Filmas: "Abigailė" / "Abigail"

 

Sveiki,

Ši savaitė pilna vidutinių arba prastokų siaubo filmų mano repertuare, tačiau nesmerkite manęs už tai, tiesiog nuo pat vaikystės mėgau šį žanrą, tiesą sakant, tebemėgstu. Taigi apie filmą „Abigailė“ (angl. Abigail) (2024) norėtųsi pasakyti ką nors itin gero, tačiau žodžiai nebesusirikiuoja, bet pabandysiu.

Istorija sukurta iš dviejų žanrų. Pirmojoje filmo dalyje mes regime trilerį – gerai apmokyta nusikaltėlių komanda pagrobia turtuolių dukrelę Abigailę ir atgabena užsakovui. Jie kaip kokios naktigonės budi dideliame Viktorijos laikų name, kol su jais susisieks turtuoliai ir šie galės sudaryti mainų sandorį, tačiau jau nuo pat pradžių aišku, jog nieko iš to neišdegs, nes šiame baisiame name prasideda mirtys. Klasikinis Agatos Kristi atvejus, tik netrukus sužinome, jog žmogžudystes vykdo pati Abigailė (ak, kaip netikėta!), nes ji žaidimus ir linksmybes mėgstanti maža vampyrė. Aš tik galvoju, jeigu mažoji kasnakt rengia žudynių orgijas, kiek aplinkui turėtų būti sugadintų daiktų, juk veikėjai nuolat juos laužo bandydami ištrūkti, tačiau interjeras atrodo nepriekaištingas.

Žiūrėdamas filmą nepalioviau galvoti, koks turėtų būti siaubo filmas, kuris nustebintų? Nekalbu apie neseniai užgimusius paturbinto originalumo filmus, tačiau va toks, kaip „Abigailė“, ką jis turėtų padaryti kitaip? Juk iš esmės filmo naratyvas aiškus jau nuo pat pradžių. Veikėjų mažės pamažu, dėl savo ydų ir silpnybių išliks tik pagrindinė veikėja, kuri turi gyventi dėl savo vaiko ir dėl to, kad vienintelė monstrei parodė humaniškumą, todėl nusipelnė kaip kokiame „Kalmaro žaidime“ išlikti. Tiesa, vėliau tas ir pasitvirtina. Pirmiausia, aišku, miršta kvailiausi ir spontaniškiausi, nes jie per kvaili ištempti iki filmo vidurio – sena siaubo kino klišė. Šiaip juk filmas visumoje nėra prastas, jis turi šiurpių momentų, o neūžauga vampyraitė visada dėl savo infantiliškumo kelia šiokią tokią užuojautą kaip kokia Kirsten Dunst veikėja sukurtoje „Interviu su vampyru“ versijoje.

Tačiau visgi labiausiai gadina reikalus net ne nuspėjamas scenarijus, o veikėjų vienkryptiškumas ir pernelyg primityvūs motyvai. Pavyzdžiui, buvęs policininkas siekia valdžios ir galios, todėl pasiverčia vampyru, kad galėtų mėgautis valdžia ir parodo, koks visgi yra paskutinis šiknius. Kas ir taip buvo matyti nuo pat pradžių. Žudynių ir pabėgimų kambariai, veikėjų prakaitas ir baimės tipinis tokio filmo tipažo reikalas (bet jau kraujas – toks šviesus, kaip praskiestas obuolių tyre pomidorų padažas, seniai nemačiau tokio broko), tačiau balą pridedu prie visko, kadangi po šio filmo susapnavau tęsinį, veikėjai persikėlė į mano sapnus ir, kadangi jau ir aš dalyvavau tuose įvykiuose, jie buvo kur kas geresni, nei pačiame filme, nes nenuspėjami.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "(Ne)tobulas vyras" / "Ich bin dein Mensch"

Sveiki,

 

Vokiečių draminė komedija „(Ne)tobulas vyras“ (vok. Ich bin dein Mensch) (2021) jau spėjo pasižymėti europietiško kino kontekste. Berlyno kino festivalyje pagrindinė filmo aktorė Maren Eggert gavo apdovanojimą už geriausią vaidmenį (įdomu tai, kad tai pirmasis prizas, skirtas aktoriui, nepaisant lyties, ir jis, kaip keistai beskambėtų, atiteko moteriai). Šiame mokslinės fantastikos komedijoje pasakojama iš dalies apie ateities pasaulį, iš dalies apie tai, kas jau mūsų visuomenėje vienaip ar kitaip vyksta. Moteris vardu Alma leidžiasi į eksperimentą ir trim dienom į savo namus pasiima dirbtiniu intelektu suformuotą Tomą – vyrą robotą, kuris nuspėja kiekvieną moters troškimą. Kaip galima vėliau įspėti, tobulumas yra nenuspėjamume ir pačiame netobulume, nes tokia žmogaus prigimtis, todėl viskas laiku ir vietoje gali kaip reikiant bet ką išvesti iš kantrybės.

 

Filme pasirodo britų aktorius Dan Stevens, kuris ir atlieka roboto Tomo vaidmenį. Visgi pats filmas sukaltas pagal daugelį europietiškas, sakyčiau, ypač prancūziško stiliaus, taisykles. Komedija nei aštri, nei itin absurdiška, laikosi jau ne tokios ir naujos idėjos t. y. pakeisti žmogų kažkuo kitu, kas atstovėtų vienatvės valandas. Jeigu matėte S. Spielbergo „Dirbtinį intelektą“, suprasite, apie ką pasakoju. Filmas subalansuotas masiniam žiūrovui, nors ir nėra vien tiesmukas ir lėkštas. Filme gvildenamos ne tik tapatumo klausimai, bet ir gyvenimo prasmės bei dabarties laiko tendencijos. Santykiai yra nuolatinis kūrybinis darbas ir retsykiais sunkus. Kas nutinka, jei žmogus nebegali megzti bendražmogiškųjų santykių su kitu žmogumi? Ogi įvyksta civilizacijos pabaigtuvės, žmonių rasės klestėjimo pabaiga ir nebūtinai tai gali būti geros tendencijos pokyčiams.

 

„Tavo skausmas yra reliatyvus, todėl apgailėtinas,“ – sako robotas Tomas moteriai, kuri prarado kūdikį. Žmogaus ryšys ir roboto „supratimas“ pagrindinę veikėją apsvaigina karčiomis iliuzijomis, jog galima mylėti robotą taip pat, kaip ir gyvą žmogų. Mes, žiūrovai, beveik patikime, kad filmas stebuklingai (kadangi komedija) išgelbės veikėją ir ji Maljorkoje gers šampaną su humanoidu, tačiau tikrovė tokia, kad moteris pripažįsta, jog save apgaudinėja, ir ima suvokti apskritai šių santykių sistemos baisumą. Esminis ir tikriausiai reikšmingiausias klausimas, taip ir neištartas filme, tikriausiai yra: ar mes suvokdami, jog tai absurdiškai netikra, vis tiek rinksimės gyventi saviapgaulėje, o gal mokysimės netobulai gyventi savitus gyvenimus su žmogiškosiomis ydomis? Nuotaikingas, tačiau nebanalus filmas, keliantis įdomius klausimus. Ir jeigu ne komedijos aspektai, iš šios medžiagos išeitų rimta drama.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirtina nuoma" / "The Rental"

Sveiki,

Amerikoje nemažai kam žinomas aktorius Dave Franco kuria savo filmą ir šįkart režisuoja siaubo trilerį „Mirtina nuoma“ (angl. The Rental) (2020). Šioje istorijoje, kaip jau įprasta, dėmesio centre – neblogai atrodantis jaunimėlis atvažiuoja į naują namą, šįkart jie iš įnoringo pagyvenusio vyruko išsinuomoja prabangų namą prie jūros, kol galiausiai jų viešnagė pamažu tampa pavojingu nesusipratimu...

Tiesą sakant, filmas menkavertis. Pradedu iškart nuo vertinimo, nes akivaizdu, kad su tokiu tipiniu siužetu žiūrovų nesužavėsi, net jeigu į savo filmavimo komandą pasikvieti ir serialo „Begėdis“ žvaigždę Jeremy Allien White. Visgi, gerai įsigilinus, siužetas nors ir tipinis, jis nėra pats prasčiausias. Akivaizdu, kad filmo pradžioje keletas „užmestų“ nesusikalbėjimo scenų dėl rasizmo labai patiktų afroamerikiečiams, kurie kovoja už lygias teises. Nuomotojui nepatinka „spalvotieji“ ir jis iš tikrųjų atrodo didelis blogietis, tačiau filmo siužetas pasisuka kita linkme. Tačiau iki tol, kol prasidės skerdynės, filmą reikia užpildyti kažkuo, ir tai tapo šio filmo pragaištimi. Tas ilgas ketveriukės seksualinių santykių ir neištikimybės aiškinimas tampa filmo pelke, smegduobe. Kvaišalus vartojantis jaunimėlis taip trokšta atsipalaiduoti, kad atrodo, jog šio filmo pareiga priminti, kad tik tokiais būdais ir tegalima sulaužyti kasdienybės rūstybę – greitai ir sekinančiai prisipumpuoti narkotikų.

Kitą vertus, intriga pamažu blėsta, kai susirūpinusi porelė aptinka filmavimo kameras. Tada tampa aišku, kad nieko gero nebus, kai vienas iš veikėjų ištaria: „jį reikia nužudyti.“ Vadinasi, taip vienaip ar kitaip tikrai bus, nes tai svetainėje kabantis pistoletas, kuris turi išauti...  Visgi filmo pabaiga tampa tokia tamsi, paskendusi rūkuose ir standartinio braižo (skerdynių vakarėlis!), kad pamirštama ir baimės, ir intrigos atmosfera. Veikėjų psichologija ir veiksmai tokie primityvūs, neišskleisti ir primenantys dešimtis siaubo trilerių iš devinto dešimtmečio laikotarpio. Kūrinys neturi idėjos, neturi aistros ir ambicijų, tiesiog filmas for fun.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eurovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija" / "Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga"

Sveiki,

Vasarai atėjus, norisi kokio lengvo, neįpareigojančio ir paprasto filmo, kuris būtų absurdiškas ir šiek tiek atspindintis realią mūsų visų situaciją, požiūrį į save, tam tikrus reiškinius ir pan. Manau, vienas iš tokių filmų yra „Erovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija“ (angl. Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga) (2020), kuris pajuokia šio konkurso (ne)rimtumą, o kartu perteikia ir tam tikras tiesiog linksmai azartiško konkurso užkulisius.

Amerikiečiai kuria filmą apie „Euroviziją“. Daugelis klausia: o ką tie amerikiečiai išmano apie mūsų tarpinę religiją „Euroviziją“? Ogi labai daug! Akivaizdu, kad filmo kūrėjai ne šiaip sau iš po pasijonio sukūrė filmo scenarijų, kad pajuoktų kvailius europiečius. Jie ne juokais konsultavosi, domėjosi šio konkurso praeitimi, dabartini, politiniais užkulisiais. Filme taip pat rasite ABBA laikmečio, perdėtų aistrų ir svajonių laimėti šį konkursą, kuris prilygsta olimpinėms žaidynėms. Pasirinkta šalis – Islandija, kurioje „Buką ir bukesnį“ primenantis veikėjas Larsas nuo vaikystės visur ir visada smarkiai susimaudamas, galiausiai įrodo, kad gali laimėti nacionalinę atranką ir gal netgi pačią „Euroviziją“. Nors daug kam (kažkodėl) nepatinka aktorius Will Ferrell, manding, jis šiam vaidmeniui labai tiko, kaip ir amerikiečių aktorė Rachel McAdams, man asmeniškai visiškai netikėtame amplua.

Visumoje filmas atliepia absurdišką „Eurovizijos“ maniakišką įsitraukimą, kuris reiškia: jeigu man pavyks, aš būsiu pastebėtas, atnešiu savo šaliai pergalę, būsiu svarbus ir pripažintas. Su tokia intencija Ugnies Sagos duetas vykstą į šį konkursą. Tiesa, absurdiškiausios filmo vietos susijusios su amerikiečių atlikėja Demi Lovato, kuri susprogsta Islandijoje su visais šios šalies atlikėjais. Didžiausias motyvas – piktadarys prodiuseris, kuris bijo, kad Islandija laimės šį konkursą, nes tada šalis bankrutuos. WTF? Jeigu didžiausius indėlius įneša didžiosios finalininkės? Balsavimo pusfinalio sistema taip pat filme neatitiko realios situacijos. Nesigilinau į tam tikrus motyvacijos ir logikos trūkumus, tačiau pats faktas, kad visi Islandijos atlikėjai miršta, atrodė vis tiek labai juokingas. Kaip ir Rusijos atstovo tipažas – klastingas atvirai „užsislaptinęs“ arogantiškas lapinas homoseksualas: „Rusijoje gėjų nėra!“ ir intrigantė favoritė iš Graikijos. Filmes, beje, pasirodo nemažai tikrų „Eurovizijos“ atlikėjų, kuriuos tikrai atpažinsite.

Visgi filmo finalas labai nuspėjamas ir holivudiškas. Komedija virsta stačiu slaptų kėslų atskleidimu ir didaktiniu pamokymu. Kaip ir daugelis „Eurovizijos“ dainų su pasirodymais. Filmas tampa kaip linksma žinute pasauliui, viskas padaryta pagal „Eurovizijos“ standartus ir dvasią, nors ir amerikietiškai bei holivudiškai. Tačiau juk ir pats „Eurovizijos“ formatas primena amerikietiškąją komercinio kino tradiciją: viską labai tiesmukai, paprastai, spalvingai pateikti. Filmas iš esmės patiko, atliko visas funkcijas, kurias tikėjausi aptiksiąs. Po filmo dar ilgai galima su draugai „naudoti“ tam tikrus šio filmo juokelius, net jeigu ir nesate tikrosios „Eurovizijos“ gerbėjas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svečias" / "The Guest"

Sveiki, skaitytojai, 

Mistiniai trileriai – tai ko reikia rugpjūčio bemiegėms naktims! Vienas toks ir įšoko į mano žiūrimų filmų „traukinį“ – „Svečias“ (angl. The Guest) (2014), kuris pasakoja gana iš pirmo žvilgsnio mažo biudžeto ir pigią istoriją: šeima netenka kario sūnaus ir juos aplankyti ir užuojautą pareikšti atvyksta fronto „draugas“, kuris ima keisti jų gyvenimus. Tobulasis sūnaus draugas ima taip rūpintis šeimos nariams, todėl natūralu, kad kai kuriems ima kilti klausimas, o ko gi jis iš tikrųjų nori?

Tiesą sakant, „Svečio“ stiprioji pusė nėra scenarijus, nes jis nei labai įtemptas, nei painus – tiesiog, regis, režisieriui užteko paprasčiausio scenarijaus, kuris visą filmą laikosi ant to: kas gi iš tikrųjų yra nekviestas svečias ir ar jis turi kokių nors antžmogiškų žudiko galių, kad geba su visais susidoroti? Gal dėl tos nuojautos, kurią gerai pasinaudojo režisierius, pirmoji filmo pusė išties sukelia smalsumą, norą žiūrėti, kur link pakryps pasakojimas, tačiau filmui persiritus į antrąją pusę, kai nuovokioji dukrelė atseka, jog svečias iš tikrųjų jiems meluoja, ima pamažu viskas pernelyg panašėti į jau matytus trilerius su jau numatomu finaliniu akcentu – daug mirčių, susišaudymo ir kraujo.

Iš esmės neblogai trilerio režisūrai trūko – tik painesnio scenarijaus, ypač, kad žiūrovas nenusiviltų finalu, kuris tapo labiausiai nuviliančia filmo dalimi, nes priminė daugelį kitų filmų. Tačiau filme yra ir gerų dalykų, vienas iš jų – aktorius Dan Stevens, visai neseniai „išpuolęs“ iš daugelio aktorių vienodų aktorių būrio ir jau nebe pirmą kartą atsidūręs dėmesio centre. Filmą visgi laikyčiau bendroje sąskaitoje labai vidutinišku.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milžinas" / "Colossal"

Sveiki,

Vienas beprotiškiausių filmų, kuriuos paskutiniu metu teko matyti scenarijaus atžvilgiu tikriausiai yra ispanų režisieriaus Nacho Vigalongo komedijinė fantastinė drama „Milžinas“ (angl. Colossal) (2014), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Anne Hathaway ir lietuvių kilmės Jason Sudeikis. Tiesa, jeigu ne Anne Hathaway pavardė, tikriausiai šio filmo niekada sveiku protu nebūčiau žiūrėjęs: atbaido net reklaminė afiša! Tačiau nieko nėra kino pasaulyje geriau už tai, kas kardinaliai pakeičia mano nuomonę.

N. Vigalongo man nepatiko su savo siaubo trileriu „Žirklės“, tačiau „Milžinas“ – visai kas kita. Iš pažiūros scenarijus lyg ir bukas, neįtikėtinai naivus: žaibas pakeičia vaikų gyvenimus ir žaidimų aikštelė staiga tampa nesuvokiamai transformuojanti jau suaugusių žmonių kūnus į pabaisas Seule. Tai išties beprotiška, nes iš pažiūros atrodo netipiška, netgi idėjiškai nevykusiai, tačiau patobulėjusi režisieriaus akis ir ranka sukuria išties įtraukiantį dvisluoksnį pasakojimą: girtaujantys suaugusieji, mušdamiesi vaikų žaidimo aikštelėje, sukelia drugio efektą ir kitoje pasaulio pusėje jie tampa iš rūko išnyrančiomis godziloms prilygstančiomis pabaisomis... Kas vienoje plotmėje atrodo kasdieniškai banalu ir netgi graudu, tas kitoje pasaulio pusėje tampa katastrofiniu reiškiniu. Tas nuo nesvarbaus iki svarbaus balansavimas sukuria keistą atmosferinį filmo audinį, dėl ko jis man labai patiko, kitam žiūrovui, galiu drąsiai teigti, atrodys iš serijos „didesnės nesąmonės nesu matęs“.

Dėl netipinio scenarijaus, dėl to, kad filme nėra tobulų ir gerų personažų, visi kažkiek amoralūs, girtaujantys, pykstantys, netekę vilčių... Gal ir teisinga tokiems nors kartą kine patikėti pasaulio gelbėtojo vaidmenį, atsisakant didvyriškumo patoso ir apsiribojant vaikų žaidimo aikštelės principais. Lengvas, bet toli gražu neprastas filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela