Knyga: Marina Stepnova "Lazario moterys"

Marina Stepnova. „Lazario moterys“. – Vilnius: Tyto alba, 2015.

Sveiki, 

Po neseniai atrastos Liudmilos Ulickajos šiuolaikinė rusų literatūra nebetapo neįmanoma ir nepasiekiama, pasibaigianti su M. Bulgakovo Meistras ir Margarita, o pakartotinas Marinos Stepnovos Lazario moterų tiražas Lietuvoje tiesiog suintrigavo, o ko čia slėpti, dar ir Sigito Parulskio, lietuvių šiuolaikinės grožinės literatūros pusdievio, vertimas. Lazario moterys išties susilaukė nemažai dėmesio tiek tarp internetinių dienoraščių, tiek tarp verstinių geriausių knygų aptartų straipsnių, o knygos jau trečius metus besitęsiantis anšlagas prikvietė į Vilniaus knygų mugę 2016 m. net pačią knygos autorę Mariną Stepnovą. Būtent tada leidykla pristatys naujausią autorės knygą Italų pamokos – tiesiog pasigėrėtina ir viską sprogdinanti it Molotovo kokteilis reklama – gyvas autorės žodis, autografai, naujos knygos pristatymas, interviu, populiarumas, graibstomi tiražai. Belieka tiesiog plėšti kepurę nuo galvos ir žemai lenkti galvą, nes Lazario moterys yra tokia knyga, kuriai dažnas bukinistas turėtų atrasti nors kamputį lentynos savo namų bibliotekoje.

Mėgstantiems ilgas šeimos sagas, tokias, kurias, sakykime, skaitėte skandinavų literatūroje (L. S. Christensen Įbrolis, M. Fredriksson Ana, Hana ir Johana) ar Lotynų Amerikos (I. Allende Dvasių namai, M. G. Marquez Šimtas metų vienatvės), beveik abejonių nekyla, kad atpažinsite savitą rusų šeimos sagos epišką pasakojimo magiją. Lazario moterys apima visą Rusijos XX amžių ir papasakojama trijų kartų istoriją, kurios dėmesio centre atsiduria žydų kilmės Lazaras Lindt‘as – matematikos mokslo genijus, kurio darbais pasinaudoja ir jam ramų gyvenimą garantuoja Tarybų Sąjunga. Nuo caro nuvertimo, pereinant bolševikus, pasaulinius karus, Stalino įsigalėjimą ir Sovietų Sąjungos griūties laikotarpį, M. Stepnova subtiliai audžia herojų nuotaikas, gyvenimiškus pokyčius istorinių Rusijos įvykių areale. Visai nesunku atpažinti, ypač Sovietų Sąjungos sąstingio metus, nepriteklių, politinį įšalą, apipintą ir užliūliuotą liaudį optimistiniais Tarybų Sąjungos ideologijos pasakaitėmis. Iš esmės kultūrinis kontekstas Lazario moteryse yra toks svarbus, kad jis sudaro kone pusę knygos „karamelės“ ir įdomumo, be kurio, knyga būtų kaip albinosas, be spalvų ir sielos. Romano „siela“, jeigu tikėsime, kad kūrinių autoriai palieka dalelę sielos savo kūriniuose, ir yra motina Rusija, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų ir visų negerovių, kurie vyko per pastaruosius 100 metų, nepriklausomai nuo mirčių ir neteisybės, kurią patyrė žmonės, Rusija romane yra tokia, kokia yra – svarbi kaip gyvenimas ir motina, kuri tave pagimdė, tie skvarbūs dešimtmečiai, nubrėžti punktyrais veikėjų sąmonėje, kaip metraščiai ir kronikos, todėl tampa neįtikėtinai įtaigios, dar gyvos ir atmenamos praeities liudijimais, ypač tiems skaitytojams, kurie buvo prievarta „priauginti“ prie motinos Rusijos pašonės ir valgė iš vieno politinio dubenio. 

Nors romano centre Lazaris, tačiau akivaizdu, kad jis yra tik didžiulis meteoritas, nuo kurio priklauso jo mylimųjų, žmonos ir anūkės gyvenimai. Jis lyg ir įkūnija XX amžiaus viską, kas nėra tikras patriotinis rusas, tarsi apgamas lygiame veide – žydas, smulkaus sudėjimo, todėl menkos fizinės jėgos, buvęs utėlėtas skurdžius, reiškia, visuomenės atlieka, tačiau dėka žydiškųjų genų ir asmeninių savybių, jis tampa laikmečio savotišku nesusipratimu. Turėjęs visus Rusijoje socialinius neigiamus parametrus būti ištremtas, nesėkmingas ir prasigėręs valkatėlė, jis tapo reikšmingu akademiku. Autorei apskritai patinka kultūriniai, socialiniai kontrastai, santykių modeliai, kurie lyg ir neatitiko Sovietų Sąjungos keliamų vienodų standartų, pvz., Lazaris įsimyli perpus vyresnę Marusią, kuri tiktų kone jam į motinas ir šioji meilė tampa tokia tyra ir sakrali, kad kažin, kokiu išlenktu veidrodžiu ji tampa, kai jis, jau būdamas pagyvenęs, veda Galiną Petrovną – jauną naivuolę ir vėlgi kontrastinis principas, paneigiantis visas sustabarėjusius kultūrinius ir socialinius sovietinių laikų stereotipus apie meilę. Jaunas prie senos, senas prie jaunos kažkodėl nė kiek netrikdo ir moterys, ir vyrai tuokiasi, ir būna kartu toli gražu ne iš turtinės paskatos, o dėl to, kad tai priima kaip likimą, todėl romane tai atrodo savaime suprantama, o ne primontuota dėl egzotiškumo muilo operos klišė.

 Rašytoja Marina Stepnova.

Moterų charakteriai gana skirtingi. Marusia, Galina ir Lida yra trys moterys, dvasiška Lazario gyvenimo tąsa šalia mokslinio gyvenimo, jausmai ir mokslas „nesipjauna“, bet priešingai, papildo vienas kitą ir, rodos, čia viskam atsiranda vietos, laiko ir noro, jeigu yra sąmoningas pasirinkimas būti drauge. Marusia – ištikima, atlaidi, rūpestinga, besąlygiškai trokštanti vaikų, todėl važinėjanti po Rusijos cerkves ir besilankstanti Dievui, kuris laikui bėgant jai išsprūsta iš rankų ir ji tampa tiesiog žemiška buities moterimi. Galina – priešinga Marusios projekcija, ištekėjusi iš būtinybės ji tyliai laukia Lazario mirties, tampa kieta, išlepinta, prabangos ponia, kuriai tradiciniai šeimos santykiai nė motais. Štai jaunoji Lida, dar kadais tėvų vadinama Barbariska, suriša visus palaidus galus ir iš esmės išpildo Lazario moterų troškimus. Baletą lankanti talentingoji Lida vėlgi visai kitokia, nei Marusia ar Galina, autorei, kuriant jos personažą, pavyko perteikti kažkokį metafizinį, neapčiuopiamą likimo giją, kuri atrodo lyg ir savaime suprantama, bet kartu tampa metafizinė, kažkoks gaivalas atėjęs per kraują iš senelio Lazario, todėl tai audrina skaitytoją, tos „povandeninės“ sąsajos, kai vienas kitą nepažinoję giminės, perduoda ne tik fizinius parametrus, bet ir kažkokį tik nuojauta apčiuopiamus gyvenimo uždavinius, sąskaitų suvedimus, gal net pametėja, atraiko dalį savo karmos. 

Romano moterys neatsiejamos nuo knygos struktūros, kiekvienai moteriai skiriama po skyrių, tačiau pasakojimas taip pat nėra nuoseklus, jis chronologijos atžvilgiu skylinėja per skyrius. Pradžioje pasakojama Lidos istorija, vėliau nusikeliama į XX amžiaus pradžią ir pamažu vėl grįžtama prie Lidos asmeninės istorijos. Pasakojimas nenuoseklus ne tik skyriais ir chronologija, bet ir pačiame skyriuje, veikėjai linkę šį bei tą prisiminti, grįžti atgalios, sulyginti praeities įvykius su dabartimi, autorė veda įvairias paralelines situacijas, kurios vienaip ar kitaip atsikartoja per Lazario mylimų moterų gyvenimus.

Lazario moterys yra išties vykęs romanas, kuris, anot straipsnių, jau tapo toks įtakingas Rusijoje, kad kalbėti apie šiuolaikinę rusų literatūrą paskutiniu metu nepaminint Marinos Stepnovos yra praktiškai ne kalbėjimas, nes knyga „įgavo svorio“, o autorė tapo įtakinga šiuolaikinės literatūros figūra, nors, kaip pati M. Stepnova teigia, rašyti jai sunku ir tas procesas gana lėtas, tad rašymas tampa iš savivokos apie kiekvieno žmogaus talento puoselėjimo svarbą. 

Daugiasluoksnis, labai sodrus ir ilgas, kokia tik gali būti šeimos ir mylimų žmonių saga, nors viso labo beveik 400 puslapių, tačiau į juos sugula ne šiaip sau meilės istorijos, kažin kokiais įdomiais rakursais vis atsikartojančios, bet ištisos Rusijos epochos. Manding, tai šiuolaikinis F. Dostojevskis, vėl prikėlęs tikėjimą stipriai sukaltu epiniu pasakojimu, atsisakant postmodernistinio trūkčiojimo, tačiau priešinga nei F. Dostojevskis, M. Stepnova nesikoncentruoja vien tik į žmogaus psichologijos, moralės, kaltės problemas, bet lengvai ir užtikrintai, kaip patyrusi balerina, perbėga nenagrinėdama, nenarstydama savo veikėjus, bet priimdama juos tokius, kokius juos sukūrė laikmetis, socialinė aplinka ir galiausiai šeimos paveldėta metafizinė likimo matrica.

Apskritai galima sakyti, kad Lazario moterys yra knyga apie gyvenimą ant žemės, nepaisant elementarių kultūrinių susitarimo klišių, tačiau joje užkoduota žūtbūtinė išlikimo programa, juk kiekviena moteris, išskyrus Galiną Petrovną (o ir ji pagimdė), norėjo kūdikio, norėjo savų namų, norėjo mylimo žmogaus, troško gyvenimo ir anūkų. Gyvybės gysla driekiasi per šią istoriją, tęstinumas ir perdavimas tampa likimo prievole, metafiziniu ir žodžiais neįvardijama atsakomybe gyventi ir palikti po savęs palikuonis. Lida turi rinktis, ar ji nori įgyvendinti savo svajonę – turėti namus, anūkų, ar tapti tuo, ką mato aplinkiniai – populiaria ir talentinga iš Encko kilusia balerina. Prigimtis tęsti gyvenimą per palikuonis gyvena Lidos prigimtyje ir tai, ką ji įgyvendina, iš esmės užbaigia Lazario neįvardijamą tąsos atsakomybę, kuri Lidos sąmonėje tampa svajone ir tokiu būdu užbaigdama giminės „darbus“, ji pradeda naują savo šeimos istoriją, kuri nusidriekia skaitytojo sąmonėje jau už šios geros knygos ribų. Taigi, nusidriekia ne tik Lidos, bet ir kiekvieno žmogaus šiame pasaulyje istorija ir paskirtis gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela