Filmas: "Juodoji pantera" / "Black Panther"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas geriausių praėjusių fantastinių filmų laikoma super didvyrių serijoje besipuikuojantis filmas „Juodoji pantera“ (angl. Black panther) (2018), kuris pasakoja apie Afrikos platybėse įsikūrusią pažangią civilizaciją, kuri turi tokią išsivysčiusią technologiją, bet visas likęs pasaulis nieko apie tai nežino. Tačiau, kaip ir galite numatyti, čia labiau veikia gėrio ir blogio jėgos dėl naujosios valdžios, kai kas bando iš išorinio pasaulio sugriauti eldoradišką vietinių idilę ir padaryti chaosą...

Šis filmas juodaodžiams aktoriams neabejotinai tikras rojus – tiek gerai žinomų šios rasės aktorių retai kada pamatysi vienoje juostoje. Jau ką vien reiškia tokios iškilios aktorės kaip Angela Bessett ir Lupita Nyong‘o... „Juodoji pantera“ išties buvo populiari ir giriama juosta, bet vos tik pradėjęs ją žiūrėti, prisiminiau, kodėl apskritai vengiu ir gana nenoriai leidžiuosi žiūrėti filmus apie super didvyrius. Kad ir kokia bebūtų beprotiškai smagi ir dinamiška atmosfera, kad ir kaip stebintų kostiumų idėjos, nenusibostantis veiksmas, visada pasigendu – šiame filme irgi – pagrindinių veikėjų vidinio pasaulio priešpriešų ir virsmo. Kaip prasidėjo filmas su „geriečiais“ ir „blogiečiais“, taip jis ir baigėsi. Kad ir kiek nuotykių, kad ir kiek išbandymų patyrė pagrindinis naujasis Vakandos karalius, jis viduje liko tokioje pačioje pozicijoje. Todėl filmas atrodo labai idėjiškai statiškas ir mažai kuo paveikus, nes iš esmės jis kaip kompiuterinis žaidimas, kokį avatarą tu pasirinki, tiek su juo tu ir „nueini“ ir niekas nepasikeičia, tik pabaigoje, kaip ir dera herojiniams epams, laimi tie patys „geriečiai“.

Po pompastika esti ta pati herojinė jau gerokai nusibodusi etiketo, didinga literatūrinė sakinių moduliacija, kuri absoliučiai neatitinka žmogiškosios realybės. Veikėjai tokie įtikėję savo paklusnumu ir dorybių persmelkta programa, kad tikrai atrodo ne kaip žmonės, kurie klysta ir gali staiga savo veiksmų eigoje atrasti savo kitas asmenybės dalis, bet tokiuose filmuose visada liūdina ta pati artikuliacija – veikėjai kaip nepakeičiami geri ir blogi robotai nuo pradžios iki galo, už kuriuos, aišku, nori sirgti, tačiau toje plotmėje nebelieka intrigos ir įdomumo, todėl, mano akimis, filmas gana vidutiniškas, skirtas masėms be įdomesnės vidinių veikėjų vystimosi grandinės. Visą egzotiškumo įspūdį sustiprina afrikietiška kultūros aplinka, o jeigu veiksmas vyktų kokiame JAV didmiestyje, tai iš vis filmas nebeatrodytų patrauklus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklių byla" / "Ghost Stories"

Sveiki,

Tiesą sakant, net neketinau kalbėti apie vieną prasčiausių šiais metais matytų kino filmų „Vaiduoklių byla“ (angl. Ghost Stories) (2017). Nors ant kino plakato užrašyta, kad tai geriausias metų britų siaubo filmas ir kino kritikai nepagailėjo liaupsių, tai visgi yra vienas rečiausių atvejų, kada absoliučiai mano ir kino kritikų nuomonės išsiskyrė.

Istorija prasideda su pribloškiamai kičine ir baisia vaidyba, pamaniau, kad žiūriu šlykščią parodiją. Veikėjai pasibaisėtinai tipiški, karkasiniai – ekstrasensas melagis, neįtikinamai ir komiškai žliumbianti salės moteriškė, kuri mano, kad susisiekė ekstrasensas su pomirtiniu pasauliu... Gerai, pamaniau, gal tai kažkokia netikėta pradžia ir filmas tuojau išsibalansuos, tuojau atsiras koks nors dėmesio vertas veikėjas – nė velnio. Pagrindinis veikėjas – detektyvinio tipažo bukas tyrėjas, kuris apsilanko namelyje pas sukriošusį senį. Jų dialogas absurdiškas. Senis šnypščia, raukosi, žeminą pagrindinį personažą, o po to sviedžia dokumentus ir išspaudžia kuklų „maldauju išsiaiškink dėl manęs“. Viskas absurdiška iki absoliučios beprotybės, sėdėjau ir jutau, kaip švaistau laiką veltui, nes režisūra absoliučiai pasibaisėtina kaip ir vaidyba. Praėjus 20 minučių ir besiklausant nuobodžių, kičinių, negyvų ir literatūrinių dialogų, kuriais niekas gyvenime nešneka, pasidarė bloga. Išjungiau filmą.

Ilgai nesupratau, kodėl niekaip negaliu pažiūrėti iki galo, nors filmo finalas lyg ir žadėjo netikėtų polėkių, siužetinių vingrybių, kulminacijąos, psichologinių niuansų, galų galiausiai originalios minties. Po to prasukau filmą kas kelias sekundes – nuobodu. Tiesiog gaila laiko ir su tokiu pasimėgavimu ir kerštu už sunaikintus lūkesčius IMDb reitinge įvertinau vienetu, kad pasijutau saldų kerštą.

Visgi pasaulyje yra tokių filmų, kuriems paprasčiausiai gaila laiko nuo pat pirmo kadro. Kartais neverta kankintis visą valandą, žiūrint klišėmis grįstą pasakojimą, kad finale galėtum vos krustelti iš nuostabos antakį ir vis tiek filmą užmišti. Absoliučiai nerekomenduoju.

Mano vertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsibrovimas" / "Breaking and entering"

Sveiki,

Ar gali būti, kad kažkada mačiau filmą, bet jo nepamenu, tačiau po kurio laiko, atrodo, lyg tikrai jį žiūrėjau antrąkart, dar prieš tampant aistringu kino meno fanatiku? Toks jausmas apėmė pažiūrėjus Anthony Minghella filmą „Įsibrovimas“ (angl. Breaking and Entering) (2006) – paskutinį gyvenimo pabaigoje „Šaltojo kalno“ ir „Anglo ligonio“ kūrėjo filmą.

Geras šis režisierius, rodos, kuria kuo puikiausią komercinį kiną, bet įdeda į jį kažkokio sunkiai apčiuopiamo žavesio ir kančios lengvumo. „Įsibrovimas“ absoliučiai minkštos režisūros filmas, kur santykiuose atsiveria veikėjų psichologiniai paradoksai ir žavesys. Šis filmas turi gana keblią politinę ir socialinę aplinką – Londono pavojingas rajonas, kur gyvena emigrantai ir karo pabėgėliai, o čia įsikuria dar ir prestižinė įmonė. Filmas daugiasiužetis, čia svarbios kelios siužetinės linijos – turtuolių drama ir sunkiai serganti dukra, bei iš Serbijos pabėgusi vieniša motina. Dvi linijas apjungia vienas kriminalinis įvykis, iš esmės filmo receptas yra koliažinis įvykių pasakojimas, kokį mėgsta daugiakultūrinę aplinką vaizduojantis kinas, prisiminkite ir tą patį „Dievo miestas“ (2002), kurio principas yra ypatingo žmogaus likimą, kurį nulemia ypatinga socialinė aplinka, dažniausiai pavojinga.

Nepaisant nesunkiai atpažįstamų klišių, filmas labiau primena ne Holivudinį pasakojimą, bet nepriklausomą kiną. Ryški svarba Europos geopolitiniam kontekstui, tačiau akivaizdu, jog režisieriui rūpėjo ne tai, bet išryškinti dorovės, moralinius ir šeimos vertybių svarbą, pažeidžiamumą ir kartu priklausomybę. Veikėjai nors iš skirtingų socialinių ir kultūrinių luomo, tačiau jų moraliniai įsitikinimai gana panašūs ir juos vienija bendražmogiški jausmai, o ne pinigai. Iš esmės meilės ar trumpalaikės aistros pliūpsnis tarp veikėjų atveria keistų permainų etapą, tam tikrus sukrėtimus, kurie pertvarko veikėjų gyvenimą, todėl filmas gali pasirodyti pernelyg konstruktyviai dirbtinas, tiesą sakant, jis toks ir yra – herojai pernelyg patikliai sąžiningi ir dori, kai kurie dialogai pernelyg copy paste iš lektūrų, tačiau vis vien įdomu žiūrėti į prostitutę vaidinančią Vera Farmigą, karo pabėgėlę Juliette Binoche, seksualųjį Jude Law ar steriliai šaltą serialo „Kortų namelis“ žvaigždę Robin Wright kuriamą personažą. Nepaisant kai kurių niuansų, tai gana rimtas filmas, kuris patiks kinomanams ir šių aktorių gerbėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvūnai" / "Animals"

Sveiki, skaitytojai,

Kartais būna netikėtų atradimų iš tų filmų, apie kuriuos nieko nežinai, nuomonės nesuformuoja jokios išankstinės žinios, nes nepažįsti nei režisieriaus, nei aktorių, net nežinai apie ką istorija. Galima sakyti toks keistas atradimas buvo ispanų režisieriaus Marcal Fores darbas, kuris pristatęs filmą gal ir ne itin patogiu ir neišsiskiriančiu pavadinimu, bet įsimintinu turiniu „Gyvūnai“ (angl. Animals) (2012). Sunku nusakyti šio praktiškai man visiškai nežinomo režisieriaus filmo žanrą, tokie filmai dažnai būna pseudo ir jie velkasi kur nors menkai žinomų festivalių „galuose“, kažkas įvertino prasčiau, nepraėjo į priekį ir tokie filmai neretai nebepasiekia mūsų akių, nebent atsitiktinumo dėka, o kur jau ispaniškas kinas?

Filmas „Gyvūnai“ yra iš tos serijos, kurią mėgsta visokie „ponas Niekas“, „Pradžia“ ir kitų filmų, vadinamų „mindfuck‘ais“, kurie susuka istoriją taip painiai, kad ją išrišus, išeina puikus ekspresionistinis istorijos peizažas, dažniausiai viskas buvo rodoma ne taip, kaip turėjo būti. „Gyvūnai“, aišku, neturi „Pradžios“ kapitalo ir apsiriboja menku finansavimu, bet vis tiek įdomiai rezgamu ir iš pirmo žvilgsnio keistoku siužetu. Jaunuolis, besimokantis vidurinėje menų mokykloje, vedžiojasi pliušinį meškiuką ir su juo kalbasi apie muziką ir dar šį bei tą, tačiau nieko bendro neturi su filmu „Tedis“, čia meškiukas tampa simboliu to sutrikusio jaunuolio, kuris lyg ir įsimyli kitą jaunuolį, tačiau homoseksualumo tematika čia tik dar vienas, populiariai žiūrint ir sakant, keistumo „pagardas“. Kur kas nerimą kelia vaikino psichologinė ir dvasinė būsena bei aplinkinių reakcijų į jį. Įtampą auga kaip filme „Dramblys“, kur mokinys pradėjo šaudyti mokykloje į mokinius, tačiau ir čia režisierius daro lankstą, nuolat akcentuoja vandenį, keistą raudonplaukę merginą, o intensyvėjantis lyg iš trilerio gaudžiantis garso takelis nežada herojui nieko gero. Galiausiai viskas lyg ir pasitvirtina, tačiau visiškai kitaip, nei buvo galima įsivaizduoti filmo pradžioje, todėl nenuspėjamumo, „mindfuck‘o“ čia netrūksta ir jis man labai tiko ir patiko.

Filme dar yra keletas minėtinų labai gerų dalykų. Tai pasirinktas laikmetis, maždaug devintas dešimtmetis – atitinkamas garso takelis, automobiliai, tačiau lyg ir primena mūsų laikus, režisierius „nesicackino“ stengdamas kiekvieną detalę tapyti, kad įtikintų mus laikmečiu, nevertė aktorių garbanoti plaukų, rengtis itin ryškiais hipiškai rūbais, gal ir gerai. Šiaip simbolių, metaforų dermė man lyg kalnas užuominų į mistinį, netolygų ir sunkiai žodžiais apibrėžiamą žmogaus pasąmonės bangavimą, o kartu tai filmas paliečiantis žmogaus žvėrišką, siejant jau ir su filmo pavadinimu, prigimtį, kuri, deja, nėra pavaldi nustatytoms kultūrinėms normoms. Gražus filmas, yra ką po jo apmąstyti ir pakapstyti, esu tik nustebęs, kad IMDb toks „drungnas“, tačiau vertas įžvalgios akies.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hobitas: Smogo dikynė" / "Hobbit: The Desolation of Smaug"

Sveiki,

Šįkart teko užgriebti stambią žuvelę ir pamatyti kino filmą „Hobitas: Smogo dykynė“ (angl. Hobbit: The Desolation of Smaug) (2013), kuris toliau pratęsia mirtinai ištęstą vienos knygos ekranizaciją. Pustrečios valandos trunkantis šou išties puikus spektaklis, kur realybė ir kompiuteriniai veikėjai bei aplinka taip susilieja, kad beveik neįmanoma atskirti, kas kam priklauso, todėl ir į aktorius, ir į kompiuterine grafika sukurtus personažus žiūriu kaip į nedalomą vaizdą.

Kaip ir „Hario Poterio“ epopėja, taip ir „Hobito“ trilogija laikosi ant vaizdinių ir specialiųjų efektų bumo, kurį mums kuo puikiausiai demonstruoja patobulinti kino teatrai ir garso takeliai. Iš tikrųjų pirmoji „Hobito“ trilogijos dalis buvo mirtinai ištęsta, veiksmo jame būta maža, tiesą sakant, trenk nors su kuolu per galvą, bet beveik ničnieko neprisimenu, kas joje vyko, tik kažkokia kelionė, puolantis blogis ir besaikis, ir šmaikštus nykštukų pokylis mediniuose namukuose. Antroji dalis kur kas įspūdingesnė, nes filmo kūrėjams pavyko šiek tiek sumažinti besaikio užtęsimo sindromą, kadangi, jaučiu, tiek literatūriniame kūrinyje, tiek scenarijuje atsirado daugiau veiksmo ir interpretacijos galimybių. Antroji dalis turtingesnė savo siužeto dinamika, nors pirmasis pusvalandis buvo ypatingai užtęstas ir nuobodus, tačiau filmas greitai įtraukė į vizualią kelionę, kurioje atsiveria ne tiek paslaptis, kiek įdomūs, žaidimus primenančios kovos tarp elfų ir neigiamų personažų, tarp vagišiaus ir slibino, nykštukų ir vorų. Taip, viena įspūdingiausių scenų tikriausiai buvo vagišiaus ir slibino verbalinė kova tarp byrančių monetų, kas iš esmės šiek tiek priminė Poterio kovą su basilisku.

Antroji filmo pusė tikrai nebeprailgo, veiksmas ėjo išvien su grafika. Įdomiausia, kad ši trilogijos dalis, kaip ir pirmoji, išlaiko bendrą energetiką, nuolat augančią įtampą, todėl iš ateinančios Hobito dalies reikia tikėtis tik dar aukštesnės kartelės ir dar daugiau veiksmo ir kuo mažiau nereikalingų užtęstų scenų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela