Filmas: "Trumanas" / "Truman"

Sveiki,

Ar galima įsivaizduoti „Kino pavasario“ festivalį be ispaniško kino? Tikriausiai, kad ne. Kaip ir mano repertuare – jam visada atsiras vietos, nes ispanų kinas nuostabus ir jam reiškiu dideles simpatijas. Cesc Gay komedija ir drama „Trumanas“ (ispn. Truman) (2015) tikriausiai daugelį nepaliks abejingo, netgi tų, kuriems nepatinka nekomercinis kinas. Iš esmės tai pripažintas geriausias ispanų metų filmas, pelnęs 5 „Gojos“ apdovanojimus, įskaitant ir aktorių duetą. Tai tokio filmo nepamatyti, tikriausiai, didelė kino maniakų nuodėmė.

Iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau nekenčiu filmų apie mirštančius nuo vėžio. Siaubingai atsibodusi tema, nuo kurios jau ima sukti vidurius – kiek gi galima? Na, tiek to, šia tema, berods, ispanų filmo dar nemačiau. Meluoju. Mačiau, tačiau „Gojų“ statulėlės ant filmo nesninga vien dėl temos. Sakykim, kad filmo siužetas daugiau nei banalus: atskrenda senas draugas iš Kanados į Ispaniją aplankyti vėžiu sergančio draugu su tikslu jį priversti gydytis, nors šansų praktiškai nėra. Keturias dienas vyrai smaginasi ir savotiškai aprauda draugystę, moteris ir gyvenimą. O kur dar tas senas šuo Trumanas? Žodžiu, viskas bla bla bla, tačiau režisieriui pavyko magiškas dalykas – išgauti pačių šilčiausių ir pačių įvairiausių vyriškos draugystės formų, kurios pasiekia žiūrovą, sėdintį salėje. Regis, nededant daug pastangų, jam pavyko lengvai nupasakoti visas pagrindines žmogaus fundamentaliąsias vertybes su tokiu subtiliu humoru, bet nebanaliai, neperspaudžiant. Kasdienybė, trumpėjantis gyvenimas, žmogaus ryžtas ir baimė pasakyti sūnui ir tam pačiam šuniui „sudiev“. 

Ar teisinga buvo filmą pavadinti „Trumanu“? Šuo kaip ištikimybės ir draugystės simbolis, įprasminantis vyrų draugystę. Pagrindinis veikėjas braukia ašaras, atsisveikindamas su šunimi, tačiau ne su šunimi atsisveikina, o su savo draugu, kuriam negali pasakyti viso labo, todėl reikalingi simboliai. Simboliai padeda pasakyti ir išlaikyti emocijas, nesuskystėti, tačiau imlus žiūrovas supranta režisieriaus sumanymą. Ir Dieve, tikrai geras šis filmas, paliekantis pilną krūtinę kažin kokio noro gyventi, šviesos, kad gyvenimas nesibaigia, kad reikia kvailioti, būti žaismingiems ir, et, ką čia pasakoti, pozityvus, šmaikštus filmas tiks ir patiks daugeliui.

Tiesa, aktorių duetas Ricardo Darin ir Javier Camara – pritrenkiančiai atskleidė veikėjų ryšius ir pastangas, ką jau sakyti apie režisieriaus kūrybinį sumanymą. Žinote ką? Nematau nė vienos sumautos priežasties, kodėl šio filmo nebūtų verta žiūrėti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvūnai" / "Animals"

Sveiki, skaitytojai,

Kartais būna netikėtų atradimų iš tų filmų, apie kuriuos nieko nežinai, nuomonės nesuformuoja jokios išankstinės žinios, nes nepažįsti nei režisieriaus, nei aktorių, net nežinai apie ką istorija. Galima sakyti toks keistas atradimas buvo ispanų režisieriaus Marcal Fores darbas, kuris pristatęs filmą gal ir ne itin patogiu ir neišsiskiriančiu pavadinimu, bet įsimintinu turiniu „Gyvūnai“ (angl. Animals) (2012). Sunku nusakyti šio praktiškai man visiškai nežinomo režisieriaus filmo žanrą, tokie filmai dažnai būna pseudo ir jie velkasi kur nors menkai žinomų festivalių „galuose“, kažkas įvertino prasčiau, nepraėjo į priekį ir tokie filmai neretai nebepasiekia mūsų akių, nebent atsitiktinumo dėka, o kur jau ispaniškas kinas?

Filmas „Gyvūnai“ yra iš tos serijos, kurią mėgsta visokie „ponas Niekas“, „Pradžia“ ir kitų filmų, vadinamų „mindfuck‘ais“, kurie susuka istoriją taip painiai, kad ją išrišus, išeina puikus ekspresionistinis istorijos peizažas, dažniausiai viskas buvo rodoma ne taip, kaip turėjo būti. „Gyvūnai“, aišku, neturi „Pradžios“ kapitalo ir apsiriboja menku finansavimu, bet vis tiek įdomiai rezgamu ir iš pirmo žvilgsnio keistoku siužetu. Jaunuolis, besimokantis vidurinėje menų mokykloje, vedžiojasi pliušinį meškiuką ir su juo kalbasi apie muziką ir dar šį bei tą, tačiau nieko bendro neturi su filmu „Tedis“, čia meškiukas tampa simboliu to sutrikusio jaunuolio, kuris lyg ir įsimyli kitą jaunuolį, tačiau homoseksualumo tematika čia tik dar vienas, populiariai žiūrint ir sakant, keistumo „pagardas“. Kur kas nerimą kelia vaikino psichologinė ir dvasinė būsena bei aplinkinių reakcijų į jį. Įtampą auga kaip filme „Dramblys“, kur mokinys pradėjo šaudyti mokykloje į mokinius, tačiau ir čia režisierius daro lankstą, nuolat akcentuoja vandenį, keistą raudonplaukę merginą, o intensyvėjantis lyg iš trilerio gaudžiantis garso takelis nežada herojui nieko gero. Galiausiai viskas lyg ir pasitvirtina, tačiau visiškai kitaip, nei buvo galima įsivaizduoti filmo pradžioje, todėl nenuspėjamumo, „mindfuck‘o“ čia netrūksta ir jis man labai tiko ir patiko.

Filme dar yra keletas minėtinų labai gerų dalykų. Tai pasirinktas laikmetis, maždaug devintas dešimtmetis – atitinkamas garso takelis, automobiliai, tačiau lyg ir primena mūsų laikus, režisierius „nesicackino“ stengdamas kiekvieną detalę tapyti, kad įtikintų mus laikmečiu, nevertė aktorių garbanoti plaukų, rengtis itin ryškiais hipiškai rūbais, gal ir gerai. Šiaip simbolių, metaforų dermė man lyg kalnas užuominų į mistinį, netolygų ir sunkiai žodžiais apibrėžiamą žmogaus pasąmonės bangavimą, o kartu tai filmas paliečiantis žmogaus žvėrišką, siejant jau ir su filmo pavadinimu, prigimtį, kuri, deja, nėra pavaldi nustatytoms kultūrinėms normoms. Gražus filmas, yra ką po jo apmąstyti ir pakapstyti, esu tik nustebęs, kad IMDb toks „drungnas“, tačiau vertas įžvalgios akies.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela