Filmas: "Gera seselė" / "The Good Nurse"

 

Sveiki,

Danų režisierius Tobias Lindholm ėmėsi amerikietiškos kriminalinės istorijos ir pabandė ją atpasakoti pagal tikrus 2003 metų įvykius filme „Gera seselė“ (angl. The Good Nurse) (2022), kuriame pasirodo pirmo ryškumo kino žvaigždės Jessica Chastain ir Eddie Redmayne. Kurį laiką nežiūrėjau kriminalinių filmų, tad buvau pasiilgęs to adrenalino ir jaudulio, kurio tikėjausi ir iš „Geros seselės“.

Filme vaizduojami iki šiol realybėje esantys tikrieji asmenys t. y. psichopatas Charlie Cullen ir medicinos seselė Amy Loughren. Istorija prasideda 2003 metais, kai vieniša mama, turinti sunkią širdies negalią, bando išdirbti likusius keturis mėnesius, gal galėtų įstoti į širdies transplantacijos eilę. Ji sunkiai dirba, o širdis kaskart nuo įtampos progresuoja. Netrukus jos pamainoje ima dirbti naujasis padėjėjas Charlie, kuris labai padeda Amy, nes sužino apie jos būklę, bet netrukus ligoninėje ima dėl keistų aplinkybių mirti žmonės. Reikalą ima tirti policija, tačiau ligoninės atstovybė daro viską, kad šios mirtys neiškiltų į viešumą, tačiau geroji seselė Amy ima tarpininkauti su policija ir atsiveria žiaurios paslaptys susijusios su Charliu...

Tiesą sakant, filmas sunkiai iš pradžių įtraukė, nes įtampa pradeda megztis maždaug filmo viduryje, todėl atrodo, kad iš pradžių žiūri ne kriminalinę istoriją, o socialinę dramą apie sunkiai gyvenančią seselę, kuri stengiasi daryti viską, kas geriausia. Galiausiai dėl atsitiktinių mirčių atmosfera ima pamažu kaisti ir viskas kaip įprastame detektyve, belieka sulaukti, kol nusikaltėlį sugaus ir nuteis. Visgi „Gera seselė“ neturi galvosūkio, kas būtų šį filmą padarę įdomesnį. Žiūrovas iš esmės jau nuo pat pradžių žino, kad Charlie yra tas nusikaltėlis. Mane labiausiai gąsdino ne psichopato nepaaiškinami poelgiai, bet JAV siaubinga sveikatos sistema. Kartais atrodo, kad ligoninės institucija yra aukščiau policijos ir viso ko, nes Charlis pakeitė net devynias ligonines, mirčių priskaičiuota 29, tačiau iki šiol psichopatas negali paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Filme bandoma paryškinti jo tragediją su motina, galimas daiktas, kad jis nesąmoningai kerštavo, kad medikai neišgelbėjo jo motinos. Visgi ligoninės tyli, atsikrato nusikaltėlio ir toliau gyvena slėpdami nusikaltimo faktus. Ne ką mažiau stebina ir Amy elgesys, jos noras eiti iki galo padedant narplioti policininkams nusikaltimą, turint galvoje, kad namie laukia dvi mažos dukros ir jos širdis negali pakelti streso...

Šiaip filmo visuma nėra kažin kokia netikėta. Stebina amerikiečių sisteminiai sveikatos sektoriaus nusikaltimai (o kiek daug istorijų mes dar nežinome, nes jos nutylėtos dėl prestižo), geri aktoriai, perteikiantys emocijas stambiu planu, tačiau filmas labiau kaip edukacija, sužinai dar vieną istoriją, kuri liudija, kad Amerika jokia svajonių šalis, tad ir intrigos, kokios tikėjausi, visgi negavau, bet gavau vėl tam tikrų dalykų patvirtinimus. Vienam kartui filmą drąsiai galima pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys" / "Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore"

 

Sveiki,

Pastaruoju metu mane traukia masinis kinas, o tai nebūna taip jau ir dažnai, tai norisi prieš atostogas, kol galva dar nenusiteikusi rimtesniam kinui, pasižvalgyti, ką mums siūlo žiūroviškas kinas. Negalėjau atsisakyti David Yeto režisuotos trečiosios dalies „Fantastiniai gyvūnai: Dumbldoro paslaptys“ (angl. Fantastic Beasts: The Secrets of Dumbledore) (2022), tad po „Daktaro Strendžo“ Marvelo serijos buvau nusiteikęs daug liūdnesniam reikalui, tačiau „Dumbldoro paslaptis“ kažkaip paveikė emocionaliau ir žmogiškiau nei „Daktaras Strendžas beprotybės multivisatoje“ dalis.

Pradėkime iš toli. Kalbant apie Hario Poterio veikėją Albą Dumbldorą, jau labai seniai netilo kalbos apie jo homoseksualumą, nors Hario Poterio dalyse tiesiogiai tas niekada nebuvo išsakyta, tačiau skaitytojai įskaitė Albo užsislaptinimą kaip savaime aiškų dalyką. Nesidomėjau, ar rašytoja J. K. Rowling pritarė šioms kalboms ar ne, bet puikiai pamenu, kad buvo prieš kelerius metus skandalingas jos twitterinis pasisakymas prieš transeksualus ar transvestitus įžiebė sumaištį. Žodžiu, skandalas kaip reikalas išpūstas, tad visai nenustebau, kad šiam „atsiprašymo“ filmui ji sukalė LGBTQ palaikantį scenarijų, nes visi savaime suprantame, kokia vaizduojama Dumbldoro paslaptis, o dabar retas „didysis kinas“ neapsieina be juodaodžių aktorių ir LGBTQ antraplanių istorijų, nes kitaip jo tiesiog niekas nefinansuotų ir negalėtų pretenduoti į „Oskarus“. Deja, tokia tiesa...

Grįžtant prie trečiosios „Fantastinių gyvūnų“ dalies, mes vėl pasineriame į magišką burtų pasaulį, kuriame galioja vėl tos pačios gėrio ir blogio kovų istorijos. Šįkart ašis – Albas Dumbldoras ir staiga jo mylimasis Gelertas Grindelvaldas staiga atsiskyręs nuo Albo tampa garbėtroška ir užsiima juodąja magija stengdamasis laimėti pasaulio burtininkų valdovo titulą. Veiksmas vyksta maždaug prieš Antrąjį pasaulinį karą, šmėžuoja vokiečių nacistinių rinkimo gairės, tačiau tas, kas galioja žiobarams, negalioja burtininkams. Kad Grindelvaldenas laimėtų rinkimus ir visus išdurtų, turi apeiti Dumbldoro kliūtis, o tai jam padeda itin reto gyvūno kraujas, kuris parodo ateitį. O ten, kur gyvūnai, ten ir pagrindinis veikėjas Miglaputys...

Visgi filmas vaizduoja magijos pasaulio rinkimus, žiaurų elgesį su gyvūnais bei klastas. Žodžiu, nuotykių tikrai netrūksta, kaip ir intymios Albo bei Gelerto meilės istorijos, kuri šiame filme labai santūriai pavaizduota (praktiškai be menkiausios erotikos) ir tik kovos metu su lazdelėmis jie vienas kitą paliečia ir atsitraukia. Taigi bijantiems, kad čia kažkoks paradas ar dirbtinis brukalas, reiktų nusiraminti, išgerti valerijonų ir mėgautis filmo turiniu. Kitą vertus filmas labai suveržtas ir struktūruotas pagal didaktinius niuansus t. y. dialogai, gėrio ir blogio kovos bei ilgi ištęsti happy end epilogai, kuriuose skamba ir teisingo rinkimo rezultatai bei vestuvės kepyklėlėje, kiek per tvarkingai užraukti pasakojimo „rauktinukai“, todėl primena tuos visus tvarkingai su intriga, kulminacija ir atomazga sudygsniuotas „Saulėlydžio“, „Bado žaidynių“ sagas.

Stebina tik tas atvejis, kad Albas visiems nė nemirktelėjęs, (kas skaitydavo ir tebeskaito Hario Poterio dalis), kai jo paklausia apie santykius, aktoriaus Judo Law skaidriosiomis akelėmis Albas be gėdos ir net su šiokiu tokiu pasididžiavimu išpyškina, kad jis mylėjęs savo puikųjį niekšelį Gelertą. Ir ką jūs visi į tai, ką? Jam net nusilenkia pats tyriausias fantastinis gyvūnas, matąs tyriausias sielas. Tas, kuris spintoje nesėdi ir savo jausmų į vatą nevynioja, ar begali būti geresnė didaktika ir Hario Poterio sukurto pasaulio panaudojimas auklėjant paprasčiausią žmogiškumą kaip patį natūraliausią dalyką?

Mano įvardijimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Čikagos septyneto teismas" / "The Trial of the Chicago 7"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu mane traukia politizuoti filmai apie teisingumą. Anądien matytas filmas „Valdžia“ (2018) išties buvo neblogas, tad nusprendžiau pratęsti šią temą išsirinkdamas naujausią režisieriaus Aaron Sorkin filmą „Čikagos septyneto teismas“ (kai kur galite rasti kaip „Čikagos septyniukės teismas) (angl. The Trial of The Chicago 7) (2020). Na, A. Sorkin tikriausiai daugelis žino kaip „Pokerio princesės“ (2017) režisierių, kuris pasižymi kokybišku Holivudiniu „sukirpimu“ – tinka ir masėms, ir gurmaniškam kinui.

 

Naujausias jo filmas „Čikagos septyneto teismas“ remiasi tikrais įvykiais ir bando rekonstruoti 1969 metais, praėjus metams po M. L. Kingo mirties, skandalingą teismo procesą. Tuo metu JAV iš tikrųjų pasiekė hipių ir gėlių vaikų epochos kulminaciją. Masiniai protestais prieš karą Vietname ir susimovęs prezidentas Nixonas – iš tikrųjų JAV gyvena neramias dienas, kada visuomenė nepritaria daugeliui politinių sprendimų, todėl išeina į gatves, nes amerikiečiams nusibodo karas ir tai, kad amerikiečiai per loteriją išrenkami, kas dalyvaus kare. Per masinį protestą, kurio iniciatoriai buvo septyni aktyvistai, yra sulaikomi ir teisiami kaip kurstę pralieti kraują per riaušes.

 

Taigi didžiausia filmo dalis nufilmuota teismo salėje, kurioje pamažu rekonstruojami tų riaušių įvykiai, atskleidžiami to laikmečio kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Filmas labai „plepus“ – tai nesiliaujančių dinamiškų pokalbių pliūpsniai, kuriuose išryškėja nedemokratiškos demokratijos sąlygotumas. Čia turime ir rasizmo, ir hipių diskriminacijos, socialinių sluoksnių susiskaldymą, kurie iš esmės lemia tiek teisėjo, tiek prisiekusiųjų sprendimus. Niekur nesu filme matęs tokio absurdiško teismo, kurio byla buvo svarstoma net 150 kartų, o kaltinamųjų pusė savo elgesiu šį procesą paverstų atskiru avangardiniu cirko pasirodymu, kitaip sakant, hermetišku protestu teismo salėje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma, bet, pasirodo, režisierius šio teismo proceso metu panaudojo originalius teismo pokalbių įrašus.

 

Manau, tai kokybiškai sukalta kino juosta, kuri leidžia dirstelėti į praeitį ir tam tikra prasme „pasimatuoti“ demokratijos raidos etapus, kiek mes patobulėjome. Ar tikrai toji demokratiška teisminė sistema, palaikoma pačių piliečių, yra piliečiams teisinga? Neseniai matytas TV serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ šokiravo, kaip šiuo metu 20 metų besitęsianti nekaltai sėdinčio sūnaus byla yra nepajudinama, nes kitaip kris įtakingųjų galvos. Žiūrint tokius filmus, Amerika nebeatrodo svajonių šalis, ji turi išties užterštą korumpuotą istoriją, ką jau kalbėti apie Vietnamo ir Irako karus... Filme sutiksite ištisą tuntą pačių ryškiausių Holivudo aktorių, kurie atliko hipių ir pasitempusių advokatų vaidmenis. Visus juos buvo smagu atpažinti. Manau, filmas išties vykęs, daugeliui tikrai patiks.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės" / "Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald"

Sveiki,

Antroji serijos dalis „Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės“ (angl. Fantastic beasts: The Crimes of Grindelwad) (2018) jau turi net kelis numatytas tęsinių premjeras į priekį, tad šįkart trumpai apie naujausią per mūsų Lietuvos kino teatrus pralėkusią dalį...

Pirmasis įspūdis, kad vėlei, kaip prieš dešimt metų, žiūrėčiau paskutines pačias niūriausias Hario Poterio ekranizacijos dalis. Įspūdis išties labai geras – daug maginės ir stebuklinės aplinkos, efektų, mistikos, istorijos paslapties, nesiliauji stebėti kruopštumu ir atmosferos įtaiga, bet po gero pusvalandžio atsikvošėji nuo vaizdų ir bandai pasinerti į iš esmės labai plokščią istoriją. Kažkoks dar vienas ypatingas vaikas vardu Vilčius bando suvokti savo kilmę, na, ir šalia dar keletas paralelinių detektyvinių ir trilerio stiliaus istorijų, bandoma pagardinti humoro prieskoniais. Drovuolis Miglaputys, jaunas Dumboldoras ir visa istorija šįkart pasirodė siužetiškai ištęsta, nuobodi ir taip suplota, kad iš iškilaus mėlių pyrago tapo picos storio pasakojimas.

Visgi filmas turi pasakojimo elementų, kurie verčia nenuleisti akių. Tai fantastiniai gyvūnai, išmoninga kompiuterinės grafikos pateiktis, tačiau anei Grindelvaldas, anei Dumboldoras, anei Milgaputys nesukelia kaip personažai išgyvenimo dramos. Pasakysiu taip: nejučia žiūrėdamas šį filmą greitai pajauti, kad per visą filmą visgi nieko pernelyg esmingo neįvyks, nes tai tarpinė pasakojimo stotelė, kuri ištęsta ir priskaldyta iš vienos knygos, todėl siužetiškai atrodo labai skurdžiai, kad ir kaip filmo kūrėjai bandytų sukelti dinamiškumo įspūdį Londonas-Paryžius, visumoje susumavus įvykius, praktiškai, „Maximos“ kasininkė nuskenuoja daug įvairesnių prekių už vidutiniškai uždirbančio lietuvio, nei šis filmas galėjo pateikti įvykių. Visgi maginio pasaulio gerbėjams daugiau ar mažiau lepus malonumas žiūrėti šį išpūstą ir nuotykius žadantį filmą.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

Kritikų vidurkis: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" / "Fantastic Beasts and Where to Find Them"

Sveiki,

Tikriausiai to ir reikėjo tikėtis, kad po milžiniškos Hario Poterio sėkmės kine vis tiek reikėjo kokio nors projekto tęsinio, pratęsiant ir sėkmę, ir, žinoma, pinigų biznį. Toks projektas pasirodė šiemet pavadinimu „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ (angl. Fantastic Beasts and Where to Find Them) (2016). Scenarijų filmui parašė pati Hario Poterio autorė, kuri lyg ir sudarė sutarti šios serijos filmams iki pat 2020 metų t. y. dar net keturioms šios serijos filmams, todėl tiems, kurie pasiilgo iš esmės Hario Poterio pasaulio, liūdėti tikrai neteks.

Trumpai aptariant filmo turinį ir raišką, galiu pasakyti, kad filmo raiška išties puiki: magiškasis pasaulis mus nukelia į ketvirto dešimtmečio Niujorką, kur pagrindinis herojus atvyksta iš Londono su lagaminu, pilnu keisčiausių magiškų gyvūnų, kurie pabėgę į laisvę pridaro baisingų nuostolių... Nauji herojai, nauji nuotykiai, nauji pavojai. Praktiškai filmas „laikosi“ ant grafikos ir tų keisčiausių gyvųjų išradingumo, tačiau kūrėjams nebepavyko išgauti tos Hario Poterio tamsumos ir bauginančios paslapties, kokios buvo pasiekę su paskutiniosiomis poteriados dalimis. Galbūt šioji serijos dalis sąmoningai siekta šviesesnės. Be to, kad filme pasirodo įvairiausiais apdovanojimais apipiltas aktorius Eddie Redmayne, tikriausiai nemaža dalis patraukė į kino teatrus dėl jo, bet filmas... Visumoje pasirodė labai jau vidutiniškas. Turinio atžvilgiu filmas vienadienis, viena problema, viena misija, viena užduotis su absoliučiai humanistiškai nesujaudinančiais herojų likimais ir jų biografiniais faktais. Net tos griežtosios prižiūrėtojas smurtas prieš vaikus atrodo toks atsitiktinis priklydęs faktas, kad įsipaišęs į visą tą fantastinį šou, kažin, ar ką ir besuvirpino.

Prastokas siužetas, puiki grafika garantuoja gana vidutiniškas emocijas. Štai filmas „Daktaras Streindžas“, kuriame sekė puikus scenarijus ir fantastinė raiška, sukūrė specifinę dermę, ko nelabai, sakyčiau, pavyko šiam filmui, tačiau geriau vieną kartą pamatyti nei šimtus išgirsti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Danų mergina" / "The Danish Girl"

Sveiki, skaitytojai,

Didelę diskusijų audrą lietuviškuose forumuose sukėlė britų režisieriaus Tom Hooper filmas „Danų mergina“ (angl. The Danish Girl) (2015). „Vargdienių“ ir „Karalius kalba“ režisierius šįkart ėmė išties sunkios temos – žmogaus prigimties variantų klausimai. Biografinė juosta pasakoja apie realiai Danijoje gyvenusį tapytoją Einarą Vegenerį, kuris tik santuokoje susivokė, kad iš tikrųjų jo siela neatitinka lyties. Tada tais laikais tai buvo gydoma žalojant fizinį kūną elektros šoku ir kitais baisiais būdais, o Einaras buvo pirmasis, kuris chirurginiu būdu norėjo ištaisyti gamtos klaidą ir tapti moterimi. Šiandien tokios operacijos daromos pasaulyje kasdien ir savaime aišku, jog nutinka tokių dalykų, kada moteris vyro kūne ir priešingai yra priimtinas dalykas.

Filmas iš esmės atlieka edukacinę funkciją. Daugelis tamsių lietuvių tiesiog pasipiktino, kaip galima toleruoti tokius filmus apie iškrypimus, tačiau tai rodo mūsų visuomenės atsilikimą nuo pasaulio ir žmogaus įvairovės suvokimo. Praktiškai su tokiais tamsuoliais neįmanoma net veltis į diskusijas, nes visi jų argumentai lieka už žmogaus prigimties suvokimo ribų, nubrėžti brutalių gatvės žargonų nusakomos pasaulėžiūros. Gaila, kad tokie žmonės atsisako net menkiausios edukacinės savišvietos apie kitokius asmenis, tiesiog priskirdami unikalaus režisieriaus filmus kaip nevykusius. Grįžtant prie filmo, jis ne tik edukacinis, kiek turintis puikaus meninio užtaiso. Visų pirma nuostabi aktorių vaidyba – Alicia Vikander ir Eddie Redmayne abu nominuoti už šį darbą „Oskarams“, o A. Vikander netgi pelno pirmąjį šį apdovanojimą. Išties įstabus aktorinis duetas, kur žvilgsniai, nuojautos, akys atidirbtos iki smulkmenų, kad net kartais žiūrint jautiesi įsibrovęs į kažin kokį intymų gyvenimą. E. Redmaynu net neabejojau, kad jo androgeniškumas padės perteikti translytišką ne tik fiziologiją, bet ir dvasines vibracijas. Išties kur kas nustebino mane A. Vikander vaidmuo – kodėl ji nominuota kaip antro plano aktorė? Jos vaidmuo didžiulis, o moters skaudi pozicija, kai jos vyras tampa kažkuo kitu – psichologiškai sunkiai pakeliamas.

Neišsiplėtęs pasakysiu, kad filmas įstabus ir pritrenkiantis savo temos grynumu, dėmesiu detalėms, vaidybai, istoriniam kontekstui ir režisieriui kažkaip vienaip ar kitaip pavyksta prasibrauti iki „Oskaro“. Kartu su „Danų mergina“ pajusite ir nepatogumą, ir pasigėrėjimą, ir praplėsite žinias apie pasaulį bei žmonių įvairovę, o kas svarbiausia – pajusite gerai sukalto filmo visuminį kompleksą, kur istorija gerai dera su atskleidžiamu žanru ir problematika. Tiesiog labai sujaudinusi juosta. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jupiterė. Pabudimas" / "Jupiter Ascending"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiaip ilgokai laukiau brolio ir sesers Wachowski‘ų naujausio darbo „Jupiterė. Pabudimas“ (angl. Jupiter ascending) (2015). Po įspūdingos „Debesų atlaso“ ekranizacijos bei „Matricos“ trilogijos, daugelis iš tikrųjų be galo daug tikėjosi iš šio filmo. Tiesą sakant, ir aš, bet pasirodžius pirmiems gana prastiems kritikų vertinimams bei žiūrovų atsiliepimams, teko šiek tiek pristabdyti lūkesčių obuolmušius.

„Jupiterė. Pabudimas“ daugiausia gali būti įdomus, o ir buvo įdomus savo fantastine raiška – ateivių hierarchija, sėsliai gyvenama Visata. Kas nors kiek domisi ezoterine paraliteratūra, pastebės, jog Visatos valdovų teorija filme sukurta ne šiaip sau per vieną vakarą. Graži kompiuterinė grafika, įspūdingas grimas ir kostiumai, yra keletas kvapą gniaužiančių vaizdų, gražūs ir patrauklūs aktoriai, o tuo tikriausiai viso filmo gerumas ir pasibaigia. Labiausiai šįkart pasigedau turinio ir prasmės. Filmas ryškiai apeliuoja į komikso lygio nuotykius, tačiau istorinė linija pernelyg nuspėjama: yra „geriečiai“ yra „blogiečiai“ ir kažkas kažką pagrobia, kažkam reikia atsikovoti, pasiaukoti, ginti ir įsimylėti... Atmetus kompiuterinę grafiką, pati istorija pernelyg paprasta ir nuobodoka. Filmo dialogai taip pat pernelyg komiksiniai, labai nuspėjami ir šabloniški personažų elgesiai... Buvo itin absurdiškų ir tokių kvailų filmų scenų, kada imdavo net juokas, kad tokiame nuostabiame fone vyksta tokie absurdiški dialogai, pvz., vestuvės su vienu iš įtakingos giminės valdovu dėl įtakos Žemei. Kai kada viskas atrodė pernelyg iškarpyta, viskas vyksta ir nutrūksta be atomazgos, scenos suklijuotos neįprastai be užsklandų, nebent žiūrėjau prastą filmo versiją...

Esmė tame, kad aktoriams nebuvo visame tame šablonų ir kompiuterinės grafikos fone pasireikšti. Kai kurios kovos ir „šaudymo ir gaudymo“ scenos pernelyg ištęstos, nuobodokos... Pasigedau gelmės ir jausmų sudirginimo, kurį mums parodė „Debesų atlasas“, tai „Jupiterė. Pabudimas“ mums nė iš tolo to neparodo arba rodo pernelyg paviršutiniškai. Ukrainiečių kilmės aktorė Mila Kunis, intensyviai visus metus ruošėsi šiam vaidmeniui, nuolat sportavo ir atidavė be galo daug jėgų šiam vaidmeniui, tačiau filme to nesimatė – personažas be gelmės ir įdomumo. Mano pamėgstas Channing Tatum atrodė gerame fiziniame parengtyje, bet ir vėlgi – šabloniškas personažas be didesnės gelmės. 

Filmas nėra labai prastas, bet turint galvoje, kokią galią turi režisieriai, sakyčiau, praslydo pernelyg paviršiumi, aplenkdami turinį ir gelmę, todėl filmas tapo atsainus ir, deja, nepateisinantis žiūrovų lūkesčius.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb:5.4

Jūsų Maištinga Siela