Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vabalų sultys 2" / "Beetlejuice Beetlejuice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Jau daug internete tikriausiai prisiskaitėte apie Tim Burton po daugybės metų sukurtą „Vabalų sultys 2“ tęsinį. Įdomu tai, kad Lietuvos kino teatruose jis pristatomas anglišku pavadinimu „Beetlejuice Beetlejuice“ (2024). Tiesą sakant, miglotai ką nors prisimenu iš 1988 metų pirmosios dalies, praktiškai tik jaunutės aktorės Winonos Ryder amplua, papilkėjusią ir niurzgą paauglę mokinukę, todėl net negaliu palyginti šių filmo dalių, tačiau žinau, ką šis filmas reiškia užaugusiems iš vaikystės, kai televizijos sproginėdavo anonsuodamos panašaus turinio produkciją, ypač Helovino metu.

 

Istorija pasakojama prabėgus daug metų nuo pirmosios dalies. Lidija, pagrindinė veikėja, kurią vėl vaidina Winona Ryder, yra žinoma mediumė, kuri veda populiarią TV laidą apie paranormalius reiškinius. Galiausiai praeitis ją paveja ir iš pomirtinio pasaulio grįžta ponas Beetlejuice (aktorius Michael Keaton), kuris nori vesti Lidiją dėl to, kad prisikėlė jo sukapotoji pirmoji žmona, kurią vaidina Monica Belluci. Galiausiai Lidija turi paauglę dukrą, kuri naiviai netikinti vaiduokliais pati yra įtraukta į kito pasaulio dimensiją, todėl Lidijai tenka sudaryti santuokos sutartį su pabaisa Beetlejuice... Visa kita gan nuspėjama, nes veikėjai turi išeiti užduočių labirintą, „pamatuoti“ savo šeiminius santykius, iš naujo įvertinti motinos ir dukters ryšį ir galiausiai pabaigoje apsikabinti. Visa tai rasite ir šioje dalyje.

 

Filmas, nors margas, skirtas masėms, lengvas, bet man jis nelabai patiko. Tiesą sakant, Tim Burton lieka ištikimas savo pirminio projekto dvasiai ir režisuoja pagal visas tas pačias taisykles ir nieko naujo neeksperimentuoja. Kiek nuobodokas pasirodė scenarijaus braižas, aiškus nuo A iki Z, primityviai bandoma moralizuoti, o veikėjai karikatūriškai tipizuoti. Bet netgi visas filmas yra karikatūrinis, primena maketą makete ir nieko natūralaus. Juodasis humoras, kuris turėjo kilstelėti kartelę, pernelyg tiesmukas, žaidžia įsisenėjusiomis klišėmis, pvz., kito šeimos nario gelbėjimo misija, motinystės instinktu ir paauglės užsispyrimu neigti motiną, kuri nori tik gera. Toks tiesmukas santykių žemėlapis labai neskanus ir lėkštas.

 

Visgi Tim Burton žino, kad turi sukurti karikatūrinį filmą ir jis tą daro pagal 1990-ųjų manierą, panašiai kaip „Fokus pokus“ ekranizacija po 30 metų – žiūri, ir nesitiki, kad nieko naujo ir įdomaus nebeišspaudžia, todėl labai abejoju, kad šie filmų tęsiniai, kurie grąžina mums aktorius ir primena pastangas susigrąžinti praeitį praleistą kadaise prie TV (nes nieko kito nerodė), taps kultiniais filmais, jie tiesiog užpildys triukšmingą eterį ir galiausiai nugrims. Filmo juokeliai primityvoki, sukurtas „Vabalų sulčių“ pasaulis toks iš esmės juk ir buvo, tie tyčia pabrėžtinai netikroviški ir animuoti intarpai bei siaubo efektų parodijos, pvz., smėlio gyvatė, kuri veikiau primena kojine aptrauktą ranką, irgi juk palikta tyčia išlaikyti balansą tarp komedijos ir siaubo, todėl pagrindinis siaubūnas Beetlejuice primena dar vieną karikatūrinį veikėją – žaliaveidį Kaukę bei infantiliai dekoruotus, bet šiaip labai pasaulyje vertinamus Weso Andersono kino projektus.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stichijos" / "Elemental"

 

Sveiki,

Jeigu mano vaikystėje būtų kas iškart po sovietinio laikotarpio parodęs animacinį filmą „Stichijos“ (angl. Elemental) (2023), manau, jis būtų buvęs pats geriausias. Vertinant iš šių dienų perspektyvos, kai esame išlepinti pačiais įdomiausiais, netikėčiausiais siužetais, net iš animacinio žanro visų pirma tikimės geros istorijos ir idėjos, nes paprastais triukais ir pamokymais maža ką besudominsi.

Istorija pasakoja apie menamą fantastinį pasaulį, kuriame gyvena keturios sužmogintos rasinės stichijos (oras, vanduo, ugnis ir žemė). Nėra tikriausiai labiausiai nesutaikomų stichijų nei ugnis ir vanduo (čia vis prisimindavau ir Ingos Valinskienės ir Edmundo Kučinsko šlagerį „Ugnis ir ledas“), tačiau šioje istorijoje būtent bus paneigta šioji idėja ir ugnis pamils vandenį. Iš esmės juk filmo idėja gana nebloga, pagalvota ir apie vizualumą, ir apie humoro bei rimties proporcijas bei vertybinius aspektus. Manau, amerikietiški animaciniai filmai kaip niekur kitur groja auklėjamuoju vertybiniu smuikeliu. Juk per skirtingas ir nesutaikomas stichijas mokoma rasinės lygybės, o Ugnės, pagrindinės veikėjos, įsipareigojimas tęsti tėvo krautuvėlės palikimo verslą ir pamiršti savo svajones, taip pat kalba apie perdėtus tėvų lūkesčius, kurie luošina atžalų sielas.

Filmas iš esmės apie įsitikinimų ir standartinių ribų peržengimą. Vanduo ir ugnis negali vienas kito mylėti, o vaikai apvilti savo geradarių tėvų. Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir filme, šie įsitikinimai laužomi per pagrindinių veikėjų kančias, be kurių tikriausiai nebūtų ir pamokomojo istorijos elemento, pastarasis tikriausiai vienas svarbiausių mažajam žiūrovui formuoti vertybinius aspektus. Šiaip filmas pavyko labiau rimtesnio tono, nei komedijos. Sakyčiau, priartėta prie japonų meistrų pasakojimo pobūdžio, tačiau „Stichijose“ netrūks ir dinamiškų nuotykių, nei draugystės ir meilės.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Penelopė" / "Penelope"

Sveiki visi,

Kaip tik pavasaris, taip norisi linksmų, paprastų komedijų, taip nutiko ir su šiuo filmu – „Penelopė“ (Penelope) (2006 m.), kurį kažkada norėjau pažiūrėti, bet nebuvo nuotaikos tokiam žanrui. O vakar ji atsirado, ir pažiūrėjau! Filmas „Penelopė“ yra realistiška pasaka su dramos ir komedijos priemaišomis. Žinoma, šiek tiek neįtikėtina siužetu, komerciška, skirta ne tik vaikams, bet ir visai šeimai – apie merginą, kuri gavo iš savo giminės prakeiksmą ir gimė su kiaulės nosimi ir ausimis, ir tik pamilęs kilmingas gali ją grąžinti į normalų fizinį pavidalą.

Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukuria talentingoji Christina Ricci, kuriai buvo patikėtas „kiaulaitės“ vaidmuo, prie jos prisideda dar tokios Holivudo žvaigždės kaip James McAvoy bei Reese Witherspoon. Mano galva, talentingų aktorių būrelis šiek tiek nutarė paatostogauti vidutinio siužeto filmuke apie užburtąją, gal kiek priminė ką tik matytą „Užburtoji Ela“, nes principas filmo ir mintys yra labai panašios – žmogaus kova su savimi pačiu.

Smagu buvo matyti pamėgtus aktorius, tačiau filmas mane šiek tiek migdė, siužetas pakankamai nuspėjamas ir primityvus, nors to ir reikėjo tikėtis iš šios pasakaitės. Nieko per daug ypatingo šiame filme neįžvelgiau, viskas vyko pagal kruopščiai suplanuotą ir numatytą distanciją, nepateikiant jokių didesnių staigmenų. Gal pati nepasakiška erdvė – Amerikos didmiestis ir reakcija į stebuklus priminė „Betmeno“ istorija, kada erdvė lyg ir realistiška, tačiau žmonės susitaiko su stebuklais kaip natūraliais dalykais, tačiau ši fikcija tikrai nėra nauja.

„Penelopę“ vertinčiau kaip pakankamai nuotaikingą pasakaitę, kuri tiks „prastumti laiką“, tačiau ar pavyks pasimėgauti – tai priklauso nuo kiekvieno žiūrovo.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela



Filmas: "Frankenvynis" / "Frankenweenie"

Sveiki visi,

Pasinėriau per Velykas į animacinius filmus. Vienas iš jų buvo „Frankenvynis“ (Frankenweenie) (2012 m.), nominuotas „Oskarams“, tačiau jo negavęs. Šis animacinis filmukas jau iš pavadinimo sako, jog turės nemažo sąryšio su klasikiniu „Frankenšteino“ pasakojimu. Ir turi! Visas filmas sukurtas pagal klasikinio „Frankenšteino“ filmo klasikinę aurą – retrospektyvinės spalvos, žmonių vaizdavimas, perkūnijos, elektros iškrovos – tai visa tai, kas paimta iš klasikos, bet istorija šįkart kuriama visai šeimai, nors ir esama vaikams šiurpiu filmo scenų, tiesą sakant, nežinau, ar filmą rodyčiau savo mažamečiams...

Filmas gal ir geras, nieko per daug neigiamo negaliu pasakyti, tačiau jis buvo vienas nuobodesnių iš paskutiniųjų matytų filmų, gal dėl to, kad šio animacinio filmo pagrindas nėra humoras, jis rimtesnis ir šiek tiek priminė kraupiąją „Karolainę“ ir lėles su užsiūtomis akimis, tačiau žvilgtelėjus į režisieriaus Tim Burton filmografiją, galiu pasakyti, kad jam nesvetima nei animacija, nei filmai su siaubo personažais – „Edgaras žirkliarankis“, „Nakties šešėliai“ ir t.t. Savo koncepcijoje filmas, manau, pavyko, - jis įdomus, išsiskiriantis iš kitų animacijų, tačiau ar jis jums patiks – tai jau visai kitas klausimas. Man, tiesą sakant, buvo iš serijos „visai nieko“, žiūrėti galima, buvo ir įdomių dalykėlių, personažų, kurie kėlė šypsnį, tačiau, patikėkite manimi, tai nėra animacinis filmukas, kurį žiūri ir nesustoji virškinti humoro dozių.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela