Filmas: "Juodas telefonas 2 " / "Black Phone 2"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

2021 metais pasirodęs režisieriaus Scott Derrickson filmas „Juodas telefonas“ skelbė naują siaubo kino kokybę, antraštės kaip „pasiutusios“ rėkė apie tai, kaip žiūrovai negali ištverti šio filmo, nes jis tiesiog... pernelyg baisus. Žinoma, reklaminis lozungas, kai šventasis per anksti paskelbiamas šventuoju. Anuomet filmas ėjo ir praėjo, jokios revoliucijos nepadarė, buvo panašus į nemažą kiekį filmų, tad tariamas novatoriškumas buvo status melas žiūrovams. Praėjus ketveriems metams režisierius pristatė filmą „Juodas telefonas 2“ (angl. Black Phone 2) (2025) ir, mano supratimu, vėlei nieko naujo neparodė, gal net prasčiau už pirmąją dalį. Kodėl taip nutiko?

 

Antrojoje fračizės dalyje (o tikėtina, kad dar bus bent kelios ateityje), vėl pasakojama apie sunkiai nusakomą skrybėlėtą monstrą, kuris turi Fredžio Kriugerio savybių iš senos fračizės „Košmaras Guobų gatvėje“, pastarasis kaip ir Kriugeris, moka veikti per sapnus, įsibrauti į tikrovės matricą ir grobti bei žudyti. Centre – saujelė vėlyvųjų paauglių, tiksliau – brolis Finis ir sesuo Gven atvyksta į žiemos sukaustytą prie ežero buvusią vaikų stovyklą, tikėdamiesi numalšinti gniuždomą baimę ir atsakyti į keistus Gven sapnus, kuriuose jaunutė motina skambino iš šios stovyklavietės prieš daugel metų. Galiausiai ima aiškėti praeities stovyklos paslaptys, nes kadaise čionai dingo trys berniukai, kurių fantomai beldžiasi į duris, norėdami keršto ir išlaisvinimo...

 

Tipinis scenarijus, sukurtas pagal Stephen Kingo sūnaus Joe Hillo romaną. Pastarasis savo braižu primena garsiojo tėvo ekranizacijas, ypač romano „Tas“ ištarmes, tik šįkart nepalyginamai silpniau. Filmas „Juodas telefonas 2“ yra nuviliantis. Pirmąją filmo pusę mezgama klišinė mistinė istorija, t. y. bandoma sukviesti vaikus į nusikaltimo vietą ir padaryti iš jų mažus teisuolius detektyvus, kurie ne tik tampa vietos paslapčių aiškintojais, bet ir įveikia savo vidines baimes, ūgteli, nesibaimindami nei vizijų, nei monstrų, nei vaiduoklių, nei šalto ledinio vandens po ežero ledu. Tiesiog ta herojiška veikėjų laikysena nulinčiuoja žiūrovą, tad nebesupranti, ar filmas rimtas, ar kažin koks perkurtų klišių, schemų ir modelių kratinys.

 

Filmas iš esmės silpnas, pataikaujantis ir, tiesą sakant, mažai kuo įtraukiamas. Režisieriui nepavyko sukurti autentiškos atmosferos, nors asmeniškai buvau pasiilgęs filmo, kurio veiksmas vyksta žiemos aplinkoje ir šviesoje, bet filmas veikiau jau kopijuojantis ankstesnių šio žanro darbų modelius. Įtartinai žiūriu ir į tas pasiteisinimo klišes  kaip antai: „mes kūrėme filmą, norėdami atiduoti duoklę ir pagerbti klasikinius filmus...“ Kiek juos vis dar galime pagerbti, užuot kūrus autentiškas istorijas ir eksperimentavus? Pagrindiniai veikėjai nuobodūs, stereotipiniai, karikatūriniai, jų emocinės problemos aiškios nuo pat pradžių, o siaubo linija, kuri turėjo intriguoti, iš esmės nulemta schemų ir labai jau nuspėjama. Tiesą sakant, filmas nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žemė" / "Land"

Sveiki,

 

Garsi amerikiečių aktorė Robin Wright senajai kartai tikriausiai labiau žinoma kaip Kelės vaidmens atlikėja „Santa Barbara“ seriale, o naujosios kartos žiūrovui iš puikiai įvertinto serialo „Kortų namelis“. Nors per savo karjerą aktorė sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, ji bando ir režisuoti ne tik atskirus serialų epizodus, bet ir ilgametražius filmus. Jos debiutinis režisuotas filmas „Žemė“ (angl. Land) (2021) daug ką paliko neabejingą tiek dėl filmo, tiek dėl pačios režisierės kaip aktorės darbo (ji atliko savo filme pagrindinį Edės vaidmenį).

 

Edė netekusi savo sūnaus ir vyro bando išgyti nuo kamuojamo netekties skausmo, tačiau lankymasis pas psichoterapeutę nepadeda, todėl vieną dieną ji susikrauna lagaminus ir išvyksta gyventi į aptriušusį namelį atokiuose Vajomingo kalnuose. Moteris tikisi, kad gamta ir ten esantys sunkumai bei aktyvus fizinis darbas padės jai ištverti depresiją, tačiau Edė padaro lemtingą klaidą ir ji visai žiemai įstringa namelyje, kurį išdarkė ir jos maisto atsargas suėdė čionai įsiveržęs lokys. Kamuojama bado ir skausmo, moteris lieka įkalinta, kol vieną dieną į namelį jai merdint nepasibeldžia vyrukas...

 

Iš tikrųjų šiame iš pradžių ramuma dvelkiančiame filme vyksta uždaras sunkus moters besivaduojančios iš traumos vyksmas. Visa filmo energetika nukreipta į pagrindinę veikėją, kurią kurdama Robin Wright puikiai, sakyčiau, susitvarkė su vaidmeniu. Filmas kaip ir moteriškas kalnų Robinzonas Kruzas, tik esmė ta, kad moteris sąmoningai pasirenka askezę ir norą būti ir išbūti visą savo egzistencinį skausmą. Filmas prisodrintas pačių nuostabiausių Vajomingo kalnų peizažų, čia upės, skardžiai, vienatvė, plati ekosistema, metų laikai – tiesiog visa tai verta atskiro dokumentinio filmo vaizdinių.

 

Visgi šiame gamtos fone pasigedau įdomesnės istorijos. Edė pradeda megzti santykius su vietos miestelio vyru, tačiau tieji santykiai tokie komplikuoti, kad niekur iš esmės jos nenuveda, tik į išsilaisvinimą. Viskas lyg ir teisinga, tačiau filmo naratyvas priminė man tuos survivalinius filmus iš 1990-ųjų, kur įkalinti žmonės kokių nors gamtinių stichinių nelaimių galiausiai grįžta namo. Filmas toks tvarkingas, kad net vietomis darosi nuobodokas, nors esama puikios vaidybos ir gamtos peizažų, tačiau lėtokų apsukų filmas reikalauja iš žiūrovo dzenbusdistinės kantrybės ištverti viską iki galo su veikėja. Pristigo intrigos ir provokacijų.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolė" / "The Nun"

Sveiki, skaitytojai,

Geras siaubo filmas turi ne iškart pulti gąsdinti, bet bauginančiai pasakoti unikalią istoriją. Siaubo filme svarbiausia – istorija, o ne pasirinktos priemonės, tačiau „Išvarymo“ serijos naujausias darbas, turėjęs idėjiškai itin galingą potencialą su projektu „Vienuolė“ (angl. The Nun) (2018) visgi nusprendė, kam čia eiti ką tik pramintu visai neblogu savo serijos siaubo taku, jeigu galima grįžti prie pigesnių ir iš dalies lengvesnių niuansų – pigių, žinomų masėms siaubo triukų, vizualizacinės atmosferos.

Bet būtent to ir nenorėjau! Būtent to, ko paprastai tikiuosi iš eilinio siaubo filmo, šioje „Vienuolėje“ ir buvo – vienkryptis siužetas, kurios nereikalauja suklusimo, nereikalauja jokių išnašų, pamąstymų: o kaip visgi jie čia taip originaliai sugalvojo?.. Baigėsi filmas ir – amen – pamiršau. Kas iš to, kad gotikinė Rumunijos pilies atmosfera veikia šiurpiai, jeigu patys kūrėjai, prigrūdę į siaubą visus, kiek tik įmanoma krikščionybės simbolius, pavertė juos kažkokiu šėtoną atnašaujančiais fetišistiniais daikteliais. Gerai, tebūnie, tačiau jie dažniau neveikia, kad ir pavyzdžiui, tas Kristaus kraujas, na, kaip koks vėmalas, purškiamas ant šėtoniškosios vienuolės... Toji gėrio ir blogio kova be kibirkšties. Sakyčiau, šioji dalis, kaip ir pirmoji „Anabelės“ dalis, yra prasti darbai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad filmas turi ir loginių spragų, neįtikėtinų veikėjų sprendimų ir nuostatų, pradedant Vatikano šulais, baigiant pačios vienuolės Irenos sprendimais... Na, po vizualumu, atkapsčius dar ir siužetą, filmas atrodo tiesiog neišvystytas, neoriginalus, trūksta intrigos ir tikėjimo ne siaubo efektais, bet pačia istorija, jos sudėtingais komponentais, kad žiūrovas būtų nors kiek sulaikęs kvapą dėl pačios vienuolės Irenos, o ne dėl to, kad bet kurią akimirką iš po pilies kampo išlįs supuvusi vienuolės ranka – to tai tikrai tikėjausi ir tas triukas visiškai nevykęs ir nejaudinantis, nes nuspėjamas. Tiesiog labai vidutiniškas filmas nieko pretenzingo nelaukiančiam vakarui.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas: Covenant" / "Alien: Covenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ką mėgstu, tai tikrai visas „Svetimas“ filmo serijos dalis, todėl bene labiausiai tarp tų didžiųjų fantastinių juostų, pasirodžiusių šiemet, laukiau naujausio Ridley Scott „Svetimas: Covenant“ (angl. Alien: Covenant) (2017). Nežinau, kodėl filmo platintojai nesiryžo išversti viso filmo pavadinimo ir elgiasi, kaip jiems patinka, tačiau yra kaip yra ir tenka pripažinti, kad šioji filmo dalis ne visiems patiko išlepusiems filmo vaizdo efektais, kurie vis labiau nuvertina didžiųjų didžiojo kino meistrų kūrinius – tą aš jau su susižavėjimu ir sakau.

Taigi mes buvome sustoję ties „Prometėjumi“, kuris kažkada pasakojo „Svetimas“ priešistorę ir jau buvo kalbama, kad bus „Prometėjo“ tęsinys, tačiau režisierius pasirinko viską perteikti per „Svetimas“ prizmę. Tiesą sakant, filmas labiau savo jausenomis ir pasakojimo struktūra atitiktų „Prometėjo“ pozicijas, nei „Svetimo“. Viskas iš esmės su šiuo filmu yra gerai – scenarijus išvystytas iki įtempto veiksmo trilerio su siaubo ir fantastikos prieskoniais. Nusileidusi kosmonautų komanda susiduria su prieš dešimt metų dingusiu „Prometėjo“ erdvėlaivio likučiais ir evoliucionuojančiais ateiviais – čia režisierius tampa filosofiškai literatūriškas, bando remtis senaisiais antikiniais raštais apie dievų ir kūrinių santykį ir lyg kuria viską remdamasis antikine įvykių formule – kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Filmas perteiktas vizualiai niūrus ir taip, kaip ir ankstesnėse dalyse – viskas daugiau ar mažiau išlaikoma rėmuose. Dalis gal ir ne pati geriausia, tačiau ji atitinka „Svetimas“ lūkesčius ir tęsia serijų pasakojimą, tačiau galbūt man kaip žiūrovui norėjosi kažkokio siurprizo, netikėto sprendimo, išmušančios tuos rėmus, keičiant ar pasakojimo braižą, ar tą nuoseklų jau nujaučiamą trilerio formulę – ateivis patenka į laivą, pamažu viskas aštrėja, bandoma jo atsikratyti ir t. t. Šiuo atžvilgiu neseniai matytas panašaus tipažo filmas „Gyvybė“ man patiko labiau, tačiau „Svetimas: Covenant“ yra nepalyginamai geresnis už nevykusią kosmologinę dramą „Pakeleiviai“. Filmą vertinčiau tiesiog kaip gerai sukonstruotą veiksmo trilerį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grėsmingasis aštuonetas" / "The Hateful Eight"

Sveiki, skaitytojai,

Taigi, Quentin Tarantino sugrįžo su naujausiu savo kino darbu „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. The Hateful Eight) (2015), kada režisierius supyko, kad jo kino premjera kone sutapo su „Žvaigždžių karais“, sutriuškinusius visų laikų populiarumą. Pykti ir piktintis režisierius praktiškai neturi pagrindo, nes jis jau turi būrį ištikimiausių savo žiūrovų, na, ir gurmanai, kuriems nepatinka šis režisierius, bet vis tiek jo filmą žiūrės, kaip žiūrėję.

Sniego vesternas, savotiška laikotarpio ir atmosfera ankstesnio „Ištrūkęs Džango“ tąsa, tačiau kai kada gali atrodyti, kad Q. Tarantino išsikvėpė. Režisierius pamažu lyg ir traukiasi tik apie save nubrėžto mito rato zonoje ir praktiškai nieko naujo ir įdomaus lyg ir nebepateikia, tik savo tarantinišką vizitinę kortelę – komiksinio lygio personažai, daug plepalų ir beregint čia pat iš plepalų auganti įtampa. Kaip visada, filme rasite daug smurto, skyriais nelyginant scenarijaus antraščių nuorašais suskirstytą pasakojimą. Q. Tarantino vis dar žavus, vis dar savitas, vis dar originalus, tačiau tik kitų režisierių ir filmų tarpe, o žvelgiant tik į režisieriaus filmų kontekstą, visgi filmas, mano akimis, nėra pats geriausias ir įdomiausias, gal dėl to, kad jau pripratome prie jo stiliaus, gal šiaip kinas dar labiau išsiplėtė ir nustebinti, pritrenkti žiūrovą darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Kokios naujovės? Šįkart pasakojimas izoliuotas „Minės užeigoje“, na, ir dar veiksmas snieguotame kelyje. Dažniausiai Tarantino išsiplečia, bet šįkart jis pasirinko klasikinį detektyvinį pasakojimo metodą, su spėliojimais ir smurtu. Žinoma, nesunku atpažinti ir sugretinti su kitais matytais filmais, bet nuo to toli gražu filmas prastesnis tikrai netampa. Beveik 3 valandų kraupi detektyvinė vesterno linija užliūliuoja subtiliais plepalingais dialogais, familiariais personažų požiūriais į smurtą, gyvenimą ir bendravimą. Tai tarsi pokeris – stilingas, atšiaurus, primenantis „Hju Glaso legendą“ dėl snieguotų atmosferų, filmo afišų ir panašaus laikotarpio premjerų. Filmas geras, įtraukiantis, bet to aštraus ir taiklaus kalibro, išgaląstų ir taiklių judesių akrobatikos, trumpesnių ir esmingesnių pasikalbėjimų, kokie buvo „Nužudyti Bilą“ dalyse ir „Negarbinguose šunsnukiuose“ visgi man pritrūko ir pasirodė, jog juosta truputį ištęsta, galėjo gerą pusvalandį visgi nurėžiant pašnekesius karietoje sutaupyti gero žiūrovo laiko. Filme pasirodo Tarantinui ištikimi aktoriai, kuriems absoliučiai neturiu jokių priekaištų, tačiau šioje juostoje, priešingai nei ankstesniuose filmuose, nėra vaidmens, kuris būtų neabejotinai vertas „Oskaro“, nors antro plano aktorė Jennifer Jason Leigh ir atliko puikiai įsimintiną vaidmenį. Taigi, filmas geras, bet...

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienas šūvis. Dvi kulkos" / "The Heat"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ (angl. The Heat) (2012). Tai „Sunokusių pamergių“ režisieriaus Paul Feig vienas naujausių darbų, pripažintų kino kritikų. Iškart prisipažinsiu, kad „Sunokusios pamergės“ buvo tikrai juokinga komedija, todėl neabejojau, kad „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ bus dar viena vykusi komedija. Ir ką? Nesuklydau.

Jau nuo pat pradžių viskas buvo tikrai gerai. Po ilgos pertraukos ir po „Oskaro“ statulėlės padariusi Sandra Bullock sugrįžo į kiną ir tikrai gerai pasirodė! Geri atsiliepimai iš jos komedijinio filmo „Piršlybos“ (nekalbu apie kitus žanrus), iškart leido atgaivinti šią aktorę kaip ir komedijų aktorę. Puikus siužetas ir scenarijus. Sakyčiau, filmas dėl savo detektyvinių elementų yra sudėtingesnis uždavinys režisieriui, bet be galo pasisekęs. Juk kur kas paprasčiau juokingai pavaizduoti vestuvių maniakes, nei juokingas detektyves? Labai puikiai pasirodė aktorė Melissa McCarthy – neįtikėtinai šarmingas personažas, tiesiog tankas tiesiogine šio žodžio prasme.

Filmas juokingas, scenarijų vingiai, na, sakykime, daugiau ar mažiau netikėti, nors gal ir nepribloškiami. Moteriška filmo „Baltosios pupytės“ versija, tik čia niekuo beveik nereikia persirenginėti ar apsimesti. Nežinau, kaip kiti, bet aš taip smagiai geros komedijos jau labai seniai nemačiau. Mėgavausi juoku, siužetu, aktorėmis iki pat paskutinio kadro ir net neerzino išlindę kai kurie komedijos žanro šablonai. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela