Filmas: "Viskas iškart ir visur" / "Everything Everywhere All at Once"

 Sveiki,

Pamenate tą skandalingą DJ Snake and Lil Jon „Turn Down for Whatmuzikinį“ vaizdo klipą, kuris anuomet šokiravo daugelį žiūrovų, nes negalėjome patikėti, jog jį gali rodyti per MTV? Žiūrėdamas režisierių Daniel Scheinert ir Dan Kwan naujausią darbą „Viskas iškart ir visur“ (angl. Everything Everywhere All at Once) (2022) pagalvojau: kurgi aš mačiau tą pasakojimo stiliuką? Ogi būtent tame muzikiniame vaizdo klipe! Prieš kelerius metus matytas režisierių darbas „Šveicarų armijos karys“ (2016) anuomet vertė krūpčioti: o ką gi aš čia matau? Režisieriai renkasi netipinį pasakojimo būdą, simbolius, fantasmagorinius motyvus ir tą išlaiko naujausiame ir, ko gero, geriausiame savo projekte „Viskas iškart ir visur“.

Tiesą sakant, penktadienio naktį nieko gero nesitikėjau ir šį filmą, kuris, regis, iš anonso žadėjo „Marvel“ filmų serijos kovų menus su azijiečiais aktoriais (pamaniau, aukštas reitingas, bet turinys bus skystas, tad užmigti vidur filmo galėsiu be gėdos ir kaltės jausmo), tačiau filmas beregint įtraukė taip, kad net pradėjau žagsėti, jog visa tai neįmanoma, visa tai nesąmonė, parodija. Visgi nepamenu, kada paskutinįkart tiek filmo žiūrėjimo metu komentuočiau, juokčiausi ir graudinčiausi, nes, jeigu dar nematėte, o ketinate pamatyti, turit žinoti, kad filmas pagrįstas banaliomis komikso herojų ir veiksmo kino klišėmis, tačiau režisieriai kuria savitą mindfuck filmą, kai motina keliauja po savo šeimos santykių multivisatos erdves ir kovoja su savo dukters šaltumu. Tai daug geriau už Daktarą Streindžą! Tai iš dalies LGBTQ+ filmas, nes motina nepriima savo dukters lesbietės tapatybės, tarp jų veriasi praraja, o tą prarają režisieriai išreiškia haliucinogeniniais mokslinės fantastikos, absurdo ir Džekio Čano kavų išdarkytais stereotipiniais įvaizdžiais, kurie jungiasi į Enšteino bei Darvino evoliucijos ir visatos struktūros teorijas... Absoliučiai genialus filmas, sakau jums tiesiai šviesiai.

Kad ir kaip atrodytų primityvūs pasirinkti parodijos žanro nonsensai, pavyzdžiui, susikišti į užpakalį trofėjus, kad įgautum kitos visatos savo versijos super galias, o spalvota spurga tampa juodosios skylės mutidimensijos simboliu, o staiga iššokantis kadras, kaip kalbasi du akmenys negyvenamoje planetoje, atrodo, crazy cool. Tai filmas, kuriame absurdas veikia kaip Oskaro Koršunovo teatre, klišės, štampai, banalios problemos, homofobija, gėda, smurtas, sąskaitos, skalbykla... Visos detalės šoka egzotišką visatos šokį, kuriame, atrodo, iš pradžių nėra jokios logikos, kurią suprastų žmogiškasis protas, tačiau filmui artėjant prie pabaigos, suveikia net tas „privalau pasiaukoti, kad išgelbėčiau savo vaiką“ motyvas. Tai taip skanu ir netikėta, kad taip ir lieki šoko būsenoje, supratęs, kaip absurdai ir sentimentalumas formuoja mūsų jausmų visatas, o  režisieriai rado tą būdą išreikšti kino kalba. Tiesą sakant, filmas nepatiks visiems, kai kurie sakys, kad tai didelė nesąmonė ir aš juos puikiai suprantu, tačiau šioje dinamiškai perteiktoje dėlionėje aptikau kažką psichodeliškai veiksmingo ir nesvarbu, kad kažkur esame savo variante su dešrelėmis vietoj rankos pirštų. Nepamenu, kada tokio žanro ir stiliaus filmas buvo paskutinįkart mane pribloškęs, bet negaliu mažiau skirti, nei visas savo simpatijas!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvūnai" / "Animals"

Sveiki, skaitytojai,

Kartais būna netikėtų atradimų iš tų filmų, apie kuriuos nieko nežinai, nuomonės nesuformuoja jokios išankstinės žinios, nes nepažįsti nei režisieriaus, nei aktorių, net nežinai apie ką istorija. Galima sakyti toks keistas atradimas buvo ispanų režisieriaus Marcal Fores darbas, kuris pristatęs filmą gal ir ne itin patogiu ir neišsiskiriančiu pavadinimu, bet įsimintinu turiniu „Gyvūnai“ (angl. Animals) (2012). Sunku nusakyti šio praktiškai man visiškai nežinomo režisieriaus filmo žanrą, tokie filmai dažnai būna pseudo ir jie velkasi kur nors menkai žinomų festivalių „galuose“, kažkas įvertino prasčiau, nepraėjo į priekį ir tokie filmai neretai nebepasiekia mūsų akių, nebent atsitiktinumo dėka, o kur jau ispaniškas kinas?

Filmas „Gyvūnai“ yra iš tos serijos, kurią mėgsta visokie „ponas Niekas“, „Pradžia“ ir kitų filmų, vadinamų „mindfuck‘ais“, kurie susuka istoriją taip painiai, kad ją išrišus, išeina puikus ekspresionistinis istorijos peizažas, dažniausiai viskas buvo rodoma ne taip, kaip turėjo būti. „Gyvūnai“, aišku, neturi „Pradžios“ kapitalo ir apsiriboja menku finansavimu, bet vis tiek įdomiai rezgamu ir iš pirmo žvilgsnio keistoku siužetu. Jaunuolis, besimokantis vidurinėje menų mokykloje, vedžiojasi pliušinį meškiuką ir su juo kalbasi apie muziką ir dar šį bei tą, tačiau nieko bendro neturi su filmu „Tedis“, čia meškiukas tampa simboliu to sutrikusio jaunuolio, kuris lyg ir įsimyli kitą jaunuolį, tačiau homoseksualumo tematika čia tik dar vienas, populiariai žiūrint ir sakant, keistumo „pagardas“. Kur kas nerimą kelia vaikino psichologinė ir dvasinė būsena bei aplinkinių reakcijų į jį. Įtampą auga kaip filme „Dramblys“, kur mokinys pradėjo šaudyti mokykloje į mokinius, tačiau ir čia režisierius daro lankstą, nuolat akcentuoja vandenį, keistą raudonplaukę merginą, o intensyvėjantis lyg iš trilerio gaudžiantis garso takelis nežada herojui nieko gero. Galiausiai viskas lyg ir pasitvirtina, tačiau visiškai kitaip, nei buvo galima įsivaizduoti filmo pradžioje, todėl nenuspėjamumo, „mindfuck‘o“ čia netrūksta ir jis man labai tiko ir patiko.

Filme dar yra keletas minėtinų labai gerų dalykų. Tai pasirinktas laikmetis, maždaug devintas dešimtmetis – atitinkamas garso takelis, automobiliai, tačiau lyg ir primena mūsų laikus, režisierius „nesicackino“ stengdamas kiekvieną detalę tapyti, kad įtikintų mus laikmečiu, nevertė aktorių garbanoti plaukų, rengtis itin ryškiais hipiškai rūbais, gal ir gerai. Šiaip simbolių, metaforų dermė man lyg kalnas užuominų į mistinį, netolygų ir sunkiai žodžiais apibrėžiamą žmogaus pasąmonės bangavimą, o kartu tai filmas paliečiantis žmogaus žvėrišką, siejant jau ir su filmo pavadinimu, prigimtį, kuri, deja, nėra pavaldi nustatytoms kultūrinėms normoms. Gražus filmas, yra ką po jo apmąstyti ir pakapstyti, esu tik nustebęs, kad IMDb toks „drungnas“, tačiau vertas įžvalgios akies.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela