Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes" / "Us"

Sveiki,

Vienas laukiamiausių paskutiniųjų mėnesių siaubo filmų buvo garsiojo filmo „Pradink“, nominuotam „Oskarui“, režisieriaus Jordan Peele filmas „Mes“ (angl. Us) (2019), kuris kino kritikų ir daugelio žiūrovų nepaliko abejingų. Sunku iš esmės kažkuo nustebinti, nes „Pradink“, pripažinkime, atmosferiškai (ir apskritai scenarijus) buvo išties keistas ir dėl to labai geras kino produktas. Iš šio darbo aš mažų mažiausiai tikėjausi bent jau itin gero, nestandartinio scenarijaus, bet...

Bet filmas čia būtent ir suklupo. Ne taip jau nevykusiai, bet lyginant su „Pradink“ šiek tiek kelius nusibalnojo. Visų pirma man tikrai patinka šio režisieriaus atmosferinė stilistika, kuri lyg ir dvelkia banalia „Penktadienis 13“ atmosfera, tačiau pačiais netikėčiausiais momentais, kai turėtų pasiduoti veikėjai paprasčiausiam šablonui, ima jie ir padaro kažką ne pagal klišę, tačiau ne tiek, kad išsimuštų iš siaubo žanro rėmų. Tai režisieriaus savitumas ir man jis patinka abejuose filmuose. Idėja apie antrininkus, primenančius sukilusius šešėlius, kurie žirklėmis nori nusikirpti savo ryšį su žmonėmis, atrodo išties gera, bet tam genialumui ir stipresniam įspūdžiui pristigo kažin kokio išlaikymo. Filme man būta daug trilerio nuobodžių ir ištęstų efektų, pavyzdžiui, kaip toji juodaodžių šeimynėlė vis bėga apokalipsės apsiaustyje per miestą ir visa pasakojimo jėga, atrodo, sutelkta į jų išgyvenimą. Taigi mes turime tą seną triuką „aš bėgu, o mane gaudo“, todėl dvelkia tuo nusibodusiu dešimto dešimtmečio „Aš žinau, ką veikiai aną vasarą“ metodu. Jeigu „Pradink“ buvo labiau išlaikytas ir sutelktas į psichologinį/dvasinį žmogaus pavergimo idėją, tai čia mes turime praskiestą vandeniu idėją, kuri užpildyta klasikiniais trileriui būdingais triukais.

Nors visumoje filmas atrodo išties neblogas ir, pripažinkime, tikrai lenkia daugelį vidutiniškų ir itin prastų holivudinių siaubo filmų, manau, kad „Mes“ yra kiek prastesnis už „Pradink“. Keletas metafizinių idėjų apie siaubo kambarėlyje esančius antrininkus iš esmės nelabai įtikino visoje toje „bėk, kol kojos neša“ suirutėje. Kirbėjo mintis, kad netgi norėtųsi kiek lėtesnio veiksmo, bet labiau išplėtotos idėjos ir tai būtų filmo stiprioji pusė, nes pasaulio ir žiūrovo nebenustebinsi tais pačiais triukais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji pantera" / "Black Panther"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas geriausių praėjusių fantastinių filmų laikoma super didvyrių serijoje besipuikuojantis filmas „Juodoji pantera“ (angl. Black panther) (2018), kuris pasakoja apie Afrikos platybėse įsikūrusią pažangią civilizaciją, kuri turi tokią išsivysčiusią technologiją, bet visas likęs pasaulis nieko apie tai nežino. Tačiau, kaip ir galite numatyti, čia labiau veikia gėrio ir blogio jėgos dėl naujosios valdžios, kai kas bando iš išorinio pasaulio sugriauti eldoradišką vietinių idilę ir padaryti chaosą...

Šis filmas juodaodžiams aktoriams neabejotinai tikras rojus – tiek gerai žinomų šios rasės aktorių retai kada pamatysi vienoje juostoje. Jau ką vien reiškia tokios iškilios aktorės kaip Angela Bessett ir Lupita Nyong‘o... „Juodoji pantera“ išties buvo populiari ir giriama juosta, bet vos tik pradėjęs ją žiūrėti, prisiminiau, kodėl apskritai vengiu ir gana nenoriai leidžiuosi žiūrėti filmus apie super didvyrius. Kad ir kokia bebūtų beprotiškai smagi ir dinamiška atmosfera, kad ir kaip stebintų kostiumų idėjos, nenusibostantis veiksmas, visada pasigendu – šiame filme irgi – pagrindinių veikėjų vidinio pasaulio priešpriešų ir virsmo. Kaip prasidėjo filmas su „geriečiais“ ir „blogiečiais“, taip jis ir baigėsi. Kad ir kiek nuotykių, kad ir kiek išbandymų patyrė pagrindinis naujasis Vakandos karalius, jis viduje liko tokioje pačioje pozicijoje. Todėl filmas atrodo labai idėjiškai statiškas ir mažai kuo paveikus, nes iš esmės jis kaip kompiuterinis žaidimas, kokį avatarą tu pasirinki, tiek su juo tu ir „nueini“ ir niekas nepasikeičia, tik pabaigoje, kaip ir dera herojiniams epams, laimi tie patys „geriečiai“.

Po pompastika esti ta pati herojinė jau gerokai nusibodusi etiketo, didinga literatūrinė sakinių moduliacija, kuri absoliučiai neatitinka žmogiškosios realybės. Veikėjai tokie įtikėję savo paklusnumu ir dorybių persmelkta programa, kad tikrai atrodo ne kaip žmonės, kurie klysta ir gali staiga savo veiksmų eigoje atrasti savo kitas asmenybės dalis, bet tokiuose filmuose visada liūdina ta pati artikuliacija – veikėjai kaip nepakeičiami geri ir blogi robotai nuo pradžios iki galo, už kuriuos, aišku, nori sirgti, tačiau toje plotmėje nebelieka intrigos ir įdomumo, todėl, mano akimis, filmas gana vidutiniškas, skirtas masėms be įdomesnės vidinių veikėjų vystimosi grandinės. Visą egzotiškumo įspūdį sustiprina afrikietiška kultūros aplinka, o jeigu veiksmas vyktų kokiame JAV didmiestyje, tai iš vis filmas nebeatrodytų patrauklus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Non-stop" / "Non-stop"

Sveiki,

Buvau pamiršęs, kad kartais mėgstu aštresnio siužeto ir įtampos filmus. Štai siaubo trilerio „Naštailė“ kūrėjas Jaume Coller-Serra šiemet pateikė dar vieną panašių emocijų filmą „Non-Stop“ (angl. Non-stop) (2014). Tiesą sakant, man nelabai patinka, kada nusprendžiama neversti pavadinimo ir palikti jį originalų kalba, bet ką padarysi, kažkam „Be sustojimo“ tikriausiai neskamba...

O filmas vėl apie lėktuvus ir teroristus, o tokių filmų mes tikrai esame matę ne vieną ir ne du – kasmet jų pasirodo po kelis, na, žinote, apie užgrobimą, bombas, susišaudymą ir nutūpimą kitame oro uoste, paplojame didvyriams ir pabaigiame seansą. Iš esmės „Non-stop“ irgi yra nukaltas panašiu principu filmas, bet jo visas „gėris“ yra pačiame spėliojime. Aš iškart nuteisiau pagrindinį personažą – neaiškų psichuojantį, išgeriantį, narkotikų paragaujantį didvyrį, kuris žaidžia su savimi „proto“ žaidimą, bet čia štai režisieriui pavyko nukalti kitokį siužetą, todėl žiūrint filmą iki galo neaišku, kas čia kaltas, kas čia vyksta ir tavo sukurti scenarijai lekia pro šalį. Už tai ir sveikinu šį filmą, nes jam pavyko padaryti tai, ką taip retai pamatyti tokiuose trileriuose – nenuspėjamą mįslės minimo eigą.

Filme pasirodo labai ryškios Holivudo žvaigždės – Julianne Moore, kuri šiemet gavo Auksinę Palmės šakelę (aišku, ne už šį vaidmenį) ir dar kartą įrodė, kad nėra iš piršto laužta. Jos ugniniai plaukai ir balsas... Ak, negalima nemylėti. Liam Neeson pamažu jau pradeda senti, tačiau jo vaidmenys toli gražu neprastėja – šįkart atliko dar vieną sudėtingą ir gana apgaulingą vaidmenį, su kuriuo jį ir sveikinu. 

Šiaip filmas visai neprastas, domu jį žiūrėti. Intelektuali dėlionė, nors režisūriniais niuansais nieko išskirtinio nepamatysite. Visas šio filmo svoris atitenka spėliojimams ir aktoriams, be viso šito filmas taptų nykesnis už vidutinybę. Rekomenduoju aštresnių emocijų vakarą arba... naktį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "12 metų vergovės" / "12 Years a Slave"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „12 metų vergovės“ (12 Years a Slave) (2013), kuri yra tikriausiai viena rimčiausių pretendenčių į vasario mėnesį vykstančias „Oskaro“ dalybas – tikrai nenustebčiau, kad šis filmas ir būtų išrinktas geriausiu. Tai trečiasis pilnametražis britų režisieriaus Steve McQueen filmas, anksčiau buvo sukurti „Akis“ (2008) ir „Gėda“ (2011), kuriuos galėjote išvysti įvairiuose kino festivaliuose. Tiesą sakant, pirmieji du S. McQueen filmai man nepadarė didelio įspūdžio, nors juos puikiai vertino kino kritikai, o ir kino gurmanai negailėjo liaupsių, tačiau man pirmieji režisieriaus darbai buvo pernelyg šalti ir žiūrėjosi itin šaltai, o štai biografinis pasakojimas apie realiai egzistavusį Solomon Northup, kuris per klaidą išbuvo 12 metų vergu Amerikos Pietuose – vėliau parašė memuarus, pagal kuriuos režisierius ir kūrė šią kino juostą.

Tai tikriausiai šilčiausias šio režisieriaus darbas. Puikiai adaptuotas biografinis pasakojimas, nuostabūs aktorinis darbas. Aktorius, atlikęs Solomono vaidmenį, Chiwetel Ejiofor smarkiai padirbėjo ir buvo tikras atradimas, o ką besakyti apie žiaurųjį vergvaldį, kurį suvaidino etatinis ir visose šio režisieriaus juostose pasirodantis įtaigusis talentas Michael Fassbender – tikriems gurmanas tirpsta ant gomurio, žiūrint jo puikiai pasirenkamus vaidmenis. Aišku, filme šmėkšteli ir daugiau puikių aktorių ir net labai žinomų, kaip antai Brad Pitt‘as, tačiau jie neryškūs ir antraplaniai.

Šiaip filmas „12 metų vergovės“ tikriausiai bus prie tokių „graudžiųjų“ istorijų kaip „Žalioji mylia“ ir kiti „Oskariniai“ filmai, pratęsiant stipriai pagrįstus vaidmenis, istoriją ir filmo bendrą energetiką kaip esminius ir kertinius gero filmo pagrindus. Visgi tai kartu ir istorinis filmas, kostiumai, aplinka, laikmečio dvasia taip pat gyva ir puikiai sukurta – tai neabejotinai geriausias šio režisieriaus darbas, kurio net nelyginčiau su perdėm šaltomis „Gėda“ ir „Alkiu“. Filmas gan ilgas, vietomis gal kiek pasirodė užtęstas, tačiau visada įdomus. Norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Norėjosi kitokios filmo pabaigos ir susitikimo su šeima, aišku, ji padaryta tikrai sentimentaliai efektinga, bet „blogiukai“, kurie dažniausiai gauna į kaulus, taip ir liko nenuteisti – tai biografiniai niuansai ir spekuliuoti bei kažką keisti režisieriui nebuvo būtina, juk galiausiai ir ne tas tikslas. Stiprus filmas, kuris patiks visiems – tiek rimto, tiek komercinio kino žiūrovams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela