Filmas: "Bet kokia kaina" / "Hell or High Water"

Sveiki, skaitytojai,

Auksiniam gaubliui nominuota drama „Bet kokia kaina“ (angl. Hell or High Water) (2016) tikriausiai daugeliui sukėlė neprastų sentimentų laukinių vakarų epams, netgi savotiškiems niūriems vesternams. Filmas, kuris patenkins didelius rimto kino smaližius ir gurmanus, manding, pasirodė šiek tiek nuobodokas.

Supraskite mane teisingai, filmas tikrai geras, stiprus ir rimtas scenarijus apie likimo nelepintus brolius, turinčius įvairių sutrikimų, savų vertybių, idealų, tėvo paliktų randų ir visada jaudina tėvų ir vaikų santykiai, ypač, kai atžalos pasuka ne tokiais keliais, kokiais galėjo pasukti. Tačiau šis filmas... tiesiog jo žinia manęs nepasiekė, praktiškai nesujaudino, o po pirmųjų apiplėšimo scenų, kas iš esmės ir buvo įdomiausia, staiga įklimpo į begalinę rutiną ir istorija lyg ir jau matyta, o potekstės jau kadaise ištransliuotos ankstesnių filmų. Puiki aktorių vaidyba ir kieta, rūsti vyriškai vakarietišką dvasią transliuojanti režisūra, pasirodė, kai kada pernelyg teatralizuota, o charakteriai šabloniškai sugadinti ir jau kažkur matyti. 

Taip, filmas geras, bet jis vis tiek man neįtiko. Tarsi to vakaro seansas būtų pro šydą. Žinote tą keistą jausmą, kai valgai tiek daug, o pavalgęs nesijauti pasisotinęs, tai panašiai su šiuo filmu nutiko man: nei jutau kažkokį pasitenkinimą, nei kažkokią kančią, tarsi žiūrėčiau šiuolaikinių kaubojų dramą. Beje, priminė filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, tačiau pastarasis buvo kur kas geresnis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažasis princas" / "Le Petit Prince"

Sveiki, skaitytojai,

Prancūzų animacinis filmas „Mažasis princas“ (pran. Le Petit Prince) (2015), kuris siejamas tiesiogiai su A. de Saint–Exupery literatūriniu šedevru „Mažasis princas“, ir kurio leidimas Lietuvoje sulaukė daugybės pačių įvairiausių formatų ir yra nuolat atnaujinamas, o pasakojimas įtrauktas į pradinių klasių mokyklinę programą – tai tikrai verčia suklusti. Smagu, kad visgi buvo nuspręsta neatkartoti knygos siužeto, o jį inovatyviai pratęsti, surandant šiuolaikinės raiškos priemones. Istorija pasakoja apie mergaitę, gyvenančią standartizuotojoje ir tvarkingoje gatvėje, o jos laikas suplanuotas minučių tikslumu – tai supermamytės nuopelnas, ugdant atsakingą savo atžalą. Tik šalia keistas senukas-kaimynas ima ardyti nusistovėjusią tvarką, primindamas mergaitei, kad ji nepamirštų džiaugtis vaikyste...

Graži ir paprasta filmo idėja, kuri labai tinka visai šeimai – tėvai gauna savo pamokslų rinkinį, vaikai sugraužia savo dozę. Iš esmės, būtų keista ir neįdomu, jeigu filmas neturėtų didaktinių prieskonių. Visgi kūrėjams pavyko surasti tikslingą priėjimą prie žiūrovo ir pateikti aiškias mintis taip, kad jos neatrodytų bukinančiai erzinančios. Tas, kas skaitė „Mažąjį princą“, tas tikrai pajus nostalgiją tarp to, kur mus nuneša vaikystėje atrastos knygos ir kur yra ilgas ir nuobodus geometrijos „zubrinimas“ prie vadovėlių. Būti sveikai išdykusiam – štai ką sako ši istorija, nepamiršti savo vaikystės ir individualumo.

Iš esmės tai gražus animacinis filmas. Gal kiek nuspėjama, gal kiek pernelyg stokojanti kažkokių įdomesnių idėjų, pernelyg struktūruota ir aiškiai pateikta, tačiau atsižvelgiant į žanrą, filmas toks gal ir turėjo būti. Rekomenduoju šeimynoms.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septintasis sūnus" / "Seventh Son"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart apie gana ilgai lauktą filmą „Septintasis sūnus“ (angl. Seventh Son) (2015). Prieš daugel metų teko matyti to paties režisieriaus Sergey Brodov „Mongolas“ (2007) ir iškart galiu pasakyti, kad pastarasis buvo nepalyginamai geresnis. Nežinau, ar Holivudinė tradicija, ar kas kita „Septintąjį sūnų“ pavartė siužetinių klišių kratiniu ir gana tuštoku filmu.

Regis, šis filmas lyg ir žadėjo būti vienu geriausiu paskutiniu metu vizualiuoju filmu, bet, sakyčiau, kad viską sugadino kvailokas ir tuštokas siužetas, kuris priminė devinto dešimtmečio fantastines čekų pasakaites, kur viskas savose vietose, kur gėris įveikia blogį, kur maža refleksijos ir kur viskas einasi pagal tam tikrą pasakos formulę. Nuo-bo-du. Garsūs Holivudo aktoriai irgi ne ką gelbėjo. Netgi Julianne Moore, kurią laikau fantastiška aktore, man pasirodė nuobodoka, įspausta į gražų kostiumą, tačiau jos personažas vienkryptis, nuspėjamas ir pernelyg įprastas, kad tiesiog norisi pridengti akis. Tą patį galiu pasakyti apie „Doriano Grėjaus portreto“ aktorių Ben Bames – jo personažas nuobodus, klišinis. Žinoma, čia aktoriai visiškai nekalti, nes kitaip kitose juostose jie nebūtų sulaukę tokios sėkmės, tiesiog pati istorija jiems niekaip neleido pasireikšti įvairiapusiškai.

Yra gražių grafinių ir vizualių kadrų – šiokie tokie aplodismentai grafikų specialistams, bet istorija pernelyg nyki. Jau nebe tie kino laikai, kad milijonus kainuojanti juosta galėtų sau leisti kurti ištisus dešimtmečius nekintančios pasakojimo formulės pasakojimus. Filmas bedvasis, trūko intrigos, provokacijos, įdomesnių siužeto vingių, todėl filmas tapo vienos akimirkos reginiu, po kurio kūrinys paskęsta kitų filmų sraute. „Piktadarės istorija“ šiuo atžvilgiu buvo kur kas įdomesnis filmas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela