Filmas: "Vabalų sultys 2" / "Beetlejuice Beetlejuice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua, papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino metu.

 

Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją, todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“ savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.

 

Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.

 

Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“ ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV (nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Čikagos septyneto teismas" / "The Trial of the Chicago 7"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu mane traukia politizuoti filmai apie teisingumą. Anądien matytas filmas „Valdžia“ (2018) išties buvo neblogas, tad nusprendžiau pratęsti šią temą išsirinkdamas naujausią režisieriaus Aaron Sorkin filmą „Čikagos septyneto teismas“ (kai kur galite rasti kaip „Čikagos septyniukės teismas) (angl. The Trial of The Chicago 7) (2020). Na, A. Sorkin tikriausiai daugelis žino kaip „Pokerio princesės“ (2017) režisierių, kuris pasižymi kokybišku Holivudiniu „sukirpimu“ – tinka ir masėms, ir gurmaniškam kinui.

 

Naujausias jo filmas „Čikagos septyneto teismas“ remiasi tikrais įvykiais ir bando rekonstruoti 1969 metais, praėjus metams po M. L. Kingo mirties, skandalingą teismo procesą. Tuo metu JAV iš tikrųjų pasiekė hipių ir gėlių vaikų epochos kulminaciją. Masiniai protestais prieš karą Vietname ir susimovęs prezidentas Nixonas – iš tikrųjų JAV gyvena neramias dienas, kada visuomenė nepritaria daugeliui politinių sprendimų, todėl išeina į gatves, nes amerikiečiams nusibodo karas ir tai, kad amerikiečiai per loteriją išrenkami, kas dalyvaus kare. Per masinį protestą, kurio iniciatoriai buvo septyni aktyvistai, yra sulaikomi ir teisiami kaip kurstę pralieti kraują per riaušes.

 

Taigi didžiausia filmo dalis nufilmuota teismo salėje, kurioje pamažu rekonstruojami tų riaušių įvykiai, atskleidžiami to laikmečio kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Filmas labai „plepus“ – tai nesiliaujančių dinamiškų pokalbių pliūpsniai, kuriuose išryškėja nedemokratiškos demokratijos sąlygotumas. Čia turime ir rasizmo, ir hipių diskriminacijos, socialinių sluoksnių susiskaldymą, kurie iš esmės lemia tiek teisėjo, tiek prisiekusiųjų sprendimus. Niekur nesu filme matęs tokio absurdiško teismo, kurio byla buvo svarstoma net 150 kartų, o kaltinamųjų pusė savo elgesiu šį procesą paverstų atskiru avangardiniu cirko pasirodymu, kitaip sakant, hermetišku protestu teismo salėje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma, bet, pasirodo, režisierius šio teismo proceso metu panaudojo originalius teismo pokalbių įrašus.

 

Manau, tai kokybiškai sukalta kino juosta, kuri leidžia dirstelėti į praeitį ir tam tikra prasme „pasimatuoti“ demokratijos raidos etapus, kiek mes patobulėjome. Ar tikrai toji demokratiška teisminė sistema, palaikoma pačių piliečių, yra piliečiams teisinga? Neseniai matytas TV serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ šokiravo, kaip šiuo metu 20 metų besitęsianti nekaltai sėdinčio sūnaus byla yra nepajudinama, nes kitaip kris įtakingųjų galvos. Žiūrint tokius filmus, Amerika nebeatrodo svajonių šalis, ji turi išties užterštą korumpuotą istoriją, ką jau kalbėti apie Vietnamo ir Irako karus... Filme sutiksite ištisą tuntą pačių ryškiausių Holivudo aktorių, kurie atliko hipių ir pasitempusių advokatų vaidmenis. Visus juos buvo smagu atpažinti. Manau, filmas išties vykęs, daugeliui tikrai patiks.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sensacija" / "Spootlight"

Sveiki, 

Ką gali nuveikti puikiai visiems žinoma holivudinių aktorių būrys? Įtaigiai perteikti režisieriaus užmačias. Tokį filmą galime pavadinti katalikų bažnyčios siaubui ir nemalonei sukurtą juostą „Sensacija“ (angl. Spootlight) (2015), kuris pasakoja 2001 metų įvykius, kai staiga ilgai kaupęsis kunigų tvirkintų vaikų slepiamos bylų burbulas, kuris sutapo su Rugsėjo 11-osios dienos įvykiais. Tiesą sakant, mane kiek nustebino, jog būtent šiam ir ne kitam filmui atiteko „Oskaras“ geriausio metų filmų kategorijoje. Nors ko čia slėpti, daugelis „Oskarų“ pelniusių filmų šioje kategorijoje kažkaip absorbuoja realias istorines socialines problemas, ta pati „Avarija“ – rasizmas, „12 metų vergovės“ – vergovės tema, „Argo“ – amerikiečių gelbėjimo operacija ir t. t.

Filmas „Sensacija“ man kažkuo panašus į toje pačioje kategorijoje nominuotą filmą „Didžioji skola“ – abu pakelia paprastiems piliečiams nematomą sistemos mechanizmo. „Didžioji skola“ – ekonomikos krizės burbulą, o „Sensaciją“ – katalikų Bažnyčios pedofilijos skandalą, o ir režisrūriniai momentai, bendra filmo struktūra kažkuo man šie filmai panašūs. Nepaisant to fakto, kad filmas geras ir to nenuginčysiu, tačiau turiu pasakyti, kad iš filmo tikėjausi šiek tiek daugiau. Visgi tai biografinė juosta su atitinkamais prototipais realybėje ir filmo pabaigoje pažerti skaičiai tiesiog stulbina savo tiesa: kas gi tiems kunigams negerai, kad jie tvirkina tuos vaikus? Ar taip veikia užgniaužti seksualiniai ryšiai ir cementinis celibatas? Jis priverčia griebtis alternatyvų – vaikų? Kažkodėl iš stačiatikių pusės mes negirdime nieko panašaus, tačiau man kyla įtarimas, kad stačiatikių krikščionys vis dar slepia seksualinius nusikaltimus vardan Bažnyčios ir „geresnio gėrio“.

Tiesą sakant, teko matyti dokumentinę juostą su tikrų žmonių liudijimais, mėginimus prisibelsti į Vatikano duris dėl šimtais ištvirkintų vaikų. Iki 2000 metų katalikų Bažnyčia kruopščiai teismuose tildė, slopindama skandalus ir kilnodama kunigus iš vienos parapijos į kitą. Galiu pasakyti, kad dokumentinis filmas kur kas mane labiau paveikė ir sukrėtė, nei filmas „Sensacija“. Dokumentiniam filmui pavyko atskleisti tų žmonių dramas ir likusias suluošinimo žymes, o vaidybiniam filmui pavyko atskleisti pačios paslapties išviešinimo ir atradimo procesus. Stebina tai, kad skaičiai didžiuliai, tačiau baimė apie tai kalbėti buvo tokia didelė, kad žmonės net nesikreipė į teisėsaugą, nors ko čia kreiptis, jeigu viskas vyksta už uždarų durų, pasitelkus katalikų įtaką. Super dovatkoms ir itin religingiems žmonėms filmas gali visai nepatikti.

Pats filmas geras, labai geras – vaidyba, scenarijus, kruopštumas detalėms, smulkmenoms, įvykių rekonstrukcija, tikslingumas, siekiant parodyti, kaip buvo iš tikrųjų. Didelis kruopštumo pastangos ir darbas, tačiau visgi, nepaisant visko, (tikriausiai man koja bus pakišusi ta anksčiau matyta dokumentika šia tema), mano galva, buvo vertesnių filmų, kurie galėjo pelnyti „Oskarą“. Nors kitas dalykas – „Oskaras“ dar nėra aukščiausias geriausio filmo rodiklis, tik paskata pažiūrėti ir visuotinai padiskutuoti, neatsiliekant nuo kino ir realijų. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus-paukštis" / "Birdman"

Sveiki, kino gerbėjai,

Žinote, visai nenustebau, kai šiemet pagrindinį „Oskarą“ pelnė ispanų režisieriaus Alejandro Gonzalez Inarritu filmas „Žmogus-paukštis“ (angl. Birdman) (2014). Nėra nė vieno prasto filmo, kurį pristato šis režisierius. Pradėjęs savo kūrybinį kelią fantastišku debiutu „Meilė – tai kalė“, jis tiesiog tapo tikra kino legenda. Kiekvienas jo filmas tampa tikru vaistu kiekvieno kino gurmano akims. 

„Žmogus-paukštis“ visiškai netikėtas šio režisieriaus darbas, kuris tikriausiai savo specifika, scenarijumi labiausiai skiriasi nuo ankstesniųjų darbų. Vėl darbas su garsiausiais angliškai kalbančiais aktoriais. Vien pažiūrėjus į aktorių sudėtį, svaigsta galva. Sudėtingas montažas šįkart susitelkia ne į įtemptą koliažinį pasakojimą, bet į uždarą, gana izoliuotą teatro pobūdžio kinematografinį pasakojimą. Rodos, niekada nenutrūksta operatoriaus darbas ir viskas filmuojama vienu metu. Labai stiprus scenarijus, pagrindinio aktoriaus Michael Keaton vaidyba, kuri jau įvertinta įvairiomis nominacijomis. Įdomu tai, kad emocinis užtaisas veikia išvien su siužetu, kuris nėra nuobodus. Režisierius balansuoja tarp tikrovės ir iliuzijos, nė akimirkai neleidžia būti įsitikinusiam, kas vyksta iš tikrųjų žmogaus pasąmonėje ir realybėje, o filmo simbolinis finalas išlaiko šią paslaptį netgi pačiam filmui pasibaigus.

Sunku kažką plačiau kalbėti apie šį filmą. Manau, jis buvo vertas „Oskaro“, kaip ir visi šio režisieriaus darbai. Filme buvo malonu sutikti neįtikėtino ryškumo žvaigždės – Naomi Watts, kuri jau dirbo su režisieriumi prie „21 gramas“. Išskirčiau Edward Norton – jo personažas atrodė visada aštrus ir pavojingas. Emma Stone, Andrea Riseborough ir kiti tiesiog atliko antraeilius, bet toli gražu neprastus vaidmenis.

Filmas įspūdingas ir viskas jame daugiau ar mažiau kelia įspūdį, ir aš tiesiog neturiu jokių priekaištų nei scenarijui, nei scenoms, nei aktoriams. Tai vienas iš tų filmų, kai tiesiog nereikia aikčioti ir krūpčioti galvojant, o už ką gi jis galėjo pelnyti „Oskarą“.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela