Sveiki,
skaitytojai,
Taigi, Quentin
Tarantino sugrįžo su naujausiu savo kino darbu „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. The Hateful Eight) (2015), kada režisierius supyko, kad jo kino
premjera kone sutapo su „Žvaigždžių karais“, sutriuškinusius visų laikų
populiarumą. Pykti ir piktintis režisierius praktiškai neturi pagrindo, nes jis
jau turi būrį ištikimiausių savo žiūrovų, na, ir gurmanai, kuriems nepatinka
šis režisierius, bet vis tiek jo filmą žiūrės, kaip žiūrėję.
Sniego
vesternas, savotiška laikotarpio ir atmosfera ankstesnio „Ištrūkęs Džango“
tąsa, tačiau kai kada gali atrodyti, kad Q. Tarantino išsikvėpė. Režisierius
pamažu lyg ir traukiasi tik apie save nubrėžto mito rato zonoje ir praktiškai
nieko naujo ir įdomaus lyg ir nebepateikia, tik savo tarantinišką vizitinę
kortelę – komiksinio lygio personažai, daug plepalų ir beregint čia pat iš
plepalų auganti įtampa. Kaip visada, filme rasite daug smurto, skyriais
nelyginant scenarijaus antraščių nuorašais suskirstytą pasakojimą. Q. Tarantino
vis dar žavus, vis dar savitas, vis dar originalus, tačiau tik kitų režisierių
ir filmų tarpe, o žvelgiant tik į režisieriaus filmų kontekstą, visgi filmas,
mano akimis, nėra pats geriausias ir įdomiausias, gal dėl to, kad jau pripratome
prie jo stiliaus, gal šiaip kinas dar labiau išsiplėtė ir nustebinti,
pritrenkti žiūrovą darosi vis sunkiau ir sunkiau.
Kokios naujovės?
Šįkart pasakojimas izoliuotas „Minės užeigoje“, na, ir dar veiksmas snieguotame
kelyje. Dažniausiai Tarantino išsiplečia, bet šįkart jis pasirinko klasikinį
detektyvinį pasakojimo metodą, su spėliojimais ir smurtu. Žinoma, nesunku
atpažinti ir sugretinti su kitais matytais filmais, bet nuo to toli gražu
filmas prastesnis tikrai netampa. Beveik 3 valandų kraupi detektyvinė vesterno
linija užliūliuoja subtiliais plepalingais dialogais, familiariais personažų
požiūriais į smurtą, gyvenimą ir bendravimą. Tai tarsi pokeris – stilingas,
atšiaurus, primenantis „Hju Glaso legendą“ dėl snieguotų atmosferų, filmo afišų
ir panašaus laikotarpio premjerų. Filmas geras, įtraukiantis, bet to aštraus ir
taiklaus kalibro, išgaląstų ir taiklių judesių akrobatikos, trumpesnių ir
esmingesnių pasikalbėjimų, kokie buvo „Nužudyti Bilą“ dalyse ir „Negarbinguose
šunsnukiuose“ visgi man pritrūko ir pasirodė, jog juosta truputį ištęsta,
galėjo gerą pusvalandį visgi nurėžiant pašnekesius karietoje sutaupyti gero
žiūrovo laiko. Filme pasirodo Tarantinui ištikimi aktoriai, kuriems absoliučiai
neturiu jokių priekaištų, tačiau šioje juostoje, priešingai nei ankstesniuose
filmuose, nėra vaidmens, kuris būtų neabejotinai vertas „Oskaro“, nors antro
plano aktorė Jennifer Jason Leigh ir atliko puikiai įsimintiną vaidmenį. Taigi,
filmas geras, bet...
Mano
įvertinimas: 8/10
Kritikų
vidurkis: 68
IMDb: 8.0
Jūsų Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą