Sveiki, skaitytojai,
Kartais būna netikėtų
atradimų iš tų filmų, apie kuriuos nieko nežinai, nuomonės nesuformuoja jokios
išankstinės žinios, nes nepažįsti nei režisieriaus, nei aktorių, net nežinai
apie ką istorija. Galima sakyti toks keistas atradimas buvo ispanų režisieriaus
Marcal Fores darbas, kuris pristatęs filmą gal ir ne itin patogiu ir neišsiskiriančiu
pavadinimu, bet įsimintinu turiniu „Gyvūnai“
(angl. Animals) (2012). Sunku
nusakyti šio praktiškai man visiškai nežinomo režisieriaus filmo žanrą, tokie
filmai dažnai būna pseudo ir jie velkasi kur nors menkai žinomų festivalių „galuose“,
kažkas įvertino prasčiau, nepraėjo į priekį ir tokie filmai neretai
nebepasiekia mūsų akių, nebent atsitiktinumo dėka, o kur jau ispaniškas kinas?
Filmas „Gyvūnai“ yra iš
tos serijos, kurią mėgsta visokie „ponas Niekas“, „Pradžia“ ir kitų filmų,
vadinamų „mindfuck‘ais“, kurie susuka istoriją taip painiai, kad ją išrišus,
išeina puikus ekspresionistinis istorijos peizažas, dažniausiai viskas buvo
rodoma ne taip, kaip turėjo būti. „Gyvūnai“, aišku, neturi „Pradžios“ kapitalo
ir apsiriboja menku finansavimu, bet vis tiek įdomiai rezgamu ir iš pirmo
žvilgsnio keistoku siužetu. Jaunuolis, besimokantis vidurinėje menų mokykloje,
vedžiojasi pliušinį meškiuką ir su juo kalbasi apie muziką ir dar šį bei tą,
tačiau nieko bendro neturi su filmu „Tedis“, čia meškiukas tampa simboliu to
sutrikusio jaunuolio, kuris lyg ir įsimyli kitą jaunuolį, tačiau homoseksualumo
tematika čia tik dar vienas, populiariai žiūrint ir sakant, keistumo
„pagardas“. Kur kas nerimą kelia vaikino psichologinė ir dvasinė būsena bei
aplinkinių reakcijų į jį. Įtampą auga kaip filme „Dramblys“, kur mokinys
pradėjo šaudyti mokykloje į mokinius, tačiau ir čia režisierius daro lankstą,
nuolat akcentuoja vandenį, keistą raudonplaukę merginą, o intensyvėjantis lyg
iš trilerio gaudžiantis garso takelis nežada herojui nieko gero. Galiausiai
viskas lyg ir pasitvirtina, tačiau visiškai kitaip, nei buvo galima įsivaizduoti
filmo pradžioje, todėl nenuspėjamumo, „mindfuck‘o“ čia netrūksta ir jis man
labai tiko ir patiko.
Filme dar yra keletas
minėtinų labai gerų dalykų. Tai pasirinktas laikmetis, maždaug devintas
dešimtmetis – atitinkamas garso takelis, automobiliai, tačiau lyg ir primena
mūsų laikus, režisierius „nesicackino“ stengdamas kiekvieną detalę tapyti, kad
įtikintų mus laikmečiu, nevertė aktorių garbanoti plaukų, rengtis itin ryškiais
hipiškai rūbais, gal ir gerai. Šiaip simbolių, metaforų dermė man lyg kalnas
užuominų į mistinį, netolygų ir sunkiai žodžiais apibrėžiamą žmogaus pasąmonės
bangavimą, o kartu tai filmas paliečiantis žmogaus žvėrišką, siejant jau ir su
filmo pavadinimu, prigimtį, kuri, deja, nėra pavaldi nustatytoms kultūrinėms normoms.
Gražus filmas, yra ką po jo apmąstyti ir pakapstyti, esu tik nustebęs, kad IMDb
toks „drungnas“, tačiau vertas įžvalgios akies.
Mano
įvertinimas: 9/10
IMDb: 6.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą