Filmas: "Išvarymas 4: Paskutinės apeigos" / "The Conjuring: Last Rites"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kol sužiūriu visas „Vienuoles“, „Anabeles“ ir „Išvarymus“, pametu iš tikrųjų šių vienu su kitu persipynusių filmų sąsajas ir galus. Kita vertus, gal ir neverta visko taip studijuoti, filmus galima žiūrėti ir pavienius, nekvaršinant sau galvos. Be jokios abejonės, mano viena mėgstamesnių frančizių iš šios serijų yra „Išvarymas“. Naujausia, jau ketvirtoji dalis, vadinasi „Išvarymas 4: Paskutinės apeigos“ (angl. The Conjuring: Last Rites) (2025) ir ją režisavo trečiosios dalies tas pats režisierius Michael Chaves. Tiesą sakant, pirmosios dalies, kuri pasirodė 2013, net nelabai ir pamenu, bet tai buvo šioks toks įvykis siaubo kino rinkoje, kada dokumentuota istorija sulaukė tiek daug triukšmo ir įvertinimų. Puikiai prisimenu antrąją dalį, kuri, sakyčiau, tebėra mano mėgstamiausia iš visų keturių, o dar kaip tik neseniai pamačiau ir mini dokumentinį serialą apie tikrai egzistuojančią Janet Hodgson apsėdimą.

 

Pradėsiu iš toli, nes man pačiam įdomu, kad visos keturios dalys sukurtos remiantis tikromis asmenybėmis ir jų neįprastai gąsdinančia veikla. Taip, Edas ir Lorraine Warrenai (angl. Ed and Lorraine Warren), kuriuos suvaidino aktoriai Vera Farmiga ir Patrick Wilson, yra realiai egzistavę asmenys, kurie pagarsėjo kaip paranormalių reiškinių tyrėjai ir demonologai. Jie įkūrė Naujosios Anglijos psichinių tyrimų draugiją (angl. New England Society for Psychic Research, NESPR) ir teigė tyrę daugiau nei 10 000 atvejų. Jų geriausiai žinomos bylos, tokios kaip Peronų šeimos persekiojimas (pavaizduotas „Išvaryme“ 2013 m.) ir Enfildo poltergeistas (pavaizduotas „Išvaryme 2“ 2016 m.), sudaro pagrindą filmų frančizei „Išvarymo visata“. Ketvirtoji pagrindinės serijos dalis „Išvarymas: Paskutinės apeigos“ remiasi Smurlų persekiojimo atveju (angl. Smurl haunting case). Nors Warrenai tvirtino, kad jų patirtos demoninės apsėdimo bylos buvo tikros, jau nuo pat pradžių buvo daug abejonių, o skeptikai ir kritikai dažnai kaltino juos apgaule bei teigė, kad jų patirtys nebuvo tokios pripažintos kaip vaizduojama filmuose. Filmas „Paskutinės apeigos“ buvo sukurtas kaip emocingas atsisveikinimas su Warrenų pora.

 

Filmo centre – paslaptingas senovinis veidrodis, kuris siejasi su pagrindine veikėja Lorraine. Ji, būdama jauna, vos netenka kūdikio dėl šito apsėsto veidrodžio, bet galiausiai tas prakeiksmas pasiekia ją ir jos jau užaugusią dukrą po kelių dešimtmečių (maždaug 1986 metais). Vėl matytas pasakojimo braižas: šeimoje ištikusi didelė krizė, Edas dėl silpnos širdies negali dirbti stresinio darbo, todėl šeima sustabdžiusi savo veiklą, bet kai istorija ima persekioti jų atžalą, Edui ir Lorreinei nebėra kur trauktis ir jie vėl vyksta į Pensilvanijos miestelį, kuriame viename iš namų ne tik vaidenasi, bet poltergeistas nori nužudyti 8 asmenų šeimą...

 

Daugiau ne kažin ką atskleisiu, bet šis filmas man pasirodė apie Edo ir Lorreinos senatvėjimą, susitaikymą su savo ribotumu. Daug niūraus ir rūpestingo tono, nes Lorreinai ir Edui atrodo, kad jų dukra dar vis per maža, todėl visomis išgalėmis nori ją apsaugoti, tačiau dukra jau sugeba priiminėti savarankiškus sprendimus, jos rankos jau paprašė naujas veikėjas Tonis, kuris nori patikti ir įtikti būsimam uošviui Edui. Iš esmės filmas apie dukters paleidimą, antrosios bambagyslės nutraukimą, todėl čia patogu inkorporuoti praeities įvykius su prakeiktu veidrodžiu.

 

Nepasakyčiau, kad filmas prastas, netgi, sakyčiau, kad labai pavykęs. Scenarijus neskubus, tačiau baisių ir kraupių įvykių ilgai laukti nereikia, nes jie jau eina nuo pat ketvirtosios dalies pradžios. Ketvirtoji dalis, kaip ir antroji, sakyčiau, turi autentišką medžiagą, filmo struktūra, nors ir klasikinė, bet vis tiek viskas atlikta profesionaliai, palaikomas pakankamai racionalus pagrindinių veikėjų psichologinis ir motyvacinis tonas, nepanašu, kaip būna prastuose siaubo filmuose, atsibodę šablonai ir schemos, neretai priartėjusios prie absurdo ar net parodijos. Šiaip frančizės pirmojo etapo pabaigą vertinu gana pozityviai, tai savo žanrinę nišą pateisinantis siaubo filmas, kuris retą kurį labai nuvils.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: Tūnąs tamsoje: raudonos durys / Insidious: The Red Door

 

Sveiki,

 

Beveik tikiu, kad Holivude yra juodoji siaubo kino industrijos mafija, nes kasmet sulaukiame „Anabelės“, „Juodojo telefono“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymo“ kokią nors produkciją, dažniausiai pakaitomis, kaip „Marvel“ serijos filmo apie superherojus. Nuobodžiausia tai, kad prie šių besikeičiančių pavadinimų dirba vis tie patys žmonės, kuriuos remia Holivudas, todėl prasiveržti novatoriškiems ir įdomiems kino projektams nelabai yra kaip, nes visa industrija laikosi jų rankose. Ir tai jokia sąmokslo teorija, tai yra absoliuti tiesa, pamaniau, pažiūrėjęs naujausią „Tūnąs tamsoje: raudonos durys“ (angl. Insidious: The Red Door) (2023) siaubo filmo frančizės seriją, kurią šįkart režisuoti apsiėmė mano mėgstamas aktorius ir dainininkas Patrick Wilson, kuris, tiesa, šiame filme ir pats vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. P. Wilsoną jau galima sieti su visa ištiso dešimtmečio „Anabelės“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymas“ išskirtiniu veidu. Gaila, nes buvo išties neblogas draminis aktorius, tačiau gal patogu ir smagu dirbti su nusistovėjusia komanda, o mes visada galime rinktis, žiūrėti ar ne.

 

Tiesa, net nežinau, kelintoji tai „Tūnąs tamsoje“ dalis, bet nieko tokio, jeigu kažką ir būsiu praleidęs, nes idėja yra ta pati: egzistuoja tamsos pasaulis, į kurį patenki per hipnozę astraliniu būdu, turi tiesioginio poveikio tikrovei. Žodžiu, šioje dalyje, praėjus dešimčiai metų, mes žinome, jog berniukas, kuris su tėvu patekdavo į tamsos pasaulį, šįkart vėlei ten turi patekti. Stojimas į koledžą ir dailės mokytojos profesorės dailės terapija netikėtai atveria Daltono užplombuotą pasąmonę ir jis pamažu ima prisiminti ištrintą praeitį, kaip, beje, ir jo tėvas. Galiausiai raudonos durys yra riba, skirianti gyvųjų ir šmėklų pasaulį, pastarieji labai nori įsiveržti į tikrovę ir pasimaitinti gyvaisiais.

 

Žodžiu, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmosios dalies pasirodymo, filmo kūrėjai absoliučiai trypčioja vietoje. Šioje dalyje nerasite nė kruopelytės naujų idėjų, visas esantis siaubas jau buvo sukurtas pirmojoje dalyje ir jis tiesiog dėliojamas iš serijos į seriją panašiais principais. Filmo pradžia itin slogiai tipinė: miršta močiutė ir tėvas su sūnumi nesusikalba. Eilinė kartų nuoskaudų konfliktų arena, tiesiog klišinė klasika, kurią filme teks išspręsti per nepilnas dvi valandas. Turi konfliktą – belieka apgalvoti, kaip suvesti tėvą ir sūnų, kaip juos sutaikyti, kad jie finalinėje scenoje apsikabintų. O jie apsikabins, patikėkite, nes kitaip nebūtų filmo. Nors vėliau filmas įsibėgėdamas šiurpina savo klasikiniais triukais ir oda gali šiauštis (tikėjausi, kad bus nuobodesnis), tačiau filmas nėra įspūdingas, veikiau tipinis, tvarkingas ir klišėmis sudėliotas pasakojimas, kuriame daugmaž žiūrovas jaučiasi kaip namie, nes žino, kas turi įvykti ir, tiesą sakant, įvyksta.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti" / "The Conjuring: The Devil Made Me Do It"

 Sveiki,

O dievulėliau, kaip aš pasiilgau gero ir įtempto klasikiniais siaubo triukais paremtus kino projektus! Šią vasarą startavo daugelio tikriausiai dešimtmečio ir neabejotinai būsima siaubo klasika tapsianti „Išvarymo“ dar viena serijos dalis „Išvarymas 3: Velnias privertė mane tai padaryti“ (angl. The Conjuring: The Devil Made Me Do It) (2021). Šio sėkmingo projekto trečiąjį dalį režisavo „Verkiančios moters prakeiksmo“ režisierius Michael Chaves.

Istorija toliau pasakoja apie paranormalių reiškinių ir sudėtingų nepaaiškinamų bylų tyrėjus Edą ir Loreiną. Šįkart praėjus keleriems metams nuo anksčiau vaizduotų įvykių. 1981-ieji ir nuo pat pradžių scenarijus „duoda garo“, nes istorija prasideda kaip tik nuo egzorcizmo seanso mažam berniukui, o iš jo piktąją dvasią perima Arnis, berniuko vyresnės sesers vaikinas. Galiausiai filmo tempas sulėtėja, prasideda ganėtinai nuspėjami įvykiai: vaikinas padaro žmogžudystę, kurios motyvų negali paaiškinti, tačiau artimiesiems ir taip aišku, kad tai susiję su apsėdimu. Galiausiai Loreina pradeda matyti raganiškų apeigų vizijas, o po apsėstųjų namu randa ritualinį „pakištuką“...

Iš tikrųjų neslėpsiu, kad filmas pastatytas gerai ir siaubo užtaiso lyg iš pažiūros režisūrine prasme netrūksta, bet siužetine prasme filmas visumoje lieka truputį prėskas. Pirmoji filmo pusė iškart kabina į atlapus, baugina, verčia šiurpti, tačiau, kai prasideda visokios sunkiai šiurpą išlaikančios teisminių procesų vaizdavimo peripetijos, pamažu darosi aišku, kad filmas startavęs su galingu užtaisu ima ir „nukvėpsta“. Be to, labai nuvilia tam tikri siužetiniai apie pastorių ir jo raganišką pajuodėlę dukrą motyvai. Pabaigoje vaizduojantys požemiai, kur atliekamos raganiškos apeigos, tie į akis pučiami milteliai, tas sužaistas veidrodinis fokusas nedarė didelio įspūdžio ir iš klasikinio tikrai baugių elementų buvo pereitą į vadinamąjį bandymą „paturbinti“ t. y. pastiprinti finalinį įspūdį, bet jis visumoje ėmė dėl savo sukarkasinto komiksinio lygio bliukšti, be to, pasigedau kelių stiprių kulminacinių epizodų, kaip, pavyzdžiui, buvo man labiausiai patikusioje antrojoje „Išvarymo“ dalyje.

Iš esmės žaista lyg ir tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis, išlaikoma atmosfera, neblogas tempas, siaubo elementai, bet paties siužeto pasažai atrodo pernelyg suprimityvinti, o kai kada net primena tuos prastus pigius amerikietiškus siaubo filmus, kuriems daugiau nei 5 neįmanoma parašyti. Šioji filmo dalis tikrai nėra prasta, žiūrėjau su malonumu, bet kartu tenka pripažinti, kad tai mažiausiai patikusi ir įtikinusi „Išvarymo“ dalis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Anabelė 3" / "Annabelle Comes Home"

Sveiki, kino sklaidos skaitytojai,

Trečioji serijos apie prakeiktą lėlę švelniu ir nekaltu vardu filmas „Anabelė 3“ (angl. Annabelle) (2019) dalis, mano supratimu, turėjo patenkinti siaubo filmo gerbėjų lūkesčius, kadangi antroji šios serijos dalis buvo net mane patį šiek tiek nustebinusį. Po tragiškai neįdomios pirmosios dalies antroji Anabelės dalis buvo išties puikiai išvystyta, scenarijus apgalvotas, kad net ir nemačius pirmosios ir antrosios dalies, manau, neblogai galima žiūrėti kaip siaubo klasiką.

„Anabelė 3“ šiek tiek nuviliantis filmas dėl tam tikrų esminių dalykų. Visų pirma scenarijus kiek drungnas, viskas taip klišiškai amerikietiškai šabloniška, kad nesuprasi, ar filmas dešimto dešimtmečio ar šiuolaikinis kūrinys. Taip, aštunto dešimtmečio laikmetį jis bando rekonstruoti detalėmis, tačiau jos išnaudojamos tik interjeru ir rūbais, o filmavimo maniera absoliučiai užsakomasis eilinis šokoladukas iš fabriko – be operatoriaus ir režisūrinio unikalumo. Lyginant su antrąja dalimi, šis netgi erzina vaidybos lygmenyje. Kad ir toji aiškiaregė mergaitė, kuri medinė ir sustabarėjusi, reginti kunigo dvasią, atrodo, absoliučiai be talento, o tos paauglės, kurios prižiūri namus, absoliučiai erzinančių charakterių šablonas. Žinoma, sunku atskleisti kažin kokius vaidybos sugebėjimus, kai esi įkinkytas į prasto režisieriaus matymą, tačiau pažiūrėkime į veteranę Vera Farmiga, kuri irgi įkinkyta, bet silpno režisieriaus rankose minimaliomis pastangomis sugeba šį bei tą išspausti.

Jaunimas suvaidino absoliučiai mokykliškai. Neįtikino dar ir dėl to, kad esama pilna nelogiškų scenarijaus klaidų. Realiai kiekvienas iš mūsų pajutęs bet kokį nežemiškos kilmės virpesius neštų kudašių iš to namo, bet ne, paauglė auklė ir mergaitė nusprendžia būti didvyrės (staiga pamiršusios bet kokius žmogiškumo ir natūralumo instinktus)  ir leidžiasi po tamsų namų ieškoti lėlės, kad visa tai pagaliau baigtųsi... Atsiprašau, apie ką mes čia? Yra esminių montavimų klaidų, kada nukritusios monetos ant plytelių staiga kitame kadre jos būna pasistūmėjusios ant kitos plytelės, nes iškirpta iš kito dublio ir tokių cirkų daugybė. Labiausiai erzina tas didaktinis ir pritemptas humanizmas, kada juodaplaukė nori pamatyti savo mirusį tėvą – atsiprašau, negi negalima sukurti įdomesnio ir labiau motyvuoto, originalesnio motyvo?

Vietomis buvo neprastų momentų, kurie gąsdino, pavyzdžiui, vykęs elementas, kada mergina žiūri į televizorių ir mato savo ateitį, kas dėsis po kelių sekundžių. Bet kai pabaigoje turėjo visiems būti „pilnos kelnės“, staiga neskoningai įterpiami komedijos elementai, pavyzdžiui, į namus įsibrovęs Romeo, kuris vištidėje slėpėsi nuo vilkolakio, o „išsipagiriojus“ nuo siaubų vėl visi drąsiai vieni kitus apkabina, sveikina su gimtadieniu ir jokios traumos, jokio emocinio poveikio tarsi „Vaiduoklių medžiotojų“ sezonas... Tiesiog tai tiesiog prasto scenarijaus, prasto režisūrinio matymo filmas, kuris neturi naujos idėjos, užpildytas klišėmis. Jeigu antrojoje dalyje dar galėjome pajusti baimę, tai šioji dalis labiau primena „Skubi Du“ – ir laikmetis atitinka, ir komedija su siaubu limpa, žinoma, neskoningai, turint galvoje, kad tai buvo „Anabelė“. Aišku, pati prasčiausia dalis visgi tebėra pirmoji.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Slaptas keleivis" / "The Commuter"

Sveiki,

Net neketinau žiūrėti filmo „Slaptas keleivis“ (angl. The Commuter) (2018). Tokiu filmu, vien užmetus akį į plakatą, buvau jau persisotinęs ir jau daugiau ar mažiau žinau, ko tikėtis – daug dirbtinio veiksmo, truputį mįslių, susišaudymo, bet viskas su tais pačiais pagardais, kurie standartiškai kartojasi iš filmo į filmo. Žinokite, ir nesuklydau dėl šio filmo. Standartas! Tokių vaidmenų aktorius Liam Neesonas sukūrė jau tikrai ne vieną ir ne du, tad nebesuvilioja savo stotu vėl žiūrėti kažką panašaus, tačiau vis tiek ėmiau ir pasidaviau, nes miego nesinori, o įsistebeilyti į pernelyg rimtą filmą ir nelabai...

Taigi filmas „Slaptas keleivis“, kaip ir pusbadžiu pastatytas „Mergina traukinyje“ ar tas pats visiems kažkodėl labai įtikęs „Išeities kodas“ yra dar vienas veiksmo filmas, kuris vyksta traukinyje. Iš pradžių gal ir nieko: dinamiškai konstruojamos scenos, atleistas vyrukas iš darbo, apiplėšimas ir... žiauriai nesėkminga jo diena, kuri žiūrovui sufleruoja, kad filmo pabaigoje jis mažų mažiausiai vis vien taps didvyriu. Ir tampa!

Gerai, sakykime, kad filme tos įtampos netrūksta ir netgi žiūrovas suinteresuotas kartu su pagrindiniu veikėju mąstyti: o kas galėtų būti tas veikas, kuris turi keistą krepšį ir yra nė karto iki tol nevažiavęs šiuo traukiniu? Grasinantys skambučiai, įtampa dėl šeimos – mane asmeniškai mažų mažiausiai jaudino, nes žiūrovas nėra tiek pajėgus empatiškai įsijausti ir patikėti šeimos idile per 2 minučių bučinių seriją filmo pradžioje, kad jaudintųsi dėl veikėjo šeimos. Visgi kai prasideda muštynės su juodosios rasės vyruku ir talžymas su gitara, pagalvojau: na absoliuti nesąmonė, 60 metų (gerai dar ne senukas, bet...) mušasi su jaunu chuliganu kaip per kokį fantastinį „Žmogus-voras“ filmą. Absoliučiai tų muštynių choreografija iškrentanti iš filmo konteksto – neįtikina, dirbtina, net priklausytų komikso žanrui, o mes gi žiūrime psichologinį trilerį...

Aišku, filme rasite ir daugiau tokių neįtikėtinai brutaliai sveiką proto suvokimą perlipančių scenų, nors kitą vertus, rimtai į šį filmą ir nereikėtų žiūrėti, jis akivaizdžiai sukurtas masėms, kurios vietoj suflė už kampo tegali sužiaumoti prie alaus „Estrella“ pakelį ir toks tatai kino suvokimas – vidutinė pramoga. Aišku, tai savaime nėra blogai. Esu matęs ankstėliau daugybę panašių filmų ir visi daugiau ar mažiau absoliučiai pasimiršo. Šis tiesiog priminė, kodėl kurį laiką buvau atsisakęs tokio kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akvamenas" / "Aquaman"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai dėl filmo „Akvamenas“ (angl. Aquaman) (2018) tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: vieni sako, kad filmas puikus, o kiti, kad „vėjų vėjai“. Nesu itin didelis tokių filmų maniakas, tačiau vieną kitą gerėliau įvertintą komiksų ekranizaciją visgi pažiūriu – dėl tam tikrų aktorių, pramogos ir tiesiog paprasto veiksmo.

„Akvamenas“ – iš tikrųjų man nelabai žinomas super herojus. Istorija apie Atlantidos karalienės ir mirtingojo palikuonį, kuris suvienija žemes toli gražu ar Lietuvoje iki šio filmo buvo nors kiek žinomas. Nepaisant visko, kaip ir visų super didvyrių komiksų, Akvameno užduotis daugiau ar mažiau panaši į visų didvyrių – gelbėti pasaulį nuo blogio ir čia jokio naujo dviračio neišrasime. Pačioje istorijoje nieko novatoriško nėra, tos pačios principingos komikso pasaulio didvyriškosios klišės, o istorijos baigtis dar aiški vos tik prasidėjus filmui. Kitą vertus, juk kitaip ir negali būti. Koks super didvyris, jeigu jis filmo gale pralaimi kovą prieš blogį?

Gerai, turinio prasme filmas yra tik dar viena produkcija papopinti pramogomis masinį žiūrovą, eskaluojant apie bendražmogiškąsias vertybes, bet jų pateiktis tokia paviršutiniška, lyg būtų sukurta kokiam ketvirtokui, kuris būtų toks daltonikas ir mokytųsi atskirti spalvą vien iš intuicijos. Jokios vidinės veikėjų priešpriešos, viskas juoda arba balta, todėl jeigu ne specialieji efektai ir dinamiškumas, kai kurios kovos scenos, manau, viena akimi būčiau tikrai prisnūdęs ir nieko nepraradęs. Taip, filmas vidutinybė, bet taip jau nutinka, kai į mega projektą pasikvieti Nicole Kidman ir „Sostų karų“ žvaigždę Jason Momoa ir viską subalansavę – silpną scenarijų, beribes ir nuolat tobulėjančias technologijas – gauni dar viena riebiai majonezu perteptą hamburgerį. Suvalgai jį ir nesijauti pasisotinęs.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas 2" / "The Conjuring 2"

Sveiki,

Holivude siaubo kinas dar nemirė, bent jau taip galėjai pasakyti 2013 metais pristatytoje siaubo juostoje „Išvarymas“. Praėjo kone trys metais ir kūrėjai pristatė antrąją dalį gana aiškiu pavadinimu „Išvarymas 2“ (angl. The Conjuring 2) (2016), kuris dar kartą kviečia pažvelgti į realių istorijų transformacijas kine. Tiesą sakant, jau darosi nuobodu, kai vos ne kiekvienas siaubo filmas remiasi realiais įvykiais, tačiau akivaizdu, kad antroji šio filmo dalis kruopščiai analizavo kiekvieną aštunto dešimtmečio įvykį, nutikusį D. Britanijoje.

Tiesą sakant, patiko. Tikrai. Filmas beveik pustrečios valandos, tačiau kažkaip sugrąžina tikėjimą siaubo kinu Holivude. Puikus aktorių duetas Vera Farmiga ir Patrick Wilson vėl imasi tyrimo ir atskrenda į Britaniją, kad išsiaiškintų, kas nutiko daugiavaikės motinos name, kad šie ramiai negali miegoti. Filmo struktūra lyg ir visai paprasta, primena vidutiniškus ir gal net visai prastus siaubo filmus, tačiau šis pasakojimas labiau remiasi ne į novatoriškus ieškojimais, kiek į siaubo klasiką. Filmas siaubo filmo grynuolis, čia nesistengiama įnešti kitų žanrų, kurti siaubo trilerio, tačiau kūrėjams pavyko sukurti svarbiausią – įtikinamą atmosferą, sukonstruoti žaismingai apgaulingą scenarijų, nors įvykių tėkmė atpažįstama, tačiau daug ką nulemia gana gera režisūra.

Po filmo seanso beveik neabejoju, kad po kelerių metų sulauksime dar vienos šios serijos siaubo filmo dalies. Tai gana rizikinga, nes nustekenti pirmtakus gana lengva. Šįkart padaryta išimtis, nes kam patiko pirmoji „Išvarymo“ dalis, tas neturėtų nusivilti ir šia. Tiesą sakant, filmai beveik lygiaverčiai ir nėra ko čia pernelyg galvoti, jeigu esate šio žanro užkietėjęs mėgėjas, tai „Išvarymas 2“ gali tapti jūsų puota, tad siūlau nepraleisti šio filmo. Mane jis įtikino ir patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas" / "The Conjuring"

Sveiki, kino mylėtojai,

Netrukus į Lietuvos kino teatrus atžygiuos siaubo juosta „Išvarymas“ (The Conjuring) (2013), kuri dar, reklamiškai priduriant, pristatoma kaip „Pjūklo“ ir „Tūnąs tamsoje“ naujausias kūrėjų darbas. Pasirodo, kad kūrėjai nori kilstelėti kartelę aukščiau ir pranokti savo galimybes, nes daugelių anotacijų reprezentuoja šį filmą kaip patį baisiausią filmą, pasirodžiusį šiais metais. Palaukit, bet ar ne šitaip buvo kalbama metų pradžioje, kai pasirodė „Piktieji numirėliai“, o vėliau teko spjaudytis krauju, nesuprantant iš kur tokios apgaulingos anotacijos?

Aišku, „Išvarymo“ anotacijos šiek tiek perdėtos, nes pažiūrėjus filmą lieka toks jausmas, jog paskutiniuoju metu filmų pristatymai būna daug įspūdingesni nei patys filmai. „Išvarymą“ tikrai negalima pavadinti pačiu pačiausiu filmu, nors žvelgiant į filmo vidų ir tai, ką jaučiau seanso metu, galiu drąsiai teigti, kad filmas tikrai vienas geresnių šių metų komercinių siaubo kūrinių. „Išvarymas“ grįžta į klasikinio siaubo filmo ištakas ir pasakoja ne apie savo ranką benzininiu pjūklu besipjaustančius personažus, kur kraujas sumaišytas su aliejais trykšta geizeriais, bet prisimena apsėdimus ir vaiduoklius. Bravo! Filmo kūrėjai pataikė ant smagios temos, kurią tikrai ganėtinai sėkmingai išvystė, nes scenarijus nebepasirodė iš serijos: „žiūrėjau siaubo filmus visą naktį, o paryčiais parašiau savo scenarijų“. Šįkart scenarijaus fronte pasistengta, o ir į filmą įnešta daugiau paslapties, šiurpesnių detalių, bet kartu nepasakysi, kad filmas kažkuo novatoriškai ypatingas, perspjaunantis ar perlipantis įprastinio siaubo filmo rėmus, kaip prieš penketą ar daugiau metų tai padarė „Paranormalus aktyvumas“, o po to su savo tęsiniais, švelniai tariant, nusivažiavo nuo atrakcionų.

Manau, kad „Išvarymo“ sėkmė nebus nepastebėta ir jau dabar sklinda kalbos apie filmo kūrimo tęsinį, tik mes juk žinome, kaip tie tęsiniai užsitęsia – iki 6-7 dalių, kol galiausiai paskutinė dalis sulaukia visiško kracho ir išsekimo, prisimenant tą patį „Pjūklą“, „Saulėlydžio“, „Absoliutaus blogio“ litanijas. Grįžtant prie „Išvarymo“, galiu pasakyti, jeigu jūs neabejingi klasikinio „Egzorcisto“ dalims ir versijoms, manau, kad ši juosta sugrąžina ant pakylos apsėdimo baimę ir laikinai paspiria į šalį vampyrus, zombius ir kitus jau gerokai įgrisusius padarus. Iš tikrųjų patiko, virptelėjau, kai kada net aikčiojau, buvo vietomis to siaubelio, bet filmu šedevru toli gražu nepavadinčiau, o kūrėjus tiesiog maldauju apsiriboti pirma ir nesugadinta dalimi.

Pagrindinius vaidmenis filme sukuria mano mėgstamas Patrick Wilsonas, kurį galėjote išvysti „Tūnąs tamsoje“ ir tuoj išvysite šio filmo tęsinyje. Vera Farmiga sukuria jam neblogą aiškiaregės kompaniją, tačiau filmas visgi orientuojasi ne į aktorius, o į siaubą, kurio, mano akimis, buvo ir pavyko sukurti neblogą atmosferą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Lietuviškas anonsas:

Jūsų Maištinga Siela