Filmas: "Įvertinimas" / "The Assessment"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu psichologinės įtampos filmus. Nesvarbu ar jie mokslinės fantastikos, ar absoliučiai draminiai ir buitiniai. Štai neblogai kino kritikų įvertinta distopine psichologine drama-trileriu vadinama Fleur Fortune režisuota juosta „Įvertinimas“ (angl. The Assessment) (2024) gali sukelti prieštaringus jausmus, ypač tiems, kurie prie rimtesnio tono filmų nėra pratę ir visada stengiasi pažiūrėti ką nors linksmesnio ir spalvingesnio. Apie ką iš tikrųjų šis įvairių kino žanro elementus talpinantis filmas yra iš tikrųjų?

 

Žiūrovas yra nunešamas į tariamą ateities arba alternatyvų pasaulį po didžiosios apokalipsės, kada žemėje išlikę žmonės atsitvėrė siena nuo toksiško pasaulio, kuriame, kaip teigiama, jau seniai viskas išnykę. Gyvendami itin disciplinuotame pasaulyje, kuriame suteikiami patogūs namai, puikus geriamas vanduo, inovacijomis įrengta buitis, tačiau kažin kaip veikėjai atrodo šalti, negyvi, netikri, įstrigę traumose ir savo obsesijose. Aišku, elementaru: jeigu nusižengi taisyklėms, maištauji, burnoji prieš vyriausybės sprendimus, tave ištrems į toksišką pasaulį ir galėsi ten mirti, kaip nutiko pagrindinės veikėjos Mios (aktor. E. Olsen) motinai, kuri laikoma šios visuomenės išdavike. Visgi Mia gyvena su Arianu prie jūros ir nori gauti vyriausybės leidimą turėti kūdikį, bet pirmiausia jie turi gauti aukštus tėvystės pasirengimo įvertinimo balus iš nusamdytos provokatyvios agentės-vertintojos, kuri kėsinasi į trapius jųdviejų santykius...

 

Žodžiu, filmas šiek tiek absurdiškas. Vyriausybė atsiunčia įvertintoją testuoti tėvystę, nors niekas tos tėvystės nemoka ir nesupranta – pora tam niekaip nebuvo pasiruošusi. Dar absurdiškiau – be jokios lektūros, filmų ir vertinimų aiškių kriterijų jie vertinami. Čia kaip gauti vairuotojo pažymėjimą be kelių eismo taisyklių. Primena išties G. Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame teigiama: „Nežinojimas – jėga!“. Žinoma, nes tada vyriausybei paprasta viską valdyti, kai asmenys nežino, kas iš tikrųjų testuojama ir kas yra tėvystė, nors veikėjai savaime elgiasi taip, kaip šiuolaikiniai amerikiečiai, ir žino, kad vaiko poreikius reikia tenkinti ir turi būti disciplina, pagrįsta meile ir rūpesčiu. Visgi poros namuose yra ir simuliakrinė laboratorija ir augalų šiltnamis, į kuriuos vertintoja labai greitai įsibrauna, kaip ir į intymius jų santykius, imituodama vaiko elgesį... iš tikrųjų tas žaidybinis vaikų ir suaugusiųjų imitacinis reikalas primena „Kalmaro žaidimo“ serialą – viskas psichologizuotai užaštrinta, įtempta, bet tuo pačiu metu žiūrovas suvokia ir atpažįsta dramatizmo vystymo schemas ir gali nuspėti link kokių paprastų sprendimų suka režisierė.

 

Visumoje filmas nėra įspūdingas, tačiau bando provokuoti, deja, seniai kine nuzulintais ir suprimityvintais motyvais, t. y. veikėjai užsiciklinę nori kūdikio, kad realizuotų save kaip visaverčius žmones. Vaikų obsecija man čia koreliuoja su serialu „Tarnaitės pasakojimas“ ir jį galima pamatyti daugelyje atseit labai psichologiškai niuansuotų filmų, kuriuose veikėjai dėl tariamų vaikų, pvz., įsivaikinimo, yra pasiryžę netgi žudyti ir paaukoti savo žmogiškumą. Schematiškas filmas, kuriame vyrauja atpažįstamos žaidimo taisyklės, dirbtinoki santykių testavimo elementai ir siužetinis šabloniškumas, pvz., jau tikrai iki kaulo smegenų nuspėjama, kad vertintoja bandys įlipti į lovą pas vyrą, kai Mios šalia nebus ir jį sugundyti. Šiaip filmą į aukštesnį lygį ištempia išties gerai perteiktos aktorių Elizabeth Olsen ir Alicia Vikander dramatiška vaidyba – abi labai stiprios draminio kino aktorės turi čia ką veikti, nes kiekvienoje beveik scenoje reikia vidinės jėgos ir abi jos turi galimybių šioje istorijoje atsiskleisti. Bet visumoje pristigo man įdomesnių motyvų, idėjų, netikėtų siužeto posūkių, tarsi režisierė bijotų labiau plėtoti įdomesnių interpretavimo galimybių ir laikytųsi rimtojo ir populiariai atpažįstamo kino taisyklių hibridinio varianto. Potencialo šis filmas turi. Jeigu ir atsiminsiu apie ką jis, tai bus dėl moterų aktorių vaidybos ir vidinio jų perteikto dramatizmo, todėl savo įvertinimą dėl jų šiek tiek kilsteliu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švyturys tarp dviejų vandenynų" / "The Light Between Oceans"

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai romantinių vaizdų ištroškę žiūrovai su nekantrumu laukė knygos ekranizacijos „Tarp dviejų vandenynų“ (angl. The Light Between Oceans) (2016), kuri tikriausiai ir tapo vienu romantiškiausiu filmu praėjusiais metais. Iš esmės vengiu tokių atseit perdėtai sentimentalių ir iki gyvnagių nuėstų romantinių juostų, tačiau šioji kažkaip susižiūrėjo ganėtinai padoriai, netgi labai padoriai dėl kruopščios režisūros, kada dėmesys skirtas ne atskiroms kažkokioms detalėms, o bendrai filmo energetikai.

Nors filmo aktoriai nuostabūs, tačiau už šiuos vaidmenis jie nieko taip ir nesulaukė, nė jokios reikšmingos nominacijos prestižiniuose apdovanojimuose. Gal dėl to, kad kadrais tokie šiek tiek teatralizuoti, kad ir koks beribis bebūtų perteiktas skausmas, jis pagražintas, vėjo pagairintas, „ašara paspalvinta“, bet, velnias, kaip visa tai gerai padaryta! Nors, atrodo, kino industrijoje netrūktų kokybiškų dramatiškų filmų, šis tikriausiai išskirtinesnis būtų dėl savo marinistinės (jūrinės) atmosferos. Pirmuosius 30 minučių kone jūros garsai taip įsismelkia į kadrus, į seną švyturį ir pajūrio namelį, kad atrodo, jog net nebereikia jokio garso takelio. Aišku, šiame siužete, kuris iš esmės gana tradicinis ir laikosi ant vienos linijos – persileidimus patyrusi jauna sutuoktinių pora gauna progą auginti svetimą kūdikį... Tiesą sakant, filmo kūrėjai viską dailindami ir gražindami tikrai stengėsi ir nepersistengė, kad ir kaip filmas estetiškai beatrodytų, dėka profesionalių kino aktorių neprarado tikro dramatizmo, ašarų, atgailos, atpirkimo, meilės, švelnumo ir nevilties – visa jausmų paletė tarp dviejų vandenynų. Kartais galvoju, jeigu jums ir nepatinka jausmų dramos, tai filmą galima žiūrėti vien dėl gamtos vaizdų ir atmosferos, ypač tie, kurie mėgsta jūrą.

Kalbant apie puikiai žinomus aktorius, noriu pasakyti, kad labiausiai šiame filme mane įtikino ne porelė, bet aktorė Rachel Weisz, suvaidinusi kūdikio netekusią motiną, neprarandanti vilties. Nors jai skirta kur kas mažiau vietos, tačiau gal dėl to, kad jai niekada šiame filme nereikėjo būti tiesiog romantiškai, o tik skausmo ir susirūpinimo branduoliu, atstovėjo kiekvieną mili sekundę kadruose. Kitiems aktoriams tikrai neturiu irgi priekaištų. Nepaisant, kad tai klasikinis siužetas, vienplanis, be didesnių idėjų, vien nukreipta į vidines žmonių tarpusavių santykius, manau, režisieriui ir vėl savo karjeroje pavyko išvystyti „aukštąsias akimirkas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Nes tai gražu" / "Till det som är vackert"

Sveiki,

Kažkada „Scanoramoje“ pristatyta švedų drama „Nes tai gražu“ (angl. Till det som ar vackert) (2009) galimas daiktas pernelyg nekrito į akis dėl gana menko biudžeto, tačiau akivaizdu, kad režisierė pasistengė nugriebti ne tik gerą scenarijų, bet ir taikliai pavaizduoti naivumą bei socialinį jaunuomenės pasiskirstymą Švedijoje. Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo gana nykus – naivi jauna mergina klausosi Mocarto ir, atrodo, ji turi apsigimusį talentą muzikai, tačiau niekada jo nerealizavo, niekada nelankė muzikos mokyklos, nes paprasčiausiai gimė skurdžiame luome.

Šiek tiek baugina merginos atsidavimas iliuzijoms, o tai tampa varomąja problemos jėga. Kaip jau galima įtarti, likimo vingiai merginai paruošė tikrą bombą nuvaikyti naiviems kerams, tačiau iki tol baugina užprogramuota sėkmė, bet žaidimo taisyklės gana aiškios: kuo aukščiau kilsi, tuo skaudžiau krisi. Filmas kone didaktinis, tačiau akivaizdu, kad režisierei svarbiau buvo ne mokyti jaunąjį žiūrovą, bet sukurti ypatingą charakterį, atspindinį švediškos socialinės kultūros barjerus. 

Ypatingo dėmesio po šio filmo sulaukė šiemet už filme „Danų mergina“ antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelniusi švedų aktorė Alicia Vikander. Tai jos pirmas itin ryškus debiutas. Ji sugebėjo sukurti išties įsimenantį trapų vaidmenį, pilną naivumo, tylios destrukcijos ir vilčių bei iliuzijų netenkančią merginą. Jos būvimas kadre išties ypatingas, o po šio filmo ji pelnė nemažai Skandinavijos kino apdovanojimų. Visgi filmas, jeigu lyginsime skandinaviškąjį kiną, labai skandinaviškas: jaunas žmogus asmenybės augimo tarpsnyje grumiasi įvairiuose socialiniuose barjeruose, čia griaudamas, o čia ir formuodamas asmeninius ryšius. Filmas įdomesnis turėtų pasirodyti visgi gurmanams, nes komercinio kino žiūrovai paprasčiausiai „prasuks“ juostą pro šalį.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Danų mergina" / "The Danish Girl"

Sveiki, skaitytojai,

Didelę diskusijų audrą lietuviškuose forumuose sukėlė britų režisieriaus Tom Hooper filmas „Danų mergina“ (angl. The Danish Girl) (2015). „Vargdienių“ ir „Karalius kalba“ režisierius šįkart ėmė išties sunkios temos – žmogaus prigimties variantų klausimai. Biografinė juosta pasakoja apie realiai Danijoje gyvenusį tapytoją Einarą Vegenerį, kuris tik santuokoje susivokė, kad iš tikrųjų jo siela neatitinka lyties. Tada tais laikais tai buvo gydoma žalojant fizinį kūną elektros šoku ir kitais baisiais būdais, o Einaras buvo pirmasis, kuris chirurginiu būdu norėjo ištaisyti gamtos klaidą ir tapti moterimi. Šiandien tokios operacijos daromos pasaulyje kasdien ir savaime aišku, jog nutinka tokių dalykų, kada moteris vyro kūne ir priešingai yra priimtinas dalykas.

Filmas iš esmės atlieka edukacinę funkciją. Daugelis tamsių lietuvių tiesiog pasipiktino, kaip galima toleruoti tokius filmus apie iškrypimus, tačiau tai rodo mūsų visuomenės atsilikimą nuo pasaulio ir žmogaus įvairovės suvokimo. Praktiškai su tokiais tamsuoliais neįmanoma net veltis į diskusijas, nes visi jų argumentai lieka už žmogaus prigimties suvokimo ribų, nubrėžti brutalių gatvės žargonų nusakomos pasaulėžiūros. Gaila, kad tokie žmonės atsisako net menkiausios edukacinės savišvietos apie kitokius asmenis, tiesiog priskirdami unikalaus režisieriaus filmus kaip nevykusius. Grįžtant prie filmo, jis ne tik edukacinis, kiek turintis puikaus meninio užtaiso. Visų pirma nuostabi aktorių vaidyba – Alicia Vikander ir Eddie Redmayne abu nominuoti už šį darbą „Oskarams“, o A. Vikander netgi pelno pirmąjį šį apdovanojimą. Išties įstabus aktorinis duetas, kur žvilgsniai, nuojautos, akys atidirbtos iki smulkmenų, kad net kartais žiūrint jautiesi įsibrovęs į kažin kokį intymų gyvenimą. E. Redmaynu net neabejojau, kad jo androgeniškumas padės perteikti translytišką ne tik fiziologiją, bet ir dvasines vibracijas. Išties kur kas nustebino mane A. Vikander vaidmuo – kodėl ji nominuota kaip antro plano aktorė? Jos vaidmuo didžiulis, o moters skaudi pozicija, kai jos vyras tampa kažkuo kitu – psichologiškai sunkiai pakeliamas.

Neišsiplėtęs pasakysiu, kad filmas įstabus ir pritrenkiantis savo temos grynumu, dėmesiu detalėms, vaidybai, istoriniam kontekstui ir režisieriui kažkaip vienaip ar kitaip pavyksta prasibrauti iki „Oskaro“. Kartu su „Danų mergina“ pajusite ir nepatogumą, ir pasigėrėjimą, ir praplėsite žinias apie pasaulį bei žmonių įvairovę, o kas svarbiausia – pajusite gerai sukalto filmo visuminį kompleksą, kur istorija gerai dera su atskleidžiamu žanru ir problematika. Tiesiog labai sujaudinusi juosta. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela