Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "Beauty and the Beast"

Sveiki,

Tikriausiai viena pasakos laukiamiausių ekranizacijų buvo „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) (2017), kuri tikriausiai turėjo lenkti visas prieš tai buvusias kino ekranizacijas, o jų, pasirodo, būta pačių įvairiausių. Prieš keletą metų matėme prancūzų versiją, kuri labiau priminė siaubo trilerį ir atmosfera jos buvo kiek kitokia, kurioje jautėsi tikra paslaptinga meilė, o štai šioji amerikietiška paskutinė versija labiau pritaikyta plačiajam masei, ypač, jeigu jūs renkatės kokį nors šeimos vakarą, tai tokia filmo versija išties labai tiks, nes ji marga, spalvinga, žaisminga, daug techninių apgalvotų variantų ir, žinoma, Emma Watons, kuri labai patinka jauniesiems žiūrovams dar nuo Hario Poterio laikų.

Kuo ši pasakos versija skiriasi nuo kitų? Visų pirmiausia, išsigandau pirmųjų penkių minučių, nes tiesiog labai vargina dainuojantys aktoriai, o miuziklas apskritai ne mano žanras, tačiau ne viskas taip blogai, nes vėliau pasaka „įsivažiuoja“ ir galima jausti malonumą tiesiog prisiminant pasakų pasaulio taisykles. Filmas žaižaruoja pasakų pasaulio atmosfera, čia nestinga stebuklų, daug dėmesio skiriama rūmų dvariškiams, paverstiems daiktams, kurie tampa gražuolės pagalbininkais. Filmų kūrėjai saikingai šįkart naudojo humorą, nes stengėsi išlaikyti tarp rimtumo ir humoro pusiausvyrą ir, manau, jiems pavyko neblogai.

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, kurią versiją žiūrėti antrąkart, tai tikriausiai rinkčiausi prancūzišką, kadangi ten kur kas daugiau mistikos, paslapties, mažiau „disnėjaus“ meilumo, kuris tiks mažiesiems. Nors prancūziška versija nesulaukė tiek gerų kritikų atsiliepimo, kiek šioji, tačiau manau, abi versijos yra pakankamai geros ir žiūrimos. Visgi žiūrėdami, galvokite, kad tai pramoginis filmas, skirtas įvairaus amžiaus tarpsnio žmonėms tiesiog praleisti laiką.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievai ir monstrai" / "Gods and Monsters"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu trumpai, kaip visada, pakomentuoti kino filmą „Dievai ir monstrai“ (angl. Gods and Monsters) (1998). Na, tikriausiai daugelis kinomanų yra susidūrę su režisieriumi Bill Condon, kuris žinomas kaip „Kinsey“, „Svajonių merginos“ ir „Brėkštanti aušra. 2 dalis“ kūrėjas. Filmas „Dievai ir monstrai“ yra laikomas vienas sėkmingiausių jo darbų, apdovanotas „Oskaru“ kaip geriausias adaptuotas scenarijus, o aktoriai Ian McKellen ir jau šviesios atminties Lynn Redgrave buvo nominuoti už savo vaidmenis šioje juostoje.

Kiek filmas yra šiandien įdomus ir aktualus – sunku pasakyti, tačiau biografinis žanras su savotiškomis interpretacijomis išties gali sužavėti. Filmas nei šokiruoja, nei atskleidžia kažko nematyto ar negirdėto, nėra čia ir akis žlibinančios erotikos, bet paveikumo visgi esama nemažai. Dialogai – ant viso šito „sėdi“ visas filmas. Subtilūs, kone britiški dialogai, su įvairiomis potekstėmis, nors retsykiais, kalbant apie homoerotikos derinius, pokalbiai tampa vaikiškai naivūs – ypač jaunojo sodininko pozicija. Kalbant apie jaunojo kominio aktoriaus Brenden Faser pasirodymą tokiame solidžiame filme, galiu pasakyti, kad nepaisant jo fizinių duomenų ir slaptos jo istorijos ir žaizdos apie potyrius Korėjos kare, jo būvimas filme buvo pats silpniausias iš trijulės. Ne visada jo vaidyba ar charakterio vaizdavimas mane įtikindavo.

Filmas išties geras. Apie režisierių, kuris sukūrė legendinius senuosius filmus apie Frankeinšteiną. Tiesa, koks pats režisierius buvo tais metais, kai buvo kuriami jo garsiausi kūriniai – nežinoma, nemanau, kad adaptuotas scenarijus leidžia daug ką spręsti ir apie paskutinius James Whale gyvenimo metus, apie tikruosius monstrus, sukurtus senatvinės, vienatvės, depresijos, ligos ir psichotropinių vaistų poveikio. Nepasakyčiau, kad filmas mane kažkuo labai nustebino ar nudžiugino. Taip, filmas geras, yra nemažai jame gerų dalykų, bet tikriausiai išlepau ir norėjosi kažko kitko ir tie vidiniai subtilūs monstrai pasirodė pernelyg simboliniai, nei tie, kurie iš tikrųjų, kaip pagal scenarijų, regis, turėjo būti, suėsdami žmogaus asmenybę iki pamatų. Gurmanams, manau, filmas vis tiek turėtų patikti, bet man „Kinsey“ biografija buvo kur kas įdomesnė ir kaip filmas atrodė stipresnis.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: praėjusios praeities dienos" / "X-men: Days of Future Past"

Sveiki, fantastinio kino gerbėjai,

Prisipažinsiu, kad visomis išgalėmis vengiu superherojinių filmų kaip antai „Kapitonas Amerika“ arba „Supermenas“, kurių kasmet pasirodo po keletą ir labai, anot kritikų, neprastų, bet, vedinas vaikystės nostalgija, visgi pažiūrėjau filmą „Iksmenai: Praėjusios praeities dienos“ (angl. X-men: Days of Future Past) (2014). Nesu iš tų, kurie skaičiuoja, ketintoji tai šių superherojų dalis, prisimenu tik kelias nuotrupas iš buvusių filmų ir tai negaliu apsakyti, ar iš „Ernio“ ar iš „Iksmenų“ kažkurios dalies. Prisimenu dar būdavo toks animacinis serialas, kuriamas pagal komiksus, jį tai geriausiai ir pamenu. Pasirodo šioji „Iksmenų“ dalis yra būsimos trilogijos antroji dalis ir kol kas ji be išimties laikoma geriausia kada nors sukurta „Iksmenų“ filmo dalis, o jų, sakoma, yra jau net septynios. Dėl viso šito „kaltas“ sadistinių homoseksualų orgijų kaltinamas talentingasis režisierius Bryan Singer.

Išties filmas mane įtraukė jau nuo pat pradžių. Efektai išties nuostabūs, nepajutau nė mažiausios nereikalingos sekundės vilkinimo ar delsimo, viskas savo vietose, viskas įdomu ir prikaustančiai atrodė. Siužetas išties vienas įdomesnių ir geresnių, bandoma papasakoti jau nebe šiaip „dar vienos“ serijos istoriją, bet sukelti ir ypatingos bei reikšmingos istorijos tonacijas. Išties didingas projektas, kurį tikriausiai vainikuos tiesiog apokaliptinis trečiosios dalies kūrimas. 

Patiko ir aktorių žvaigždūnų gausa. Na, „Iksmenų“ veteranas Hugh Jacksman vėl laiko tvirtai pagrindinio mutanto vadžias. Patinka man jo vaidmenys visur, kur tik jis pasisuka, tik bijau, kad po paskutinės dalies aktorius, jeigu bus kuriami kiti pasakojimai apie „Iksmenus“, Lohano vaidmeniui jau gali pasidaryti per senas. Ko nepasakysi apie Mistikos personažo atlikėją Jennifer Lawrence, kuri tiesiog „ant bangos“, duodasi per visus didingus projektus kaip reikiant, o Holivudas tik ir graibsto jos mielus skruostikaulius savo filmui. Čia ji vėl susipainiojusi, bet charizmatiška, būtent to, ko ir reikia Mistikai. Bene didžiausias atradimas tokio masto filme Michael Fassbender, kurį labai gerai žinau iš nekomercinių, nepopuliariųjų filmų. Čia jis, kaip ir visur ir bet kada, atrodo pritrenkiančiai. Apskritai „chebrytė“ surinkta nuostabi, efektai puikūs, scenarijus geras ir net nežinau motyvacijos, kodėl Jums šito filmo nepažiūrėti? Nebent tiesiog negalite iš esmės pakęsti šio kino žanro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hobitas: Smogo dikynė" / "Hobbit: The Desolation of Smaug"

Sveiki,

Šįkart teko užgriebti stambią žuvelę ir pamatyti kino filmą „Hobitas: Smogo dykynė“ (angl. Hobbit: The Desolation of Smaug) (2013), kuris toliau pratęsia mirtinai ištęstą vienos knygos ekranizaciją. Pustrečios valandos trunkantis šou išties puikus spektaklis, kur realybė ir kompiuteriniai veikėjai bei aplinka taip susilieja, kad beveik neįmanoma atskirti, kas kam priklauso, todėl ir į aktorius, ir į kompiuterine grafika sukurtus personažus žiūriu kaip į nedalomą vaizdą.

Kaip ir „Hario Poterio“ epopėja, taip ir „Hobito“ trilogija laikosi ant vaizdinių ir specialiųjų efektų bumo, kurį mums kuo puikiausiai demonstruoja patobulinti kino teatrai ir garso takeliai. Iš tikrųjų pirmoji „Hobito“ trilogijos dalis buvo mirtinai ištęsta, veiksmo jame būta maža, tiesą sakant, trenk nors su kuolu per galvą, bet beveik ničnieko neprisimenu, kas joje vyko, tik kažkokia kelionė, puolantis blogis ir besaikis, ir šmaikštus nykštukų pokylis mediniuose namukuose. Antroji dalis kur kas įspūdingesnė, nes filmo kūrėjams pavyko šiek tiek sumažinti besaikio užtęsimo sindromą, kadangi, jaučiu, tiek literatūriniame kūrinyje, tiek scenarijuje atsirado daugiau veiksmo ir interpretacijos galimybių. Antroji dalis turtingesnė savo siužeto dinamika, nors pirmasis pusvalandis buvo ypatingai užtęstas ir nuobodus, tačiau filmas greitai įtraukė į vizualią kelionę, kurioje atsiveria ne tiek paslaptis, kiek įdomūs, žaidimus primenančios kovos tarp elfų ir neigiamų personažų, tarp vagišiaus ir slibino, nykštukų ir vorų. Taip, viena įspūdingiausių scenų tikriausiai buvo vagišiaus ir slibino verbalinė kova tarp byrančių monetų, kas iš esmės šiek tiek priminė Poterio kovą su basilisku.

Antroji filmo pusė tikrai nebeprailgo, veiksmas ėjo išvien su grafika. Įdomiausia, kad ši trilogijos dalis, kaip ir pirmoji, išlaiko bendrą energetiką, nuolat augančią įtampą, todėl iš ateinančios Hobito dalies reikia tikėtis tik dar aukštesnės kartelės ir dar daugiau veiksmo ir kuo mažiau nereikalingų užtęstų scenų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hobitas: Nelaukta kelionė" / "The Hobbit: An Unexpected Journey"

Sveiki, kino gerbėjai,

„Žiedų valdovo“ gerbėjams nauja trilogija apie Hobitą! Iš mažos knygos apie Hobitą skaldomos naujos malkos, o jų išties daug. Nors jau pasirodė naujos trilogijos antros dalies reklamos ir plakatai, aš tik visai neseniai pažiūrėjau pirmąją dalį „Hobitas: Nelaukta kelionė“ (The Hobbit: An Unexpected Journey) (2012). Startavusi praėjusių metų gruodį, juosta sulaukė minios žiūrovų ir uždirbo nemažus pinigus.

Senokai mačiau „Žiedų valdovo“ trilogiją, kurią per šventes pamėgo rodyti televizijos, tačiau jos be vizualiųjų efektų, didesnio įspūdžio man nebuvo palikę. Taip panašiai nutiko ir su „Hobitu“, kuris galbūt gali varžytis su pirmtakais nebent vizualumu, bet, deja, ne turiniu. Filmas ryškiai ištęstas, kadangi iš vienos knygos padaryti trilogiją ir prigrūsti jame veiksmo, įdomumo ir viso kito, na, pripažinkime, tai labai sudėtinga ir medžiagos kūrėjams nėra daug, o ypač, kai filmas neapsiriboja vien tik 2 valandų reginiu. „Pritemtas“ filmas sunkiai mane žavėjo iš pat pradžių, nors šmaikštūs personažai ir bauginanti kelionė turėjo užburti ir įtraukti, tačiau tęsiamos gumos farsas tvoskė iš tolo, tą tikriausiai pastebėjo ir kino kritikai, kurie taip pat nepagailėjo vieno kito kandaus žodžio. Manau, filmas būtų kur kas geresnis, jeigu viena knyga įeitų į vieną filmą...

Pirmoji filmo valanda buvo nuobodžiausia, nes nesupratau, kas čia vyksta, nes praėjo kone valanda, tačiau niekas neįvyko ir niekas nenutiko – kažkas valgė, gėrė, nervavosi, tačiau „gumos tempimas“ mums nieko taip ir neatskleidžia. Aišku, filmui persiritus į antrą pusę, atsiranda specialiųjų efektų sprogimas, kuris pagyvina juostą ir suteikia jam užtarnauto „Žiedų valdovo“ lygiavertiškumo, tačiau tuo viskas ir pasibaigia. Reginys stiprus tik nuo juostos antrosios pusės, o turinys, na, jūs gi patys suprantate...

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela