Filmas: "Sensacija" / "Spootlight"

Sveiki, 

Ką gali nuveikti puikiai visiems žinoma holivudinių aktorių būrys? Įtaigiai perteikti režisieriaus užmačias. Tokį filmą galime pavadinti katalikų bažnyčios siaubui ir nemalonei sukurtą juostą „Sensacija“ (angl. Spootlight) (2015), kuris pasakoja 2001 metų įvykius, kai staiga ilgai kaupęsis kunigų tvirkintų vaikų slepiamos bylų burbulas, kuris sutapo su Rugsėjo 11-osios dienos įvykiais. Tiesą sakant, mane kiek nustebino, jog būtent šiam ir ne kitam filmui atiteko „Oskaras“ geriausio metų filmų kategorijoje. Nors ko čia slėpti, daugelis „Oskarų“ pelniusių filmų šioje kategorijoje kažkaip absorbuoja realias istorines socialines problemas, ta pati „Avarija“ – rasizmas, „12 metų vergovės“ – vergovės tema, „Argo“ – amerikiečių gelbėjimo operacija ir t. t.

Filmas „Sensacija“ man kažkuo panašus į toje pačioje kategorijoje nominuotą filmą „Didžioji skola“ – abu pakelia paprastiems piliečiams nematomą sistemos mechanizmo. „Didžioji skola“ – ekonomikos krizės burbulą, o „Sensaciją“ – katalikų Bažnyčios pedofilijos skandalą, o ir režisrūriniai momentai, bendra filmo struktūra kažkuo man šie filmai panašūs. Nepaisant to fakto, kad filmas geras ir to nenuginčysiu, tačiau turiu pasakyti, kad iš filmo tikėjausi šiek tiek daugiau. Visgi tai biografinė juosta su atitinkamais prototipais realybėje ir filmo pabaigoje pažerti skaičiai tiesiog stulbina savo tiesa: kas gi tiems kunigams negerai, kad jie tvirkina tuos vaikus? Ar taip veikia užgniaužti seksualiniai ryšiai ir cementinis celibatas? Jis priverčia griebtis alternatyvų – vaikų? Kažkodėl iš stačiatikių pusės mes negirdime nieko panašaus, tačiau man kyla įtarimas, kad stačiatikių krikščionys vis dar slepia seksualinius nusikaltimus vardan Bažnyčios ir „geresnio gėrio“.

Tiesą sakant, teko matyti dokumentinę juostą su tikrų žmonių liudijimais, mėginimus prisibelsti į Vatikano duris dėl šimtais ištvirkintų vaikų. Iki 2000 metų katalikų Bažnyčia kruopščiai teismuose tildė, slopindama skandalus ir kilnodama kunigus iš vienos parapijos į kitą. Galiu pasakyti, kad dokumentinis filmas kur kas mane labiau paveikė ir sukrėtė, nei filmas „Sensacija“. Dokumentiniam filmui pavyko atskleisti tų žmonių dramas ir likusias suluošinimo žymes, o vaidybiniam filmui pavyko atskleisti pačios paslapties išviešinimo ir atradimo procesus. Stebina tai, kad skaičiai didžiuliai, tačiau baimė apie tai kalbėti buvo tokia didelė, kad žmonės net nesikreipė į teisėsaugą, nors ko čia kreiptis, jeigu viskas vyksta už uždarų durų, pasitelkus katalikų įtaką. Super dovatkoms ir itin religingiems žmonėms filmas gali visai nepatikti.

Pats filmas geras, labai geras – vaidyba, scenarijus, kruopštumas detalėms, smulkmenoms, įvykių rekonstrukcija, tikslingumas, siekiant parodyti, kaip buvo iš tikrųjų. Didelis kruopštumo pastangos ir darbas, tačiau visgi, nepaisant visko, (tikriausiai man koja bus pakišusi ta anksčiau matyta dokumentika šia tema), mano galva, buvo vertesnių filmų, kurie galėjo pelnyti „Oskarą“. Nors kitas dalykas – „Oskaras“ dar nėra aukščiausias geriausio filmo rodiklis, tik paskata pažiūrėti ir visuotinai padiskutuoti, neatsiliekant nuo kino ir realijų. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamutas" / "Mammuth" / "Mammut"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mamutas“ (Mammuth / Mammut) (2009 m.). Tęsiu vėl europietiško kino giją ir šįkart vėl sugrįžau prie garsiojo ir prieštaringai vertinamo švedo režisieriaus Luko Moodysson‘o darbų. Lukas Moodysson mums labai geria žinomas filmo „Lilija amžinai“ kūrėjas apie lietuvaitę, išvežtą į Švediją sekso vergijon, tuokart Lietuvoje šis filmas susilaukė labai didelio atgarsio ir buvo itin populiarus, parodytas daugelyje mokyklų kaip mokomoji medžiaga apie gyvenime tykančius pavojus. Esu matęs vaikystėje šio režisieriaus ir „Parodyk man meilę“ (1998 m.) – tai pirmas filmas, kurį pamačiau, apie tos pačios lyties meilę – dvi merginos įsimyli mokykloje.

Filmas „Mamutas“ dalyvavęs Lietuvoje vykstančiame „Scanorama“ – Europos kino festivalyje, taigi galbūt kas nors per šį festivalį matė ir regėjo šį filmą. Šiaip šįkart Lukas Moodysson pasirodė ir vėl kitoks – daug labiau lankstesnis, kosmopolitiškesnis, spalvingesnis. Filmas neslėpsiu – padarė įspūdį. Netikėtas aktorių derinys – Michelle Williams ir meksikietis Geal Garcia Bernal, kurie sukūrė pakankamai įdomius vaidmenis, išskirčiau labiausiai M. Williams, kuri tikrai atrodė tuščia, pavargusi nuo darbo ir prasmės gyvenime ieškojimo, kontakto su dukra – tai tikrai griebė už širdies. Stipri drama tiek savo kompozicija, tiek plačiais horizontais, nes veiksmas vienu metu vyksta ir Tailande, ir Amerikoje, kas rodo ir nemažą filmo biudžetą. Pakankamai gerai išvystyta mintis ir drama apie dviejų šeimų laimės paieškas – amerikiečių ir filipinietės vienišos moters, kuri atvažiavo uždarbiauti į JAV.

Ištransliuota puiki žmogaus vienatvė, ilgesys, bandymas jį užpildyti, paieškos ir bandymas kabintis individualiai į gyvenimą, darbą – tai buvo itin realistiška drama, stipriai pagrįsta logika ir veiksmai. Mamuto kaulo parkeris, kurį gavo dovanų verslininkas, jau įsivaizduoja, kad žmonija irgi kada nors išnyks ir kokia kita protinga civilizacija, dar tobulesnė iš jų rastų kaulų taip pat darys rašiklius... Žmonija nyksta, kai ji skendi vienatvėje ir liūdesyje, o saugiausias ir laimingiausias žmogus jaučiasi savo šeimoje, į kurią per darbus taip retai pavyksta susiburti. Taip, tikriausiai tai ir yra laimė – būvimas kartu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 51/100
IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela,