Filmas: "Mažasis princas" / "Le Petit Prince"

Sveiki, skaitytojai,

Prancūzų animacinis filmas „Mažasis princas“ (pran. Le Petit Prince) (2015), kuris siejamas tiesiogiai su A. de Saint–Exupery literatūriniu šedevru „Mažasis princas“, ir kurio leidimas Lietuvoje sulaukė daugybės pačių įvairiausių formatų ir yra nuolat atnaujinamas, o pasakojimas įtrauktas į pradinių klasių mokyklinę programą – tai tikrai verčia suklusti. Smagu, kad visgi buvo nuspręsta neatkartoti knygos siužeto, o jį inovatyviai pratęsti, surandant šiuolaikinės raiškos priemones. Istorija pasakoja apie mergaitę, gyvenančią standartizuotojoje ir tvarkingoje gatvėje, o jos laikas suplanuotas minučių tikslumu – tai supermamytės nuopelnas, ugdant atsakingą savo atžalą. Tik šalia keistas senukas-kaimynas ima ardyti nusistovėjusią tvarką, primindamas mergaitei, kad ji nepamirštų džiaugtis vaikyste...

Graži ir paprasta filmo idėja, kuri labai tinka visai šeimai – tėvai gauna savo pamokslų rinkinį, vaikai sugraužia savo dozę. Iš esmės, būtų keista ir neįdomu, jeigu filmas neturėtų didaktinių prieskonių. Visgi kūrėjams pavyko surasti tikslingą priėjimą prie žiūrovo ir pateikti aiškias mintis taip, kad jos neatrodytų bukinančiai erzinančios. Tas, kas skaitė „Mažąjį princą“, tas tikrai pajus nostalgiją tarp to, kur mus nuneša vaikystėje atrastos knygos ir kur yra ilgas ir nuobodus geometrijos „zubrinimas“ prie vadovėlių. Būti sveikai išdykusiam – štai ką sako ši istorija, nepamiršti savo vaikystės ir individualumo.

Iš esmės tai gražus animacinis filmas. Gal kiek nuspėjama, gal kiek pernelyg stokojanti kažkokių įdomesnių idėjų, pernelyg struktūruota ir aiškiai pateikta, tačiau atsižvelgiant į žanrą, filmas toks gal ir turėjo būti. Rekomenduoju šeimynoms.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp žvaigždžių" / "Interstellar"

Sveiki, kino žiūrovai,

Visai nenustebau, kad režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tarp žvaigždžių“ (angl. Interstellar) (2014) sulaukė kuo puikiausios kino kritikų ir žiūrovų reakcijos. Šio režisieriaus filmai išties įspūdingas savo siužetais ir dėmesiu laiko bei chronologijos struktūroms, kas išties žadina žiūrovui fantaziją, vaizduotę ir savotišką „dievo žiūrėjo“ poziciją, kai jam leista daugiau pajusti ir suvokti, nei paties personažams, užeinant laiko šuoliais į priekį, ką galėjome pamatyti filmuose „Prestižas“, „Pradžia“, „Memento“. Tai vienas iš tų režisierių, kuris geba dirbti itin didelius ir įspūdingus projektus, pinigai neišgaruoja šiaip sau ir palieka ne tik vienkartinis reginys.

„Tarp žvaigždžių“ – beveik 3 valandų jaudinanti epopėja apie apokalipsės ir anomalijų alinamą Žemę ir žmoniją, kuri išsigelbėjimo ima dairytis kosmose. Nors pirmoji filmo valanda, sakytume, perdėm sentimentaloka, tačiau, čia gi Ch. Nolan, ir viskas vyksta už šydo, neatskleista. Pamažu mes tampame 4-5 dimensijų žiūrovais, filmas sukuria unikalią galimybę apeiti mūsų tikrovę bei tikroviškai pažiūrėti, kas yra (galėtų būti) toji metafizinė būtis. Dėka puikių vizualinių dalykų, montažo, specialiųjų efektų, filmas nenusmuko, kažkaip turinys neretai dėl to nukenčia, kai režisieriai bando mus priblokšti efektais, bet tai toli gražu negalioja Ch. Nolan. Likus pusvalandžiui iki filmo pabaigos, jau mėgavausi viskuo, ką vadiname filmu – galimybe apčiuopti kitus realybės parametrus. Man tai buvo neįtikėtina, kaip ir žiūrint L. Besono filmą „Liusė“. Pasikėsinti į dieviškumą arba suteikti žmogui dieviškumą, apeinant banalius komikso pasaulio šablonus.

„Tarp žvaigždžių“ filme pasirodo mano smarkiai jau kurį laiką pamėgtas Matthew McConaughey – sukūrė dar vieną gerą vaidmenį įspūdingame filme. Na, o ką jau sakyti apie Anne Hathaway ir Jessica Chastain, kurios, būdamas beveik antraplanėmis, visgi sugebėjo gana ryškiai įsirėžti į žiūrovo atmintį. Dar daugybė kitų puikių ir garsių aktorių švysteli šiame filme ir... Kaip po filmo „Pradžia“, galvoju, kad kine įmanoma viskas, kai investuoji į idėją, o ne vien tik į vaizdinius efektus. Tai dar vienas filmas, kuris įrodo, kad kine svarbi visuminė dermė, o ne vienas elementas. Filmas tikrai labai geras.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas" / "The Conjuring"

Sveiki, kino mylėtojai,

Netrukus į Lietuvos kino teatrus atžygiuos siaubo juosta „Išvarymas“ (The Conjuring) (2013), kuri dar, reklamiškai priduriant, pristatoma kaip „Pjūklo“ ir „Tūnąs tamsoje“ naujausias kūrėjų darbas. Pasirodo, kad kūrėjai nori kilstelėti kartelę aukščiau ir pranokti savo galimybes, nes daugelių anotacijų reprezentuoja šį filmą kaip patį baisiausią filmą, pasirodžiusį šiais metais. Palaukit, bet ar ne šitaip buvo kalbama metų pradžioje, kai pasirodė „Piktieji numirėliai“, o vėliau teko spjaudytis krauju, nesuprantant iš kur tokios apgaulingos anotacijos?

Aišku, „Išvarymo“ anotacijos šiek tiek perdėtos, nes pažiūrėjus filmą lieka toks jausmas, jog paskutiniuoju metu filmų pristatymai būna daug įspūdingesni nei patys filmai. „Išvarymą“ tikrai negalima pavadinti pačiu pačiausiu filmu, nors žvelgiant į filmo vidų ir tai, ką jaučiau seanso metu, galiu drąsiai teigti, kad filmas tikrai vienas geresnių šių metų komercinių siaubo kūrinių. „Išvarymas“ grįžta į klasikinio siaubo filmo ištakas ir pasakoja ne apie savo ranką benzininiu pjūklu besipjaustančius personažus, kur kraujas sumaišytas su aliejais trykšta geizeriais, bet prisimena apsėdimus ir vaiduoklius. Bravo! Filmo kūrėjai pataikė ant smagios temos, kurią tikrai ganėtinai sėkmingai išvystė, nes scenarijus nebepasirodė iš serijos: „žiūrėjau siaubo filmus visą naktį, o paryčiais parašiau savo scenarijų“. Šįkart scenarijaus fronte pasistengta, o ir į filmą įnešta daugiau paslapties, šiurpesnių detalių, bet kartu nepasakysi, kad filmas kažkuo novatoriškai ypatingas, perspjaunantis ar perlipantis įprastinio siaubo filmo rėmus, kaip prieš penketą ar daugiau metų tai padarė „Paranormalus aktyvumas“, o po to su savo tęsiniais, švelniai tariant, nusivažiavo nuo atrakcionų.

Manau, kad „Išvarymo“ sėkmė nebus nepastebėta ir jau dabar sklinda kalbos apie filmo kūrimo tęsinį, tik mes juk žinome, kaip tie tęsiniai užsitęsia – iki 6-7 dalių, kol galiausiai paskutinė dalis sulaukia visiško kracho ir išsekimo, prisimenant tą patį „Pjūklą“, „Saulėlydžio“, „Absoliutaus blogio“ litanijas. Grįžtant prie „Išvarymo“, galiu pasakyti, jeigu jūs neabejingi klasikinio „Egzorcisto“ dalims ir versijoms, manau, kad ši juosta sugrąžina ant pakylos apsėdimo baimę ir laikinai paspiria į šalį vampyrus, zombius ir kitus jau gerokai įgrisusius padarus. Iš tikrųjų patiko, virptelėjau, kai kada net aikčiojau, buvo vietomis to siaubelio, bet filmu šedevru toli gražu nepavadinčiau, o kūrėjus tiesiog maldauju apsiriboti pirma ir nesugadinta dalimi.

Pagrindinius vaidmenis filme sukuria mano mėgstamas Patrick Wilsonas, kurį galėjote išvysti „Tūnąs tamsoje“ ir tuoj išvysite šio filmo tęsinyje. Vera Farmiga sukuria jam neblogą aiškiaregės kompaniją, tačiau filmas visgi orientuojasi ne į aktorius, o į siaubą, kurio, mano akimis, buvo ir pavyko sukurti neblogą atmosferą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Lietuviškas anonsas:

Jūsų Maištinga Siela