Filmas: "Hju Glaso legenda" / "The Revenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai lauktas meksikiečių režisieriaus filmas „Hju Glaso legenda“ (angl. The Revenant) (2015) iš tikrųjų buvo vertas dėmesio ir laukimo, nors iš kitos pusės ilgai nereikėjo laukti, režisierius stulbinamai greitai apsisuko po „Žmogus-paukštis“ (2014), kuris jam pelnė geriausio metų filmo „Oskarą“. Tiesiog produktyvus šiam unikaliam režisieriui kūrybinis metas. Tas, kas matė tokius jo šedevrus kaip „21 gramas“, „Babelis“, „Meilė – tai kalė“ ir kitus, tas žino, kokio sudėtingumo šis kino režisierius ir kaip jis rimtai ir giliai žiūri į kiną.

„The Revenant“, kurį tikriausiai reikėtų versti „Prisikėlęs“, visgi buvo nuspręsta pavadinti lietuviškai „Hju Glaso legenda“ – tiesą sakant, mūsų pavadinimų vertimai tiesiog tragiški! Visgi filmas nuostabus ir pradėjau su juo 2016 metų naują žiūrėjimo ciklą... Pasakojimas, kaip visada labai skiriasi šio režisieriaus darbuose, kaip skiriasi ir mintis bei idėja. Daug šiaurietiškų vaizdų, daug smurto, išgyvenimo įspūdžio, šalčio ir neįtikėtinos žmogaus ištvermės, pakurstytos įtūžio ir keršto. Man patiko šis filmas, nors daug kas sakys, kad filmas truputį holivudiškas, tačiau režisierius, kaip ir filme „Žmogus-paukštis“, vengė herojaus pozos vaizdavimo, turime herojų be didelių žygdarbių, už tai, kad jis sugeba išgyventi, vien tai jis mums tampa herojumi, na, ir aišku, išgelbsti iš prievartautojų indėnę, bet tai smulkmena.

Puikus atšiauraus klimato filmas apie keršto jėgą nuostabiai pasirinktoje epochoje ir gamtoje. Vienas nuostabiausių, mano akimis, šio filmo perliukų yra Leonardo DiCaprio vaidyba. Daug kas dejuoja, kad jis niekada taip ir nepelnys „Oskaro“, nes jis tiesiog Leonardo, bet kokia jo vaidyba – tiesiog nuostabi, vienas geriausių jo vaidmuo karjeroje. Šitiek sudėti ištvermės, jausmo, kančios ir skausmo į vaidmenį, tiesiog net psichologiškai pavargsti keliaudamas, sukandęs dantis kartu su filmo herojumi. Žinoma, didelis nuopelnas ir pačiam režisieriui ir operatoriams, kurie „pagavo“ tinkamą kapą, nebijojo įtikinamai ištęsti kadro, nes ne tik aštrus veiksmas, bet ir herojaus pastanga bei paprastas judesys daro stebuklus šiame filme. Tom Hardy, mano praėjusių metų atradimas, tiesiog irgi lenkiu kepurę prieš jį, kaip ir prieš Domhnall Gleeson. Įdomu, kaip seksis šiam filmui tuoj prasidėsiančiuose apdovanojimų maratonuose, nes filmas kartu su Leonardu priešaky jau nominuotas Auksiniams gaubliams.

Aš po šito filmo galiu pasakyti, kad tiesiog buvau pačiame kine ir gyvenau ne savo gyvenimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.3

Trumpas interviu su pagrindiniais aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus-paukštis" / "Birdman"

Sveiki, kino gerbėjai,

Žinote, visai nenustebau, kai šiemet pagrindinį „Oskarą“ pelnė ispanų režisieriaus Alejandro Gonzalez Inarritu filmas „Žmogus-paukštis“ (angl. Birdman) (2014). Nėra nė vieno prasto filmo, kurį pristato šis režisierius. Pradėjęs savo kūrybinį kelią fantastišku debiutu „Meilė – tai kalė“, jis tiesiog tapo tikra kino legenda. Kiekvienas jo filmas tampa tikru vaistu kiekvieno kino gurmano akims. 

„Žmogus-paukštis“ visiškai netikėtas šio režisieriaus darbas, kuris tikriausiai savo specifika, scenarijumi labiausiai skiriasi nuo ankstesniųjų darbų. Vėl darbas su garsiausiais angliškai kalbančiais aktoriais. Vien pažiūrėjus į aktorių sudėtį, svaigsta galva. Sudėtingas montažas šįkart susitelkia ne į įtemptą koliažinį pasakojimą, bet į uždarą, gana izoliuotą teatro pobūdžio kinematografinį pasakojimą. Rodos, niekada nenutrūksta operatoriaus darbas ir viskas filmuojama vienu metu. Labai stiprus scenarijus, pagrindinio aktoriaus Michael Keaton vaidyba, kuri jau įvertinta įvairiomis nominacijomis. Įdomu tai, kad emocinis užtaisas veikia išvien su siužetu, kuris nėra nuobodus. Režisierius balansuoja tarp tikrovės ir iliuzijos, nė akimirkai neleidžia būti įsitikinusiam, kas vyksta iš tikrųjų žmogaus pasąmonėje ir realybėje, o filmo simbolinis finalas išlaiko šią paslaptį netgi pačiam filmui pasibaigus.

Sunku kažką plačiau kalbėti apie šį filmą. Manau, jis buvo vertas „Oskaro“, kaip ir visi šio režisieriaus darbai. Filme buvo malonu sutikti neįtikėtino ryškumo žvaigždės – Naomi Watts, kuri jau dirbo su režisieriumi prie „21 gramas“. Išskirčiau Edward Norton – jo personažas atrodė visada aštrus ir pavojingas. Emma Stone, Andrea Riseborough ir kiti tiesiog atliko antraeilius, bet toli gražu neprastus vaidmenis.

Filmas įspūdingas ir viskas jame daugiau ar mažiau kelia įspūdį, ir aš tiesiog neturiu jokių priekaištų nei scenarijui, nei scenoms, nei aktoriams. Tai vienas iš tų filmų, kai tiesiog nereikia aikčioti ir krūpčioti galvojant, o už ką gi jis galėjo pelnyti „Oskarą“.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Babelis" / "Babel"

Sveiki, kino mėgėjai,

Pirmą kartą „Babelį“ (Babel) (2006) pamačiau prieš gal penkerius metus ir padarė neišdildomą įspūdį. Apskritai manau, kad tai vienas geriausių Alejandro Gonzalez Inarritu darbų, kuris turi ne tik sudėtingą pasakojimo mechanizmą, bet ir plačią užprogramuotą ir į filmą integruotą Babelio bokšto mintį – žmonės susiskaldę tarp savęs, pasistatę tarp savęs kultūrines, emocines, kalbos ir kitus civilizacinius barjerus. Nors filmas chaosinis, kaip ir visi šio režisieriaus darbai, bet taip taikliai aprėpti „pasaulinio tinklo“ idėją, jog esame vieni su kitais susieti, nesvarbu, ar gyveni Kinijoje ar Meksikoje, JAV ar Irake, manau, visgi gali ne kiekvienas.

Ypatingai stiprus siužetas, idėja leido ir talentinga režisieriaus ranka bei užmačios leido sukurti išties nemenką šedevrą, kurį turi pamatyti kiekvienas save gerbiantis kinomanas. Na, nereikia jau sakyti, kad režisierius turi ypatingą ir savitą stilių, geba perteikti idėjas, kad ir kur jos besisuktų – Meksikoje (Meilė – tai kalė), Amerikoje (21 gramas) ar Ispanijoje (Biutiful). 

Filme pasirodo fantastiški aktoriai, - o ar gali būti kitaip? Brad Pitt ir Cate Blanchett, G. G. Bernal‘is – vien jau jų pavardės ką pasako. Na, ir tiesiog nežinau, ką ir bepridurti, kai filmas išties puikus ir vertas laiko ir pastangų, susikaupimo ir apmąstymų, kas mes, žmonės, esame iš tikrųjų, jei žmogiškumą mes užspaudžiame ir vadovaujamės įstatymais, stereotipais, prietarais, laisvai galime ištremtį moterį iš šalies, kuri dirbo čia 16 metų, sušaudyti vaikus, nes kilo terorizmo baimė. Kaip visada režisierius klausia, - kokia yra žmogaus laimės ir gyvenimo kaina? Atsakymo vienareikšmiško nėra, yra tik vaizdai, kurie kalba už viską, o šie vaizdai sukrečia, ypatingai tuos, kurie visai patogiai ir monotoniškai sukasi magistralėje „darbas – namai“. Tai vienas iš tų filmų, kuris praplečia ne tik suvokimą apie kino galimybės kalbėti apie nūdienos pasaulį, bet ir praplečia holistinius regą ir pojūčius. Stipriai, kaip ir visi režisieriaus filmai, socialiai angažuotas, tačiau vienareikšmiškai jautrus ir teisingas kinas. Besąlygiškai rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela