kalba“. Šis filmas tarsi visai kita medalio pusė, paliečianti Anglijos monarchų XX amžiaus istoriją. 

Žavus muzikos garso takelis – smuikas ir violončelės, stilingai griežtas, bet kartu ir švelnus filmas. Filmo mintis labai aiški – ką tenka paaukoti vardan meilės? Kol visų akys krypsta į vyriją, kilmingą karalių, moteris tebūna tik prielipa, visa ko kalčiausia. Filmas svarsto aukų ir pasiaukojimo matą, dydžius ir visuomenės požiūrį į lyčių lygiateisiškumą ir moralės pamatus, o kartu vaizduoja šeimos griūtį šiuolaikinėje kultūroje. Iš pradžių filmas pasirodė per skystas, nes pernelyg daug šokinėjo laikuose, tačiau prie to greitai pripratau, tai tarsi durys, kurios nuolat veriamos iš XX amžiaus pirmos pusės į XX amžiaus pabaigą – pirmyn ir atgal. Šis pasivaikščiojimas buvo ganėtinai įtraukiantis. Nesutinku su daugelio nuomone, kad filmas nevykęs, jis vykęs ir su šiokia tokia dvasia.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septyni psichopatai" / "Seven Psychopaths"

Sveiki visi,

Režisierius Martin McDonagh galima vadinti savotišku Tarantinu, taip pamaniau, pažiūrėjęs patį naujausią jo darbą „Septyni psichopatai“ (Seven Psychopaths) (2012 m.). Na, tiesą sakant, nieko iš šio filmo per daug nesitikėjau, bet pažiūrėjęs jį, supratau, kad likau kaip su maišu per galvą gavęs. Filmas, žinoma, yra labai vykęs ir pavykęs, bet labiausiai mane nustebino McDonagh parašytas scenarijus, o jis tikrai nenuobodus, netgi įmantrus, originalus ir stiprus! Filmas priminė Tarandino „Bulvarinį skaitalą“, o kai kada net „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ – skrupulingai šaltas, brutalus, bet kartu prisodrintas juodojo humoro elementų, visas šis mišinys sukuria ypatingą nuotaiką, kuria belieka mėgautis.

Filmas iš pradžių atrodo apie nieką – apie tai, kaip reikia kurti filmą. Filmas filme efektas jau yra naudojamas ne kartą kine, bet kaskart jis vis tiek žavi, jeigu pateikiamas išraiškingai ir originaliai. Filmas apie psichopatus ir nenormalius žmones, kurie gyvenimą laiko tik dar vienu filmu, o ir mafijozas besivaikantis savo šuns grobikus taip pat neleidžia abejoti, kad ir patys blogiausi blogiukai turi širdį. Filmą puošia labai garsus aktorių kolektyvas – Colin Farrell, Woody Harrelson, Sam Rockwell, Abbie Cornish, Christopher Wallken ir kiti. Įdomūs personažai, įdomiai lipdomi dialogai ir scenos neleidžia nuobodžiauti ar žvilgčioti į laikrodį, kada, velniai griebtų, šis filmas pasibaigs. Ir tai yra gerai! Esu tokio tipažo filmo mėgėjas, kur galima susikaupti ir mėgautis puikia pasakojama istorija, puikiais aktoriais bei įdomiais pakrikusios psichikos personažais, kurie galbūt ne visai atitinka realybės, tačiau vis tiek yra be galo žavūs ir įdomūs.

Filmą siūlyčiau pažiūrėti beveik visiems, nes jis turėtų patikti ir kinomanams, ir paprastiems žiūrovams. Tiesa, tiems, kam svetimas juodas humoras ir brutalus, be skrupulų demonstruojamas smurtas, tam gal nevertėtų gaišti laiko. Žaviuosi režisieriumi, kuris kūrė filmą, nežinodamas, koks jis išeis, bent jau taip pateikiama pagal scenarijų, bet vis tiek sukūrė beveik puikią juostą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2


 

Jūsų Maištinga Siela