Filmas: "Aido slėnis" / "Echo Valley"

 

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

 

Pakartosiu seną savo tiesą apie kiną: kai mažai ko tikiesi iš kino juostos, tada iš jos gauni daug daugiau. Panašiai nutiko ir su režisieriaus Michael Pearce kino filmu „Aido slėnis“ (angl. Echo Valley) (2024), kuris lyg ir žadėjo gan nuobodoką ir tamsią dramą, kur viskas ištęsta, tyčia kuriamas dramatizmas „iš nieko“, stengiantis pripildyti laiką pustuščių dialogų ir daug gamtos niūrių vaizdų. Nieko panašaus. Nors kino kritikai filmui „Aido slėnis“ liko gana abejingi, tačiau jis mane įtraukė kone nuo pat pradžių.

 

Istorija pasakoja apie pagyvenusią ūkininkę Keitę Garetson, kuri kasdien sunkiai keliasi ir nuo pat ryto rūpinasi savo žirgais, pašaru ir tvarto mėžimu. Keitė dar visai neseniai neteko mylimosios, todėl sunkiai tvardosi, tad stengiasi kaip įmanydama viena susidoroti su ūkiu. Negana to, ji turi dar ir dukrą Klerę iš pirmos santuokos su vyru, šioji įnikusi į narkotikus ir dažnai savaitėmis dingsta iš namų, neatsako į mamos skambučius ir žinutes, o ant namų slenksčio atsiranda tik tada, kai reikia pinigų arba sutvarkyti problemas. Galiausiai vieną dieną Klerė sugrįžta vėl meluodama, kad yra švari, bet iš tiesų ją vejasi pavojingas gangsteris, kuris netrukus pasibels ir į motinos namus...

 

Žodžiu, daugiau siužeto nepasakosiu, nes kuo mažiau žinosite, tuo bus įdomiau žiūrėti. Visgi filmas nuvertintas, sunku pasakyti kodėl: gal dėl kiek perspausto ir netikro siužeto? Galbūt, bet jis tiko tokiam žanrui, koks yra „Aido slėnis“. Iš pradžių, atrodo, kad filmas bus sudėtingai draminis apie motiną, kuri kuopia dukrelės narkomanės problemas ir bando jai padėti, tačiau netrukus filmas keičia savo žanrą ir tampa trileriu. Keitė kaip motina ne tik randa jėgų susitvarkyti su ją spaudančiu gangsteriu, bet galiausiai suvokia, kad neturi nuolat gelbėti savo mažosios dukters kiekviename žingsnyje žlugdydama pati save.

 

Didžiausią filmo krūvį prisiima ne visiems pastaruoju metu įtikusi jaunoji aktorė S. Sweeney, bet kino veteranė Julianne Moore, kuri perteikė įtikinamai sudėtingus sprendimus priimančios motinos Keitės vaidmenį. Nors iš pradžių atrodo, kad filmas lėtas ir slogus, tačiau psichologinė įtampa kaista pamažu, tad ima stebinti Keitės savitvarda ir ištvermė: kuo sunkiau, tuo blaiviau ji mąsto (nors tai absoliučiai būdinga trileriams). Visgi smagu, kad Keitė nėra ir niekada netampa jokia didvyre, tačiau jai galiausiai pavyksta iš dalies susitvarkyti savo gyvenimą. Seniai nemačiau tokio žanro filmo, gal dėl to žiūrėjau taip įsitraukęs, nes turiu šiokią tokią meilę kriminalinėms kino juostoms. Visgi man patiko, kad filmas nevienalytis, turi draminio, psichologinio ir trilerio žanrų miksą, kuris, sakyčiau, subalansuotas proporcingai, kur depresija ir liūdnas tonas persimaišo su psichologine įtampa. Nors filmas turi iš dalies LGBTQ+ indeksą, bet istorija toli gražu ne apie homoseksualių moterų problemas. Beje, labai žavėjausi šįkart J. Moore, kuri, mano akimis, sukūrė po tiek laiko vėl kameros vertą vaidmenį, kaip anuomet „Vis dar Elis“ ir „Kelias į žvaigždes“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mažasis nepažįstamasis" / "Mažas keistuolis" / "The Little Stranger"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo mistinis filmas „Mažasis nepažįstamasis“, kitur dar verčiama kaip „Mažas keistuolis" (angl. The Little Stranger) (2018), kuris mane suintrigavo dėl neblogai jau žinomo režisieriaus Lenny Abrahamson, kuris praeityje buvo sukūręs absoliučiai crazy filmą „Frenkas“ (2014) ir „Oskaru“ įvertintą smurtinę ir traumuojančią dramą „Kambarys“ (2016). Naujausiame savo režisūros darbe režisierius kuria filmą apie keistą namą, kurio taip trokšta britų daktaras, nes turi vaikystės sentimentų ir savitą paslaptį.

Filmas iš esmės nufilmuotas jau gerai pažįstama mistinio filmo technika – dėmesys didingiems namams, iš kampo į kampą atseit slampinėjantis vaiduoklis, dar statiškai kraupūs pagrindiniai veikėjai, kalbantys simboliais arba užuominomis. Gerai žinomas britų aktorius D. Gleeson atlieka jau iškart įtartino tipo vaidmenį, kuriam galima sukrauti visas įtarimų malkas, kaip po to paaiškėja, nuojauta neklysta, nes viskas surėdyta iš labai standartinės ir kiek nuobodokos scenarijaus medžiagos. Trūko ne tik netikėtų režisūrinių sprendimo, bet ir tam tikrų apibendrinamųjų (nors ne visuose filmuose to reikia) loginių ėjimų. Peržiūrėjau filmą, bet taip iki galo ir nesupratau, vardan ko tas pagrindinis herojus troško to namo, kai jis, jau būdamas augęs vyras, turi karjerą, visi jį gerbia, jis pagaliau turi savo vardą, visi jį pripažįsta ir pagaliau išsivadavo iš tų vaikystės tarnaitės motinos pasijoninio statuso... Kam jam vėl trokšti eiti į tą jau pamažu griūvantį namą? Žinoma, psicho taip lengvai neperprasi, bet ryškiai man siužetinėje linijoje kažko trūko arba buvo neužakcentuota. Kitą vertus, filmas neturi visko „sukramtyti“ ir atkišti žiūrovui.

Kad filmu nepatikėjau iki galo – tas tiesa, kaip nepatikėjau truputį karkasiniais veikėjų paveikslais, bet vos tik save pagaudavau, kad – va, filmas tikrai įtraukė, jau gyvenu jame! – staiga atsitikdavo kažkas tokio, kas priversdavo mąstyti arba apie režisūros klaidas, arba pačios istorijos absurdiškumą. Visgi nesibodėjau pažiūrėjęs dar kartą Charlotte Rampling pasirodymu ir tais mistiniais dalykais, kurie, pripažinkime, daugiau ar mažiau visada jaudina mūsų pačių vaizduotę.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Golgota" / "Calvary"

Sveiki,

Kino pavasaryje pristatyta airių juodojo humoro drama „Golgta“ (angl. Calvary) (2014) tikriausiai gali įsirašyti kaip dar vienas filmas apie pedofiliją, tačiau priešingai nei kažkada aštriai pasižymėjęs „Abejonė“ (Doubt) šįkart viskas perteikta kaip šiaurietiška Tarantino versija – per aplinkui apie pedofilijos paliktas žymes.

Priešingai nei „Abejonėje“, čia net nerasime konkretaus pedofilo, tačiau žaizdų ir traumų, kurias reikia nuplauti krauju – netrūksta. Kaip galima per humorą apie pedofiliją? Ogi dar ir kaip! Kunigui per išpažintį pagrasinta, kad jis po savaitės mirs už kito kunigo nuodėmę. Pats faktas, kad nekaltas kunigas turi mirti už kitą kunigą, kurio niekada nepažinojo, yra absurdiškas, tačiau jį galima pagrįsti nebent traumų padiktuoto ir psichiškai suluošinto žmogaus atoveiksmiu. Taigi per septynias dienas kunigas bendrauja su airių mažo miestelio vyrukais ir bando išsiaiškinti, kuris čia iš tų vyrukų galimai jam grasino ir nejučia ruošiasi mirčiai, bandydamas atpirkti ano kunigo nuodėmes ir taip apvalyti pasaulį, tačiau pamažu viskas vyksta tarantišniškai suręstu farsu, giliu absurdo vaizdavimu: kam iš vis reikia to kunigo pilnų nuodėmių miestelyje, kuriame dvasininkas nieko nesiskiria nuo duobkasio?

Juodojo humoro, savito ir netgi gurmaniško tikrai netrūksta, humoro, kuris pajuokia dvasininkijos luomą, kai kurias klišes ir dogmas, tačiau giliai išlaiko tas pačias nesuvaidintas dvasinio luomo nešamas vertybes: išsipasakojimą, atvirumą, apmąstymą... Filmas, pasitelkęs Biblijos simboliką, kuria šiuolaikinė kaltės ir atpirkimo istoriją, nepamiršdamas įpinti daug airiškos kultūros atributų: alaus barai, šiaurietiška jūra, žalios pievos, vietinių bendravimo kodas. Ir visa tai žavi, nes sukuria vizualiai simpatišką kultūrinį pasaulį, kuriame išryškėja apskritai dvasininkijos vieta pasaulyje. Daug subtilių kontrastų sukuria, sakyčiau, tobulai parašyti dialogai, kurie primena lengvą intelektualinį flirtą, per kurį išgaunama specifinis filmo intelektualumo ir humoro lygmuo.

Iš esmės filmas geras, gurmaniškas ir vertas ne tik juoko, bet ir susimąstymų. Šekspyriška filmo pabaiga gal pernelyg lengvabūdiška, bet kitą vertus galima kaip nors pasiknaisioti ir pabandyti įspėti, kodėl kunigas leidosi į pavojų, o Kristus kažkada nukryžiuojamas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motina!" / "Mother!"

Sveiki,

Darren Aronofsky – puikus režisierius, kurio kiekvienas filmas kažin koks nesukramtytas iki galo rebusas, paliktas intelektualiam žiūrovui spręsti apie tai, ką jis pamatė. Tad nieko nuostabaus, kad po jo naujausio filmo „Motina!“ (angl. Mother!) (2017) taip pat kilo nemažai diskusijų: o ką gi čia mes pamatėme? Garsus režisierius praeityje sukūręs tokius filmus kaip „Skaičius Pi“ (1998), „Rekviem svajonei“ (2000), „Fontanas“ (2006), „Imtynininkas“ (2008), „Juodoji gulbė“ (2010) ir mažiausiai simpatijų man kėlusį „Nojaus laivą“ (2014), regis, režisierius suprato, kad holivudinis braižas ne jam ir jis vėl grįžo į intriguojančius rėmus, kur drama pinasi su trileriu, mistikos ir siaubo elementais, tad tikriausiai savo žanrų proporcijomis „Motina!“ labiausiai būtų panašu į „Juodoji gulbė“, bet kartu tai kitoks filmas.

Filmas erzino nuo pat pirmųjų minučių, nes viskas daugiau ar mažiau atpažįstama, bet kartu jauti, kad režisierius yra paruošęs staigmeną ir kad siaubo filmą „Kiti“ primenančią vaiduoklių istorija nesibaigs taip, kaip „Kituose“ ir čia kažkas iš bendrų klišinių elementų peraugs į kažkokią idėją. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Pagrindinis personažas – jauna namus remontuojanti moteris, kuri lyg dvasia, lyg ir gyva moteris, lyg ir vaiduoklis – nežinia iki galo, bet ir nereikia, nes greitai paaiškėja, kad personažas nei vaiduoklis, nei psichikos sutrikimų turinti moteris. Tai kas ji? Paaiškėja, kad jokio skirtumo, kas ji, nes visas filmas yra alegorija su daugybe aliuzijų į kitas istorijas: į vaiduoklių istorijas, į Biblinius personažus... Pavyzdžiui, scena, kai veikėja gimdo kūdikį, primena lyg ir Kristaus gimimo momentą, kai jai nešamos dovanos, o scena, kai kūdikis plėšomas į gabalus – Kristaus aukojimo motyvą... Bet iš esmės, manau, tai istorija, į kurią sudedami įvairūs leitmotyvai apie motiną, kuri praranda savo sūnų. Alegorinis filmas greit tampa didinga chaotiška siaubo istorija, kai griūva dvasios namai.

Vis galvojau, kad šiame filme gyva tikra istorija, ko pasigedau vizualiai tobulame G. del Toro filme „Purpurinė kalva“, kur siužetas pernelyg primityvus.

Mano galva, vieną geriausių savo vaidmenų sukūrė Jennifer Lawrence, kuri nuo „Vinterio kaulo“ laikų, mano akimis, nesukūrė nieko įspūdingesnio, įskaitant ir nepelnytai „Oskarais“ paženklintus vaidmenis. Seniai bematytas Javier Bardem irgi padarė savo, tačiau filmas gal ne tiek siužetinis ir ne toks, kur aktoriai kibirkščiuotų savo meistriškumu, čia, kaip ir daugelyje šio režisieriaus filmų, svarbiau didžioji idėja. Tokius provokacinius filmus aš paskutiniu metu laikau pačiais geriausiais!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bruklinas" / "Brooklyn"

Sveiki, 

Daug kino kritikų pagyrų sulaukusi John Crowley ekranizacija „Bruklinas“ (angl. Brooklyn) (2015) šių metų nominacijų sraute neliko nepastebėta, aktorė Saoirse Ronan jau nominuota „Auksiniams gaubliams“ kaip geriausia aktorė, tikriausiai neišvengs jos pavardė ir kitų apdovanojimų. Na, filmas pasakoja apie 1950-ųjų metų airius, kurie persikėlę į JAV bando susirasti laimę ir įsitvirtinti. Istorijos centre – jauna ir kukli airė, kurią pakeičia Bruklinas ir naujos mados, naujas kultūros ir bendravimo supratimas. Mergina pereina sunkius adaptacijos laikotarpius, kurie ją suformuoja kaip laikmečio asmenybę, o galiausiai ji suranda ir savo gyvenimo meilę...

Išties tai gana, sakytume, sentimentali ir paprasta vargšės Pelenės istorija, tačiau kino režisierius pasirūpino, kad filmas būtų įsimintinas. Visų pirma jis išsirinko puikią aktorę, tiesą sakant, vien dėl jos filmą ir žiūrėjau. Kitas dalykas – tiksliai ir įdomiai rekonstruotos laikmečio tendencijos – mados, moterų elgesių pakitimai, ištisas nelaimingų emigrantų ir skurstančių airių istorinis kontekstas, besikeičiantis Niujorkas, daugiakultūriniai klodai. Labai stilingas ir gražus filmas, kur apgalvotos detalės, kostiumai, dialogai, kurie visada balansuoja ties kultūriniais susikalbėjimais-nesusikalbėjimais. Personažas nenuobodus, evoliucionuojantis, bręstantis tiesiog akyse ir nesijaučia statiškumo.

Intymi, lyg ir paprasta moters brendimo istorija, papasakota itin skoningai. Pasigėrėjimas klasikinio kino mėgėjams ir tiesiog gero kino mylėtojams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Hju Glaso legenda" / "The Revenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai lauktas meksikiečių režisieriaus filmas „Hju Glaso legenda“ (angl. The Revenant) (2015) iš tikrųjų buvo vertas dėmesio ir laukimo, nors iš kitos pusės ilgai nereikėjo laukti, režisierius stulbinamai greitai apsisuko po „Žmogus-paukštis“ (2014), kuris jam pelnė geriausio metų filmo „Oskarą“. Tiesiog produktyvus šiam unikaliam režisieriui kūrybinis metas. Tas, kas matė tokius jo šedevrus kaip „21 gramas“, „Babelis“, „Meilė – tai kalė“ ir kitus, tas žino, kokio sudėtingumo šis kino režisierius ir kaip jis rimtai ir giliai žiūri į kiną.

„The Revenant“, kurį tikriausiai reikėtų versti „Prisikėlęs“, visgi buvo nuspręsta pavadinti lietuviškai „Hju Glaso legenda“ – tiesą sakant, mūsų pavadinimų vertimai tiesiog tragiški! Visgi filmas nuostabus ir pradėjau su juo 2016 metų naują žiūrėjimo ciklą... Pasakojimas, kaip visada labai skiriasi šio režisieriaus darbuose, kaip skiriasi ir mintis bei idėja. Daug šiaurietiškų vaizdų, daug smurto, išgyvenimo įspūdžio, šalčio ir neįtikėtinos žmogaus ištvermės, pakurstytos įtūžio ir keršto. Man patiko šis filmas, nors daug kas sakys, kad filmas truputį holivudiškas, tačiau režisierius, kaip ir filme „Žmogus-paukštis“, vengė herojaus pozos vaizdavimo, turime herojų be didelių žygdarbių, už tai, kad jis sugeba išgyventi, vien tai jis mums tampa herojumi, na, ir aišku, išgelbsti iš prievartautojų indėnę, bet tai smulkmena.

Puikus atšiauraus klimato filmas apie keršto jėgą nuostabiai pasirinktoje epochoje ir gamtoje. Vienas nuostabiausių, mano akimis, šio filmo perliukų yra Leonardo DiCaprio vaidyba. Daug kas dejuoja, kad jis niekada taip ir nepelnys „Oskaro“, nes jis tiesiog Leonardo, bet kokia jo vaidyba – tiesiog nuostabi, vienas geriausių jo vaidmuo karjeroje. Šitiek sudėti ištvermės, jausmo, kančios ir skausmo į vaidmenį, tiesiog net psichologiškai pavargsti keliaudamas, sukandęs dantis kartu su filmo herojumi. Žinoma, didelis nuopelnas ir pačiam režisieriui ir operatoriams, kurie „pagavo“ tinkamą kapą, nebijojo įtikinamai ištęsti kadro, nes ne tik aštrus veiksmas, bet ir herojaus pastanga bei paprastas judesys daro stebuklus šiame filme. Tom Hardy, mano praėjusių metų atradimas, tiesiog irgi lenkiu kepurę prieš jį, kaip ir prieš Domhnall Gleeson. Įdomu, kaip seksis šiam filmui tuoj prasidėsiančiuose apdovanojimų maratonuose, nes filmas kartu su Leonardu priešaky jau nominuotas Auksiniams gaubliams.

Aš po šito filmo galiu pasakyti, kad tiesiog buvau pačiame kine ir gyvenau ne savo gyvenimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.3

Trumpas interviu su pagrindiniais aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eks mašina" / "Ex Machina"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisieriaus Alex Garland debiutas „Eks mašina“ (angl. Ex Machina) (2015) daug kam tapo šiemet gana netikėta pramoginio kino sensacija. Tiesą sakant, filmui nelabai limpa pramoginio filmo etiketė, tačiau toks debiutas ir toks dėmesys filmui neatsitiktinis, kadangi tai tikriausiai geriausias filmas apie dirbtinį intelektą po S. Spielberg‘o parodyto „Dirbtinio intelekto“ (2001).

Filmas išties įdomus tiek gurmano akims, tiek paprastiems žiūrovams. Režisieriui pavyko sukurti intelektualų filmą, kuris atitiktų kartu ir pramoginio kino standartus. Įdomus scenarijus neleidžia snausti, pavojingas aktoriaus Oscar Isaac kuriamas barzdočiaus personažas vis labiau didina grėsmę, todėl tik kuo toliau, tuo įdomiau žiūrėti, kuo viskas baigsis. Aišku, kai kurie dalykai nuspėjami, kaip ir pats finalas, tačiau santykiai tarp žmogiškojo proto ir dirbtinio intelekto iš tikrųjų įžiebia nemažai maloniai dirginančios fantazijos. Gana nepersūdytomis fantastiniais elementais – daugiausia apsiribota puikiu kostiumu ir mažomis izoliuotomis erdvėmis, sukurtas gana įtaigus, intriguojantis ir diskusijų vertas filmas.

Labai patiko aktoriaus Oscar Isaac pasirodymas. Jau pamėgtas britų aktorius Domhnall Gleeson buvo kaip visada geras – jo filmų repertuaras apskritai vertas dėmesio. Na ir „Karališkos aferos“ žvaigždė Alicia Vikander, kurios daug veidelio šmėžavo Eivos personaže, buvo ne ką prastesnis būvimas, kažkodėl visada joje nuolat regėjau Natalie Portman bruožų, o jūs ne?

Šiaip drąsiai gali žiūrėti visokio tipo žiūrovai, manau, jame tikrai atras jei ne intrigą, tai bent idėją.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela