Filmas: "Projektas "Sveika, Marija" / " Project Hail Mary"

 

Sveiki!

Yra filmų, kuriuos verta žiūrėti tik kino teatruose. Vieną tokį šiomis dienomis rodomą jau seniai nusižiūrėjau ir tai buvo Phil Lord ir Christopher Miller režisuota mokslinės fantastikos drama „Projektas „Sveika, Marija“ (angl. Project Hail Mary) (2026), kuo puikiausiai įvertinta kino kritikų ir žiūrovų. Režisieriai šiaip pagarsėję su animacinių filmų projektais, tad, sakyčiau, vaidybinis „sunkiasvoris“ projektas turėjo būti nelengvas išbandymas, bet tikriausiai reikalingas, norint eiti ambicingais kino kūrėjų keliais. „Projektas „Sveika, Marija“ pastatytas pagal mokslinės fantastikos knygą, kurią parašė Andy Weir, pastarąją dar 2022 metais su Sauliaus Tomo Kondroto vertimu į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“. Buvau susigundęs šia knyga, bet taip ir neteko nei perskaityti, nei įsigyti.

Iš filmo, pripažinsiu, tikėjausi labai daug, kitaip nė nesivarginčiau po darbų pirmadienį važiuoti į kiną pustrečios valandos epopėjai. Istorija pasakoja apie netolimos ateities viziją, kada tam tikra gyvoji substancija ima ryti ir temdyti Saulės šviesą, todėl mokslininkai prognozuoja, kad po 30 metų Žemėje dėl šilumos stygiaus metinė temperatūra nukris -10C, o tai gresia pražūtis ne tik žmonėms, bet ir visai gyvajai planetai. Mokytojas ir mokslininkas Rylandas Grace (aktorius Ryan Gosling) sutinka padėti ambicingai amerikiečių korporacijai, kuri turi vilties išgelbėti gyvybę, tačiau reikės leistis į vieną iš artimiausių žvaigždžių, kuri atspari tokiam paslaptingam užkratui...

Filmas rutuliojasi prislopintai ir lėtai, tai savotiškai žavu, išvengiant Marvel frančizės standartizuoto tempo. Pasakojami fragmentai nutikę Žemėje iki pabudimo erdvėlaivyje iš komos, bet pagrindinis veiksmas vyksta, kaip vienui vienas mokytojas ir mokslininkas Grace bando atlikti jam paskirtą misiją. Galiausiai jis atranda naują gyvybės formą, primenačią skandinavų pasakų ar mitinę būtybę, tiesa, labai neįspūdingą ir neišvaizdų – judantį akmenų kauburėlį, kuriam suteikiamas Rokio vardas, o pastarasis man asmeniškai priminė naminį robotinį dulkių siurblį. Nors pasakojimo koloritas šiek tiek primintų James Gray filmą „Į žvaigždes“ (2019) su Bradu Pittu, visgi istorija gana nuosaikiai paholivudinta. Žmogus užmezga ryšį su Rokiu, kuris tampa jam geru draugu (o ką veikti daugiau kosmose, jeigu nesimėgauti ateivio bendryste?), tad tie žmogiški apsikabinimai, ašarėlės vertė krūptelėti: ar tikrai reikėjo šitaip subanalinti šią iš pirmo žvilgsnio išmoningą istoriją iki „Mažojo princo“ lygio? Ateivis Rokis sukurtas pagal žmogiškumo standartus ir atspindi ar atkartoja žmogiškuosius principus, nebeturėdamas jokio kosminio ir netikėto savitumo, tad tas Rokis pamažu tampa kaip ištikima šuo Lesė, brangesnė už pinigus. Pigus, nors ir nuoširdus pop literatūros ir kino elementas, kuris masiniam žiūrovui turėtų patikti, nes daug žadanti ir inovatyvi juosta tampa be didesnės intrigos ir idėjos, bet užtat suprantama ir šeštokui.

Galiausiai stebino ir daktaro elgesys misijos metu, nes vėliau atskleidžiama, kad jis į tą erdvėlaivį pateko per prievartą, pagautas ir užmigdytas, tačiau vis vien nepyksta nei ant korporacijos, nei žemiečių, kad yra pasmerktas mirti kosmose. Kaip elgtumėmės mes? Įvairiai, tikriausiai. Galiausiai standartiškai jausminga ir graži pabaiga su humoro akcentu galutinai Žemės ir visos Saulės sistemos išgelbėjimo misija suholivudinama iki happy end apie naują kontaktą su nežemiška civilizacija (akmeniniais ir labai inteligentiškais krabais), kuri nieko nebesiskiria nuo mokytojo mokinių likusių Žemėje.

Nesuklysiu sakydamas, kad filmas nėra prastas, bet ir toli gražu ne stebuklas. Balansuojantis tarp potencialiai įdomios mokslinės fantastikos ir holivudinių klišių. Visgi tikėjausi daugiau mindfuck‘o, vaizduotę praplečiančios istorijos, kuri žadėtų naujus ir dar nematytus pasaulius ir dimensijas, bet gavau šiek tiek neiškepusį puskepalį, kuriame dar vienas pliusas – pavykęs garso takelis, kur anglosaksų hitai liejasi upeliu ir galima pritemdytoje salėje nesigėdijant kartu pakrutinti lūpas – niekas vis tiek nepamatys.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 8.4

Maištinga Siela

Filmas: "Kritimo anatomija" ("Nuopuolio anatomija") / "Anatomie d'une chute"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelę nuraškė prancūzų režisierė Justine Triet su detektyvine kriminaline drama „Kritimo anatomija“ (kai kur verčiama kaip „Nuopuolio anatomija“) (pranc. Anatomie d'une chute) (2023) ir, kaip mėgsta pabrėžti festivalio rengėjai lytiškumą, tai viso labo tik trečioji moteris režisierė, pelniusi šį apdovanojimą (kiti: „Pianinas“ 1993, „Titanė“ 2021). Pernai makabriškai ciniškas „Liūdesio trikampis“ pelnė šakelę švedams.

 

Beveik pustrečios valandos filme, atrodo, lyg ir nieko itin šokiruojančio, kas nenutiktų paprastame detektyve, nevyksta. Filmas europietiškai globalus, todėl savaime multikultūrinis ir probleminis šeimiškai. Pagrindinė veikėja Sandra – vokietė, vyras, kuris numiršta – prancūzas, abu kalbasi namie tik angliškai, o vaikas – hibridas. Suaugusieji turi savų ambicijų dėl gyvenimo veiklų, meninių ambicijų. Užuot rašęs, vyras restauruoja kalnuose paveldėtą savo trijų aukštų namą. Iš jo vieną dieną ir iškritęs miršta, o žmonai Sandrai tenka aiškintis ekspertams ir teisėsaugai, kol jos byla netampa žinoma nacionaliniu lygiu, tada į detektyvą įsitraukia visi, kam patinka šunų lenktynės, kitaip sakant, azartas. Ar nuteis žmoną už vyro nužudymą, ar ne? Ar ji kalta? Ar ji monstras? Režisierė išnaudoja visus klasikinio televizinio kriminalo variantus t. y., narplioja asmeninius šeimos skalbinius, iškelia visą neskanumą ir problemas į viešumą teismo salėje ir dar supriešina visuomenę, hiperbolizuodama plėšrų ir ne visada taktišką prokuroro puolimą įtariamosios atžvilgiu. Tiesiog klasika.

 

Didžiausias koziris istorijoje – aklas sūnus Danielius, kuris liudija netvirtai, iškraipo faktus, privelia nesąmonių, nuo kurių žiūrovui stebėti visą istoriją tik smagiau. Šiaip iš tikrųjų filmas paliečia ne vieną temą. Viena įdomesnių – sudėtingas internacionalinių menininkų gyvenimo priešprieša (noriu pagirti, kad konflikto barnio dialogai iš abiejų veikėjų buvo sukonstruoti ir perteikti labai įtikinamai!); kita tema – kaip viešojoje erdvėje kuriamas žmogaus monstro portretas ir šiuo atveju viešieji teismai, paversti televiziniais cirkais, tampa griaunančia jėga pačiai Sandrai, kad net nebelieka vietos tikrajam gedului. Per pustrečios valandos filme daugmaž išaiškėja tikroji istorija, bet ne tiek, kaip Holivude, kad būtų viskas žiūrovui paraidžiui išskiemenuota. Galiausiai stipriausia filmo dalis yra užkoduota pačiame filmo pavadinime „anatomija“, kas ir reiškia ne tik detektyvinio galvosūkio narpliojimą, bet ir sudėtingų menininkų šeimos santykių peizažą, su sudėtingai utriruotais konfliktais ir veikėjų lūkesčiais, kylančiais iš buitinio lygmens ir peraugančius į labai motyvuotus psichologinius barjerus, traumines patirtis. Čia kriminalas tėra tik paviršius pademonstruoti, kas yra tikrasis šios istorijos vidinis „įdaras“.

 

Pagrindinį Sandros vaidmenį sukūrė vokiečių garsi ir jau mano pamėgta aktorė Sandra Hüller („(Ne)tobulas vyras“, 2021; „Tonis Erdmanas“ 2016‘ „Requiem“ 2006 ir kt.). Pastaroji su šiuo filmu savo karjeron įsirašė dar vieną sudėtingą, įtaigų ir jaudinantį vaidmenį. Jeigu atvirai – filmas nėra kažin koks labai jau novatoriškas, provokatyvus ar aršiai aštrus kaip antrai „Kvadratas“. Klasikiniais triukais režisierei pavyksta sukurti tiesiog gerai užraugintą daugiasluoksnį detektyvą, perteikti jaudinančiai sumontuotus kadrus, daugiau ar mažiau leidžia jaudintis dėl Sandros gyvenimo ir likimo. Tiesiog geras, neskubus europietiškas kinas ilgam žiemos vakarui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krautuvių valsas" / "In den Gängen"

 

Sveiki,

Nemažai tikėjausi iš vokiečių režisieriaus Thomas Stuber filmo „Krautuvių valsas“ (vok. In den Gängen) (2018), kuriame pasirodo mano mėgstamiausias šiuo metu vokiečių aktorius Franz Rogowski. Pastarasis šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį.

Beveik visas siužetas vyksta vienaip ar kitaip dėliojant prekes didžiuliuose sandėliuose ir urmo bazę primenančiame prekybos centre. Jis – tatuiruotas vyrukas be praeities, o ji – ištekėjusi saldainių skyriaus darbuotoja. Abu vienas kitą pastebi, šiek tiek flirtuoja, nutolsta, vėl susieina. Tai išties primena paauglišką meilės istoriją iš serijos „myliu-noriu-negaliu“ ir taip daugmaž visą filmą, kol galiausiai žiūrovas pajunta, jog filmo lokali krautuvės aplinka yra savitai hermetiška socialinė erdvė, kurioje „atrinkti“ specifiniai žmonės, atsidūrę beveik socialinėse paribiuose. Jie bendrauja savita kalba, turi savitą humorą, rengia savitus vakarėlius, vagia išmestą maistą iš konteinerių ir mokosi valdyti tobulai keltuvus...

Iš tikrųjų tikėjausi daug daugiau, gal daugiau emocijų, subtilumo, netikėtų siužetinių linijų. Nesumeluosiu šįkart sakydamas, kad Scanoramos repertuaro filmą sužiūrėjau šiek tiek nuobodžiai. Taip, atmosfera ir specifiškumas filme yra išgautas, bet, dievaži, viskas labai ištęsta ir statiška, todėl filmas dažnai atrodo be dinamikos ir labiau fokusuojasi ne į veikėjus ir vyksmą, o atmosferos kūrimą. Veikėjai irgi atrodo be vidinės dinamikos, nors tenka pripažinti, kad įdomu buvo pamatyti Rogowski pagaliau prislėgtą, susikrimtusį tylenį, o ne charizmatišką maištininką donžuaną. Bet tai tikriausiai viskas, ką gavau iš šio filmo. Ne, meluoju, visgi dabar žinau, kad nėra lengva išmokti naudoti mechaniniu keltuvu ir tam reikia išsilaikyti egzaminus.

Filmas savotiškas, monotoniškas, bet jeigu jums rūpi režisūriniai sprendimai ir krautuvės pavertimas teatru ar savotiška romantiška jausmų šokių sale, manau, galite pabandyti žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "(Ne)tobulas vyras" / "Ich bin dein Mensch"

Sveiki,

 

Vokiečių draminė komedija „(Ne)tobulas vyras“ (vok. Ich bin dein Mensch) (2021) jau spėjo pasižymėti europietiško kino kontekste. Berlyno kino festivalyje pagrindinė filmo aktorė Maren Eggert gavo apdovanojimą už geriausią vaidmenį (įdomu tai, kad tai pirmasis prizas, skirtas aktoriui, nepaisant lyties, ir jis, kaip keistai beskambėtų, atiteko moteriai). Šiame mokslinės fantastikos komedijoje pasakojama iš dalies apie ateities pasaulį, iš dalies apie tai, kas jau mūsų visuomenėje vienaip ar kitaip vyksta. Moteris vardu Alma leidžiasi į eksperimentą ir trim dienom į savo namus pasiima dirbtiniu intelektu suformuotą Tomą – vyrą robotą, kuris nuspėja kiekvieną moters troškimą. Kaip galima vėliau įspėti, tobulumas yra nenuspėjamume ir pačiame netobulume, nes tokia žmogaus prigimtis, todėl viskas laiku ir vietoje gali kaip reikiant bet ką išvesti iš kantrybės.

 

Filme pasirodo britų aktorius Dan Stevens, kuris ir atlieka roboto Tomo vaidmenį. Visgi pats filmas sukaltas pagal daugelį europietiškas, sakyčiau, ypač prancūziško stiliaus, taisykles. Komedija nei aštri, nei itin absurdiška, laikosi jau ne tokios ir naujos idėjos t. y. pakeisti žmogų kažkuo kitu, kas atstovėtų vienatvės valandas. Jeigu matėte S. Spielbergo „Dirbtinį intelektą“, suprasite, apie ką pasakoju. Filmas subalansuotas masiniam žiūrovui, nors ir nėra vien tiesmukas ir lėkštas. Filme gvildenamos ne tik tapatumo klausimai, bet ir gyvenimo prasmės bei dabarties laiko tendencijos. Santykiai yra nuolatinis kūrybinis darbas ir retsykiais sunkus. Kas nutinka, jei žmogus nebegali megzti bendražmogiškųjų santykių su kitu žmogumi? Ogi įvyksta civilizacijos pabaigtuvės, žmonių rasės klestėjimo pabaiga ir nebūtinai tai gali būti geros tendencijos pokyčiams.

 

„Tavo skausmas yra reliatyvus, todėl apgailėtinas,“ – sako robotas Tomas moteriai, kuri prarado kūdikį. Žmogaus ryšys ir roboto „supratimas“ pagrindinę veikėją apsvaigina karčiomis iliuzijomis, jog galima mylėti robotą taip pat, kaip ir gyvą žmogų. Mes, žiūrovai, beveik patikime, kad filmas stebuklingai (kadangi komedija) išgelbės veikėją ir ji Maljorkoje gers šampaną su humanoidu, tačiau tikrovė tokia, kad moteris pripažįsta, jog save apgaudinėja, ir ima suvokti apskritai šių santykių sistemos baisumą. Esminis ir tikriausiai reikšmingiausias klausimas, taip ir neištartas filme, tikriausiai yra: ar mes suvokdami, jog tai absurdiškai netikra, vis tiek rinksimės gyventi saviapgaulėje, o gal mokysimės netobulai gyventi savitus gyvenimus su žmogiškosiomis ydomis? Nuotaikingas, tačiau nebanalus filmas, keliantis įdomius klausimus. Ir jeigu ne komedijos aspektai, iš šios medžiagos išeitų rimta drama.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tonis Erdmanas" / "Toni Erdmann"

 Sveiki,

Jau šį mėnesį startuos Kino pavasaris, todėl užsibrėžiau sau tikslą kas vakarą pažiūrėti iki festivalio bent po vieną labai gerai vertinamą filmą, kitaip sakant, būti erkė su aperityvu prieš didįjį kino siurbimą. Nusprendžiau žiūrėti kiną, kurio dar nebuvau matęs, bet kažkada norėjau, tačiau nebuvo nei laiko, nei noro, nei galimybių. Kino pavasaris startuos kovo 18 dieną, jis paruošęs net du scenarijus: karantininį ir tą, pagal kurį galėtume grįžti į kino sales. Iki jo turiu pažiūrėti 18 gerų filmų. Nežinau, ar pavyks, bet bandom...

 

Pirmuoju filmu tapo vokiečių režisierės Maden Ade puikiai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedijinė drama „Tonis Erdmanas“ (vok. Toni Erdmann) (2016), kuris Europos kino apdovanojimuose pelnė ne vieną įvertinimą, tarp kurių Sandra Huller kaip geriausia aktorė. Tiesą sakant, vengiau beveik trijų valandų filmo vien dėl trukmės, su metais nebeturiu kantrybės ir visada svarstau galimybę žiūrėti ką nors kitą, jeigu filmas trunka daugiau nei dvi valandas ir penkias minutes, tačiau iššūkis iki Kino pavasario leido apsispręsti, kad reikia pradėti nuo itin ilgo metražo.

 

Istorija pasakoja apie dukrą ir tėvą: vienas kito priešingybės. Inesė susikausčiusi, rūsti kompanijos atstovė, kuri niekada neklysta, o jos didžiausia aistra – laimėti darbe ir triumfuoti, nepasirodyti silpnai ir niekam tikusiai. Jos tėvas Vinfiredas apkūnus ir šiaip jau linksmo, nenuspėjamo būdo, kuris nuolat pokštauja, apsimetinėdamas nerūpestingu klounu, netgi atrodo truputį kuoktelėjęs, tačiau po to slepiasi silpstanti širdis ir menkstanti sveikata. Iš tikrųjų tėvas lyg tyčią svarbiuose susirinkimuose erzina ir veda iš kantrybės dukrą, kadangi ši tiesiog pamiršo save pačią ir džiaugsmingą gyvenimą. Galiausiai visokie pokštai, akibrokštai ir tėvelio sukurti alter ego personažai tėra tik būdas išmušti dukrą iš vėžių, kad ši pagaliau pripažintų, kad yra nelaiminga ir gyvena dirbtinai per griežtai sukurtame savo pačios pasaulyje.

 

Pagrindinis moralinis Inesės klausimas yra jos pačios ambicijos laimėti svarbų projektą arba pralaimėti, bet išsaugoti 200 rumunų darbo vietas. Kvailiodamas tėvas nusiveža ją į rumunų šeimą, primena Whitney Houston dainą (kuri dar tebeskamba mano galvoje) ir sužadina pamirštus moralinius vertybinius dalykus: arba tu esi pasiutusi kalė plėšrūnė ekonominei rinkai, arba tu vis dar esi žmogus. Inesė nedvejoja, ji galiausiai pasirenka, tačiau susikūrusios asmenybės griūtis Inesę paverčia neprognozuojama pamišėle, kitaip sakant, tikra savo tėvo dukrele. Galiausiai finalinės scenos itin šokiruoja savo netikėtais kontrastais, dėl ko filmas įgyją netikėtą toną ir beprotybės koloritą – dėl to ir rekomenduočiau žiūrėti! Inesė suorganizuoja savo gimtadienį nudizmo tema ir taip galutinai išsivaduoja iš savo pačios sukurtų rėmų ir jai primestų lūkesčių bei stereotipų.

 

Filmas iš esmės yra keliabriaunis. Mažos kūrybiškos mergaitės tampa griežtomis ofiso moterimis, kurios bijo suklysti. Tai tėvo ir dukters santykių analizė, beje, Froidui būtų įdomus egzempliorius. Tai ir moralės pasirinkimai, ir Europos lobistų ir skurstančiųjų politiniai atšvaitai. Filmas balansuoja tarp realumo ir provokacijos, toks savotiškas R. Ostlundo „Kvadratas“, tačiau labiau susitelkęs į asmens nelengvą persitransformavimą. Čia ir siurrealizmo, ir simbolikos, ir netikėto sveiko kvanktelėjimo su griežtais ir rimtais veikiančiais ponais. Baisiausia tikriausiai gyvenime dėl ambicijų ir aukštų standartų pamiršti save pačius. Gurmanams ir ne tik.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kino kritikai: 93/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Proksima" / "Proxima"

Sveiki,

Mano ilgametė patirtis stebint Kino pavasario festivalio atidarymo filmus byloja, kad festivalio vinis turintis būti filmas nebūtinai yra geriausias festivalio filmas, o neretais sykiais – vienas silpniausių kūrinių iš matyto repertuaro. Nežinau kodėl, bet festivalio organizatoriai visada su atidarymo filmu bando atitaikyti kažką savitai tarpinio tarp komercinio kino ir to, ko iš tikrųjų siekia užkietėjęs nepriklausomo kino gerbėjas. Iš dalies, galima sakyti, toks tarpinis filmas buvo ir šiemet – „Proksima“ (angl. Proxima), kurį režisavo Alice Winocour.

Kitą vertus, šis filmas yra absoliučiai skonio reikalas. Tai joks avangardas ir joks metų šuolis kino istorijoje, veikiau „Proksimą“ apibūdinčiau kaip tylią dramą, kurioje per pagrindinę veikėją „sproginėja“ nauji kosminiai atradimai žmogaus viduje. Dėmesio centre – trisdešimtmetė ambicinga kosmonautė, kuriai nuskilo įgyvendinti viso gyvenimo svajonę – išskirsti į kosmosą. Tačiau ji turi mažametę dukrelę, kuriai labai jos reikia. Moteris tvarkosi kaip išmanydama, ji palieka dukrelę tėvo ir asistentės priežiūrai, o pati išvyksta į Rusiją 50 dienų programai, po kurios ji bus pasiruošusi skrydžiui... Filmo karkasas visąlaik išlieka kosminės programos parengtyje, mes matome moterį, kuri bando įgyvendinti savo svajonę ir, bent filmo pradžioje, atrodo, jos niekas nesustabdys, bet...

Bet galiausiai matome, kaip įtaigiai aktorės Evos Green perteikta veikėja ima palūžti ir ją vis labiau įveikia motiniškas instinktas, ji vis labiau galvoja apie dukrelę ir apie savo vaikystės siekį, savo ir jau mirusios motinos ryšį. Iš esmės filmas subtiliai atmosferiškas, mes sekame nepailstančią moterį, kuri, atrodo, tuoj palūš, tuoj pasiduos, nes galiausiai „suaugs“ ir supras, kad vaikystės svajonė nėra jau tokia verta žemiškosios laimės. Filme kosmosas (kaip itin vyriškas reikalas) supriešinamas su žemiška moters pareiga išauginti savo vaikus. Nuo senų senovės ta pati moters-motinos pasirinkimo problema – asmeninės svajonės ar pareiga būti gera motina kankina pagrindinę veikėją. Režisierė gana sumaniai ir naujomis aplinkybėmis perteikė tą seną šeimos modelio problemą. Galiausiai tai ne XX amžiaus pirmoji pusė, o savotiška netolima ateitis, kur moteris veikia tarsi vis dar neturėdamos lygiateisiškumo tarp vyrų, todėl kai kurios scenos, kaip tarptautinė vyrų komanda žiūri į veikėją, atrodo, nejaukiai seksistinės ir perteikiančios labiau nūdienos tendencijas.

Visgi pirmoji filmo pusė mane intrigavo, pajutau visas jau išskleistas temas ir problemas, atmosferą, tad antroji filmo pusė tiesiog pradėjo pernelyg vilkinti, užstrigo toje pačioje dinamikos vagoje ir, atrodo, nebevystoma, o tik laukiama, kada toji moteris su dviem vyrais išskris į kosmosą. Filmą vertinčiau vidutiniškai, kuriame yra niuansuotai gerų elementų, atmosferos, bet visumoje pristigo novatoriško ryžto ir, tiesą sakant, netikėtų aštresnių siužetinių vingių.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rekviem" / "Requiem"

Sveiki visi,

Visai neseniai per LRT televiziją „Elito kino“ rubrikoje pasirodė įvairiais apdovanojimais apipiltas vokiečių filmas „Rekviem“ (Requiem) (2006 m.). Tai pasakojimas apie merginą, kurią kamuoja epilepsijos priepuoliai, bet ši užsispyrusi nori studijuoti didmiestyje, toli nuo namų. Mergina ryja saujomis vaistus, tačiau nepalaikoma motinos, palieka namus ir mieste susiranda draugę bei atranda meilę, tačiau liga intensyviai ima progresuoti, nebepavyksta nuslėpti nuo aplinkinių... Na, filmas lyg jau ir būtų eilinė drama apie eilinį sutrikimą, tačiau jis mus nukelia į praėjusio amžiaus antrąją pusę, iki Berlyno sienos griūties kokie 15 metų ir čia pasaulis bei taisyklės visiškai kitokie, nei mūsų laikuose. Sakyčiau, net primena Sovietinius laikus. O laikmetis filme tikrai labai gerai pavaizduotas – muzika, šukuosenos, tie 6 – 7 dešimtmečio paltai ir kiti rūbai, technika. Ir žinoma, pasaulėžiūra, kuri tebėra labai puritoniška ir sukaustyta.

Viskas lyg ir būtų liuks ir faina, jei ne įsivėlusi religija, kuri pradeda kištis į labai tikinčios ir pamaldžios šeimos santykius. Epilepsija sergančią merginą ima „gydyti“ egzorcizmo seansais, o tai vargšelei jau stogas važiuoja nuo visų tų maldų ir kryžių. Šiaip filmas pastatytas pagal tikrus panašios merginos, gyvenusios Vokietijoje, įvykius. Tai jau ne pirmas matytas filmas, kuris šitaip aštriai deklaruoja mokslo ir religijos nevykusias sankirtas. Kažkodėl visi filmai kritikuoja religijos pusę, bet tikriausiai tam ir yra priežastis. Juk religija kartu su pamokslaujančiais kunigais ištisus amžius gulėjo su visais ir lovoje, ir politikoje, formavo pasaulėžiūrą bei aiškino ką galima, o ko negalima daryti ir ne visada teisingai. Šis filmas kažkuo siejasi su ispanų filmu „Kelias“ (Camino) (2008 m.), kada tėvų religingumas praktiškai nukankino mažametę dukrelę.

O šiame filme geri vokiečių aktoriai. Filmas nėra didelio biudžeto, jame mažai masinių scenų, ramus vokiškas klimatas, daug scenų uždarose patalpose, gera vaidyba garantuoja ne šedevrą, bet ir ne pačią prasčiausią dramą. Tikiuosi, kad galbūt kas susigundys ir ryšis pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela