Sveiki, skaitytojai ir
filmų žiūrėtojai,
Gal paskutiniu metu
nuklydęs į serialus praradau gebėjimą mėgautis didžiuoju kinu? Tokį klausimą
sau uždaviau pažiūrėjęs brazilų režisieriaus Fernando Meirelles filmą „Ištikimasis sodininkas“ (angl. The Constant Gardener) (2005), kuris
tiesiog buvo kritikų liaupsinamas, nominuotas net keturiems „Oskaro“
apdovanojimams, tiesa, aktorei Rachel Weisz pavyko pelnyti tiek „Oskarą“, tiek
„Auksinį gaublį“ kaip geriausiai antro plano aktorei.
Visgi filmas šiek tiek
mane nuvylė, nes tikėjausi kur kas daugiau. Žymiai daugiau. Štai ankstesnis
režisieriaus filmas „Dievo miestas“ (2002) apie brazilų lūšnynų mafiją sukėlė
mano galvoje tikrą audrą ir ilgai negalėjau savęs nuraminti, o „Ištikimasis
sodininkas“, pagal 2001 metais išėjusį romaną pastatyta juosta buvo, švelniai
tariant, rimta tema pakalbėta skystokai. Visų pirma filmas dvelkia romantiniu
maištavimu – nei iš šio, nei iš to atsiranda veikėja, ginanti pasaulį nuo
globalinio susinaikinimų ir pamilsta naivų daktarą Džastiną. Filmas konstruojamas
iš pradžių, kaip romantinė drama, apie santykių pasiaukojimą ir bla bla bla,
tiesiog migdė, o dar tie iškarpyti kadrai, kurie kaip įkaitintas lituoklis
pjaustė nechronologišką istoriją, isteriškai nervino. Tas tiesa. Vėliau viskas su
pirmuoju veikėjos nėštumu slinko į pakankamai aiškias viso filmo vėžias –
nešvarius formacijų kompanijų žaidimėlius trečiosiose Afrikos, Lotynų Amerikos
šalyse. Prasideda didžiųjų medicinos kompanijų ir teisėsaugos bei mokslininkų
maištininkų šachmatinių figūrų žaidimas, o šalia to ir Džastino byrančios
meilės iliuzijos ir abejonių domino vorelė. Kaip ir „Dievo miestas“, taip ir
čia, režisieriui svarbi išlieka įmantri filmo pasakojimo struktūra laiko atžvilgiu
– tai išties sveikintina, tačiau pats filmas kažkaip mažai kuo jaudino.
Tiesa, surinkti puikūs
aktoriai. R. Weisz gavusi „Oskaro“ ne be pagrindo, ji šiame filme išties natūrali,
praktiškai be grimo, spuoguota, susivėlusi ir visa „naminė“. Puikiai pasirodė
Ralph Fiennes, kostiminių-istorinių dramų sunkiasvoris, kuriam ir šiuolaikiškos
juostos visai tinka. Nežinau, gal per daug vyno užsiurbiau, bet mano jausmų
receptoriai šiam iš esmės neblogam filmui buvo itin abejingi ir net pykau ant
savęs, kad nepatyriu to katarsio, kurį rengiausi ir maniausi patirsiąs taip
kruopščiai atsirinkęs šią kino juostą. Ką gi. Būna dienų lyg tyčia...
Mano
įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis:
82/100
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą