Filmas: "Babelis" / "Babel"

Sveiki, kino mėgėjai,

Pirmą kartą „Babelį“ (Babel) (2006) pamačiau prieš gal penkerius metus ir padarė neišdildomą įspūdį. Apskritai manau, kad tai vienas geriausių Alejandro Gonzalez Inarritu darbų, kuris turi ne tik sudėtingą pasakojimo mechanizmą, bet ir plačią užprogramuotą ir į filmą integruotą Babelio bokšto mintį – žmonės susiskaldę tarp savęs, pasistatę tarp savęs kultūrines, emocines, kalbos ir kitus civilizacinius barjerus. Nors filmas chaosinis, kaip ir visi šio režisieriaus darbai, bet taip taikliai aprėpti „pasaulinio tinklo“ idėją, jog esame vieni su kitais susieti, nesvarbu, ar gyveni Kinijoje ar Meksikoje, JAV ar Irake, manau, visgi gali ne kiekvienas.

Ypatingai stiprus siužetas, idėja leido ir talentinga režisieriaus ranka bei užmačios leido sukurti išties nemenką šedevrą, kurį turi pamatyti kiekvienas save gerbiantis kinomanas. Na, nereikia jau sakyti, kad režisierius turi ypatingą ir savitą stilių, geba perteikti idėjas, kad ir kur jos besisuktų – Meksikoje (Meilė – tai kalė), Amerikoje (21 gramas) ar Ispanijoje (Biutiful). 

Filme pasirodo fantastiški aktoriai, - o ar gali būti kitaip? Brad Pitt ir Cate Blanchett, G. G. Bernal‘is – vien jau jų pavardės ką pasako. Na, ir tiesiog nežinau, ką ir bepridurti, kai filmas išties puikus ir vertas laiko ir pastangų, susikaupimo ir apmąstymų, kas mes, žmonės, esame iš tikrųjų, jei žmogiškumą mes užspaudžiame ir vadovaujamės įstatymais, stereotipais, prietarais, laisvai galime ištremtį moterį iš šalies, kuri dirbo čia 16 metų, sušaudyti vaikus, nes kilo terorizmo baimė. Kaip visada režisierius klausia, - kokia yra žmogaus laimės ir gyvenimo kaina? Atsakymo vienareikšmiško nėra, yra tik vaizdai, kurie kalba už viską, o šie vaizdai sukrečia, ypatingai tuos, kurie visai patogiai ir monotoniškai sukasi magistralėje „darbas – namai“. Tai vienas iš tų filmų, kuris praplečia ne tik suvokimą apie kino galimybės kalbėti apie nūdienos pasaulį, bet ir praplečia holistinius regą ir pojūčius. Stipriai, kaip ir visi režisieriaus filmai, socialiai angažuotas, tačiau vienareikšmiškai jautrus ir teisingas kinas. Besąlygiškai rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šitas vanduo po raudonu tiltu" / "Warm Water Under a Red Bridge"

Sveiki visi,

Šiandien noriu vėl žvilgtelėti į japonų kino horizontus ir pristatyti kino filmą „Šiltas vanduo po raudonu tiltu“ (Warm Water Under a Red Bridge) (2001 m.). Tai vieno bene žymiausio, jau Anapilin išėjusios, japonų režisieriaus Shohei Imamura darbas, kuris sukūrė tokius daugiau ar mažiau žinomus filmus kaip „Juodas lietus“, „Daktaras Akagis“ ir kitus. Šis rytų režisierius į savo filmus įpina savo tautos kultūrą, likimą, spalvą, emociją. Per savo ilgą kaip režisieriaus karjerą, jis sukūrė nemažai filmų, o „Šiltas vanduo po raudonu tiltu“ yra jo paskutinis ilgametražis kūrinys, neblogai, sakyčiau, įvertintas kritikų, tačiau gan apviliantis žiūrovą.

Man asmeniškai sunku buvo žiūrėti šį filmą. Na, sunku, gal ne tas žodis, gal kiek sunku buvo išjausti japonų kultūros spalvas, kurios man nelabai pasidavė, nes filmas man pasirodė makabriškas, o šitoks gražus pavadinimas, galvoju, kad ir filmas turėtų būti japoniškai meditacinio pobūdžio, bet nė velnio. Magiško realizmo apraiškos – viskas lyg ir suprantama, mėgstu keistus filmus, o ir pati idėja, vaizduoti moterį, gyvenančia šalia raudono tilto ir savyje kaupiančią vandenį, kurį nori didžiule čiurkšle nuleisti sueities metu, atrodo, irgi įdomi idėja, o ir nuolat miestelyje bėgiojantis ir Olimpiadai besiruošiantis juodaodis bėgikas duoda savo žavesio, tačiau žiūri ir suvoki, kad filmas kažkoks pusiau tuščias. Vėlgi, gal tuščias yra netinkamas žodis, gal labiau sunkiai suvokiamas vakariečiams, pvz. man. Keistoje dramoje išvešėjęs japoniškas humoras, kuris man vėlgi nebuvo juokingas. Japonų kasdienybė atrodo tokia popierinė, netikra, o jau kai kalba, atrodo, kad amžinai rėkia – tai ne tik pastebima iš kalbos kapoto skiemenavimo, kiek jie iš tikrųjų tokie ir yra. Aš maniau, kad rytų filmų nesuvokiu (nors ne visų), kaip ir šio, nes tokie jie netikri, tokie komedijiniai, kad imu galvoti, kad jie iš tikrųjų gal ir gyvenime taip elgiasi...

Šiaip filmas, manau, daugeliui gali irgi nepatikti, tačiau atras ir savo žiūrovą, bet manęs nei pakerėjo, nei sujaudino... Toks keistas H. Marukami romanų magiškas realizmas su, mano galva, neskoningu per mano artimos kultūros prizmę suvokiamu humoru. Seksualiniai tautos, moters ir šiaip kultūros japonų užslaptinimai, simbolika, kaip jie plyšta ir pratrūksta per moters vandenis, atrodo, neišdirbtai arba neišrealizuotai taip, kaip norėtųsi. Šiaip, jei atvirai, filmu nusivyliau...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela,