Filmas: "Gera seselė" / "The Good Nurse"

 

Sveiki,

Danų režisierius Tobias Lindholm ėmėsi amerikietiškos kriminalinės istorijos ir pabandė ją atpasakoti pagal tikrus 2003 metų įvykius filme „Gera seselė“ (angl. The Good Nurse) (2022), kuriame pasirodo pirmo ryškumo kino žvaigždės Jessica Chastain ir Eddie Redmayne. Kurį laiką nežiūrėjau kriminalinių filmų, tad buvau pasiilgęs to adrenalino ir jaudulio, kurio tikėjausi ir iš „Geros seselės“.

Filme vaizduojami iki šiol realybėje esantys tikrieji asmenys t. y. psichopatas Charlie Cullen ir medicinos seselė Amy Loughren. Istorija prasideda 2003 metais, kai vieniša mama, turinti sunkią širdies negalią, bando išdirbti likusius keturis mėnesius, gal galėtų įstoti į širdies transplantacijos eilę. Ji sunkiai dirba, o širdis kaskart nuo įtampos progresuoja. Netrukus jos pamainoje ima dirbti naujasis padėjėjas Charlie, kuris labai padeda Amy, nes sužino apie jos būklę, bet netrukus ligoninėje ima dėl keistų aplinkybių mirti žmonės. Reikalą ima tirti policija, tačiau ligoninės atstovybė daro viską, kad šios mirtys neiškiltų į viešumą, tačiau geroji seselė Amy ima tarpininkauti su policija ir atsiveria žiaurios paslaptys susijusios su Charliu...

Tiesą sakant, filmas sunkiai iš pradžių įtraukė, nes įtampa pradeda megztis maždaug filmo viduryje, todėl atrodo, kad iš pradžių žiūri ne kriminalinę istoriją, o socialinę dramą apie sunkiai gyvenančią seselę, kuri stengiasi daryti viską, kas geriausia. Galiausiai dėl atsitiktinių mirčių atmosfera ima pamažu kaisti ir viskas kaip įprastame detektyve, belieka sulaukti, kol nusikaltėlį sugaus ir nuteis. Visgi „Gera seselė“ neturi galvosūkio, kas būtų šį filmą padarę įdomesnį. Žiūrovas iš esmės jau nuo pat pradžių žino, kad Charlie yra tas nusikaltėlis. Mane labiausiai gąsdino ne psichopato nepaaiškinami poelgiai, bet JAV siaubinga sveikatos sistema. Kartais atrodo, kad ligoninės institucija yra aukščiau policijos ir viso ko, nes Charlis pakeitė net devynias ligonines, mirčių priskaičiuota 29, tačiau iki šiol psichopatas negali paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Filme bandoma paryškinti jo tragediją su motina, galimas daiktas, kad jis nesąmoningai kerštavo, kad medikai neišgelbėjo jo motinos. Visgi ligoninės tyli, atsikrato nusikaltėlio ir toliau gyvena slėpdami nusikaltimo faktus. Ne ką mažiau stebina ir Amy elgesys, jos noras eiti iki galo padedant narplioti policininkams nusikaltimą, turint galvoje, kad namie laukia dvi mažos dukros ir jos širdis negali pakelti streso...

Šiaip filmo visuma nėra kažin kokia netikėta. Stebina amerikiečių sisteminiai sveikatos sektoriaus nusikaltimai (o kiek daug istorijų mes dar nežinome, nes jos nutylėtos dėl prestižo), geri aktoriai, perteikiantys emocijas stambiu planu, tačiau filmas labiau kaip edukacija, sužinai dar vieną istoriją, kuri liudija, kad Amerika jokia svajonių šalis, tad ir intrigos, kokios tikėjausi, visgi negavau, bet gavau vėl tam tikrų dalykų patvirtinimus. Vienam kartui filmą drąsiai galima pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkaitai laive" /"Kapringen" / "A Hijacking"

Sveiki,

Žiūrėdamas danų režisieriaus Tobias Lindholm filmą „Įkaitai laive“ (dan. Kapringen) (2012) nenustojau galvoti apie geriausius danų kino perlus, kuriuos teko matyti per pastaruosius dešimt metų. Šis režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius prisidėjo prie ne vieno puikaus danų kino projekto, tačiau pats režisuoja ne taip jau ir dažnai. Tai antrasis matytas jo darbas ir jis šiek tiek mane nuliūdino, nes tikėjausi šio bei to daugiau nei vien tik įkaitų dramos laive.

Prisimenat tuos laikus, kada prieš 10 ir daugiau metų Indijos vandenyne, prie Afrikos krantų, siautėjo Somalio piratai, kurie grobdavo laivus, o vėliau prašydavo išpirkos? Šioji istorija būtent iš šios epochos ir ji pasakoja ilgą danų krovininio laivo dramą, kuri filme tęsėsi daugiau nei 100 dienų. Iš tikrųjų istorija, kad ir kokia atrodytų žmogiška, visgi fokusuojamasi ir į verslininko asmenines ambicijas. Žymus magnatas bendradarbiauja su šios srities specialistu, kuris patarinėja derybose su piratais, derinamasi dėl kiekvieno milijono. Tiesą sakant, filmas bando sufokusuoti esminę problemą: kiek ambicingam ir emocingam verslininkui yra svarbūs pinigai ir kiek jo pagrobti darbuotojai? Kita istorijos pusė yra piratų su pagrobėjais gyvenimas laive, o ten santykiai gana „banguoti“. Atrodo, pagrobėjai susidraugauja su užpuolikais, tačiau netekę kantrybės gali padaryti bet ką. Baisios sanitarinės sąlygos ir alinančios ilgos derybos nieko gero nežada ir tik laiko klausimas, kuri pusė pasiduos.

Man, mačiusiam ne vieną aštraus trilerio siužeto filmą apie įkaitų dramą, ši susižiūrėjo be didesnės intrigos. Galbūt tikėjausi, kad danų kino mokykla atitolins nuo holivudinės receptūros, pavyzdžiui, kaip gerai pavyko sukalti tam pačiam režisieriui militaristinę dramą „Karas“ (2015), pastarasis mane įtraukė psichologiškai, buvo įdomesnės kompozicijos, o „Įkaitai laive“ žiūrėjosi kaip holivudinės kalvės produktas. Visgi neatimsi vieno, jog pabaiga filmo, kai piratas išplėšia iš veikėjo brangų kryželį ir paleidžiama pirmoji kulka, nustebina ir tai tikriausiai geriausias viso filmo akcentas, ir gana gyvenimiškas: iki tikslo ir laisvės lieka tiek nedaug, vos vienas plaukelis, bet tam tikra sentimentali klaida gali kainuoti visą gyvenimą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Karas" / "Krigen"

Sveiki,

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų, tuo daugiau „Kino pavasaryje“ gerų filmų. Vienas iš tokių danų režisieriaus Tobias Lindholm „Karas“ (dan. Krigen). Na, režisierius dirbęs su garsiausiais ir kokybiškiausiais šiuolaikinio danų kino projektais ir apskritai šiemet danų ir apskritai skandinavų kinui „Kino pavasaris“ skiria ypač daug dėmesio. Sakau, šunys matė, kad drama apie karą, baisiai niūri, tačiau pasikliaudamas danų kino kokybe ir žinoma brigada, ėjau į seansą kažin ko ypatingo nesitikėdamas.

Filmas iš esmės daugiau nei geras, jis labai geras. Dėmesys scenarijui – ypatingai. Apgalvoti dialogai, filmavimo maniera, problemos iškėlimas ir galimi jos sprendimo būdai. Na, taip, filmas pilnas plieninio šiaurietiško niūraus braižo, tačiau jis tuo ir puikus. Apie danų karius, kurie atlieka misiją Afganistane iš pažiūros atrodo nusibodusi tema, ypač iš Holivudo varpinės, kur dažniausiai didvyriais lieka amerikiečių kariai, išskerdę civilius ir teroristus. Šįkart režisieriui ir scenaristams nerūpi, už ką ir kaip kovojama, didelis dėmesys skiriamas abipušalėms santykiams: tiems artimiesiems, kurie lieka šalyje, ir tiems, kurie išvyksta į misiją. Koks jaudulys ir atstumas, nežinia skiria artimuosius, kaip tai paveikia vaikus – štai apie kokį karą kalba šis filmas.

Gana aiški filmo struktūra – pirmoji filmo pusė militaristinė, karo scenos, susiskambinimai su artimaisiais ir t. t. Kita filmo dalis – europietiško kino drama, kur lošia žmogaus sąžinė ir atsitiktinumas, sprendžiasi šeimos likimai. Aštri ir taikli režisūra brandina ir žiūrovo emocinį atsaką ne tik į karo vaizdus, bet ir į pagrindinio veikėjo vidaus gelmes. Ką jau besakyti apie aktorių parengtį – vaidyba užburianti. Smagu, kad šiame karo filme nėra didvyrių, nėra aiškios tiesos, nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. Šitaip turėtų baigtis visi karai, o dar geriau – geriausias karas tas, kuris neįvyksta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela