Filmas: "Tonis Erdmanas" / "Toni Erdmann"

 Sveiki,

Jau šį mėnesį startuos Kino pavasaris, todėl užsibrėžiau sau tikslą kas vakarą pažiūrėti iki festivalio bent po vieną labai gerai vertinamą filmą, kitaip sakant, būti erkė su aperityvu prieš didįjį kino siurbimą. Nusprendžiau žiūrėti kiną, kurio dar nebuvau matęs, bet kažkada norėjau, tačiau nebuvo nei laiko, nei noro, nei galimybių. Kino pavasaris startuos kovo 18 dieną, jis paruošęs net du scenarijus: karantininį ir tą, pagal kurį galėtume grįžti į kino sales. Iki jo turiu pažiūrėti 18 gerų filmų. Nežinau, ar pavyks, bet bandom...

 

Pirmuoju filmu tapo vokiečių režisierės Maden Ade puikiai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedijinė drama „Tonis Erdmanas“ (vok. Toni Erdmann) (2016), kuris Europos kino apdovanojimuose pelnė ne vieną įvertinimą, tarp kurių Sandra Huller kaip geriausia aktorė. Tiesą sakant, vengiau beveik trijų valandų filmo vien dėl trukmės, su metais nebeturiu kantrybės ir visada svarstau galimybę žiūrėti ką nors kitą, jeigu filmas trunka daugiau nei dvi valandas ir penkias minutes, tačiau iššūkis iki Kino pavasario leido apsispręsti, kad reikia pradėti nuo itin ilgo metražo.

 

Istorija pasakoja apie dukrą ir tėvą: vienas kito priešingybės. Inesė susikausčiusi, rūsti kompanijos atstovė, kuri niekada neklysta, o jos didžiausia aistra – laimėti darbe ir triumfuoti, nepasirodyti silpnai ir niekam tikusiai. Jos tėvas Vinfiredas apkūnus ir šiaip jau linksmo, nenuspėjamo būdo, kuris nuolat pokštauja, apsimetinėdamas nerūpestingu klounu, netgi atrodo truputį kuoktelėjęs, tačiau po to slepiasi silpstanti širdis ir menkstanti sveikata. Iš tikrųjų tėvas lyg tyčią svarbiuose susirinkimuose erzina ir veda iš kantrybės dukrą, kadangi ši tiesiog pamiršo save pačią ir džiaugsmingą gyvenimą. Galiausiai visokie pokštai, akibrokštai ir tėvelio sukurti alter ego personažai tėra tik būdas išmušti dukrą iš vėžių, kad ši pagaliau pripažintų, kad yra nelaiminga ir gyvena dirbtinai per griežtai sukurtame savo pačios pasaulyje.

 

Pagrindinis moralinis Inesės klausimas yra jos pačios ambicijos laimėti svarbų projektą arba pralaimėti, bet išsaugoti 200 rumunų darbo vietas. Kvailiodamas tėvas nusiveža ją į rumunų šeimą, primena Whitney Houston dainą (kuri dar tebeskamba mano galvoje) ir sužadina pamirštus moralinius vertybinius dalykus: arba tu esi pasiutusi kalė plėšrūnė ekonominei rinkai, arba tu vis dar esi žmogus. Inesė nedvejoja, ji galiausiai pasirenka, tačiau susikūrusios asmenybės griūtis Inesę paverčia neprognozuojama pamišėle, kitaip sakant, tikra savo tėvo dukrele. Galiausiai finalinės scenos itin šokiruoja savo netikėtais kontrastais, dėl ko filmas įgyją netikėtą toną ir beprotybės koloritą – dėl to ir rekomenduočiau žiūrėti! Inesė suorganizuoja savo gimtadienį nudizmo tema ir taip galutinai išsivaduoja iš savo pačios sukurtų rėmų ir jai primestų lūkesčių bei stereotipų.

 

Filmas iš esmės yra keliabriaunis. Mažos kūrybiškos mergaitės tampa griežtomis ofiso moterimis, kurios bijo suklysti. Tai tėvo ir dukters santykių analizė, beje, Froidui būtų įdomus egzempliorius. Tai ir moralės pasirinkimai, ir Europos lobistų ir skurstančiųjų politiniai atšvaitai. Filmas balansuoja tarp realumo ir provokacijos, toks savotiškas R. Ostlundo „Kvadratas“, tačiau labiau susitelkęs į asmens nelengvą persitransformavimą. Čia ir siurrealizmo, ir simbolikos, ir netikėto sveiko kvanktelėjimo su griežtais ir rimtais veikiančiais ponais. Baisiausia tikriausiai gyvenime dėl ambicijų ir aukštų standartų pamiršti save pačius. Gurmanams ir ne tik.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kino kritikai: 93/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Absoliučiai normali šeima" / "En helt almindelig familie" / "A Perfectly Normal Family"

Sveiki, skaitytojai,

Kiek mes plačiai žinome apie translyčius asmenis? Aš asmeniškai beveik nieko ir nepažšstu nei vieno. Gal dėl to išsirinkau dar vieną Scanoramos filmą pavadinimu „Absoliučiai normali šeima“ (dan. En helt almindelig familie) (2020), kurį režisavo danų režisierė Malou Reymann (g. 1988). Istorija pasakoja apie itin netradicinę šeimą, kurioje vyras nusprendžia išsiskirti, nors turi paauglę dukrą ir netrukus paaugle tapsinčią jaunėlę. Išsiskyrimo priežastis labai paprasta: vyras nebegali meluoti nei sau, nei šeimai, jis trokšta tapti moterimi...

Kai prieš dešimt metų pamačiau pritrenkiantį filmą „Transamerika“ (2005) su „Nusivylusių namų šeimininke“ Felicity Huffman, man regis, kad niekas daugiau nebesukurs nieko įdomesnio šia tema. Na, neskaitant Čilės režisieriaus S. Lellio „Oskaru“ įvertintą „Fantastiška moteris“ (2017) ar absoliučiai kitokio žanro ir pobūdžio „Danų mergina“ (2015). Anuomet mane „Transamerika“  šokiravo gerąją prasme ir ilgą laiką nelabai ką šia tema išskirtinio žiūrėjau – būtent apie translyčių asmenų ir jų šeimos narių santykius. Visgi šis filmas (su pasauliniu indeksu „visai šeimai“) pasakoja ne apie translyčio asmens pasirinkimo priežastis ar jo dvasines problemas, bet renkasi jaunėlę šeimos narį, kuri yra aistringa futbolo žaidėja ir treniruojasi mergaičių komandoje, tačiau jai nepaprastai sunku susitaikyti, kad jos tėtis tapo moterimi. Įdomi režisierės pozicija vaizduoti, kad aplinkinis pasaulis tiesiog normaliai (daugiau ar mažiau) priima Tomo tapimą Agnese, o štai mergaitė, kuriai tėtis buvo futbolo žaidimo kelrodė žvaigždė, staiga išnyko, asimiliavo, tapo kažkuo kitu.

Iš tikrųjų kamera užfiksuoja visus mergaitės prieštaringus jausmus, kai ji būdama natūralioje savo terpėje gėdijasi, baiminasi patyčių ir jaučiasi vieniša, palikta likimo valiai. Iš mergaitės perspektyvos papasakota kiek kita LGBTQ versija. Dažniausiai būna, kad tėvams tenka „susidoroti“ su faktu, kad jų vaikas homoseksualus, ar yra mergaitė berniuko kūne (arba priešingai) ir tai dažnai yra traumuojanti patirtis visai giminei, nes tenka įveikti daug nerimo, stereotipų, nuostatų, netgi keisti pasaulėžiūrą, o šiame filme viskas priešingai – vaikai išgyvena šią traumuojančią susitaikymo patirtį, kad jų tėvas translytis. Bet argi visos tos „traumuojančios patirtys“ nėra iš tų pačių žmonių suskirstymo, visuotinai paplitusių homofobinių pažiūrų, kad vyras turi būti vyru, nes „Dievas taip sutvėrė“. Kas čia per davatkos argumentas, kai sakantis nuo akmens amžiaus nebuvo išpažinties pas kunigėlį? Viduramžių klišė. Suprantu režisierės užmačias atskleisti tas traumuojančias patirtis vien tam, kad būtų ne tik visuotinai formaliai legalizuota žmogaus gerbtinas pasirinkimas būti tuo, kuo jis gimė, bet ir pakeisti iš esmės žmonių nuostatas translyčių asmenų klausimu. Filmas apskritai kelia esminius politinius, žmogaus teisių ir sveikatos problemas, susijusias su sociumo nuostatomis ir nepagrįstomis baimėmis.

Drąsi tema, kaip esu ne kartą minėjęs, konservatyviems lietuviams ji šiek tiek gali būti atgrasi, bet veikia būtent švietėjiškai, kadangi emocionaliai, o ne vien faktiškai atskleidžia tą nepatogiąją tiesą, jog tokios traumuojančios šeimos situacijos susikuria iš mūsų nuostatų. Visgi nepasakyčiau, kad pati režisūra kažin kuo ypatinga ar novatoriška, lengva ir kiek standartiška kino kalba perteiktas filmas skirtas visai šeimai.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.0

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Borgmanas" / "Borgman"

Sveiki,

Olandų režisieriaus diskutuotina absurdo drama „Borgmanas“ (oland. Borgman) (2013) netgi ir dabar tarp lietuvių internetiniuose forumuose kelia prieštaringų diskusijų. Vieniems filmas patinka, kitiems – logikos neturintis absurdo kūrinys. Scanoramos festivalyje rodytas filmas išties mano atmintyje išliks dar ilgam, o tam yra ne viena priežastis...

Filmas pasakoja lyg kokiame „Iltinis dantis“ filme apie keistą šeimynėlę, kurios motina į namus įsileidžia senyvą valkatą, ima juo besąlygiškai rūpintis, kol galiausiai senukas uzurpuoja jos mintis ir pamažu sunaikina visą šeimą... Daugelis pastebėjo itin nestandartinę ir minimalistinę filmo misticizmo raišką, kuri neįtiks tiems, kurie su filmu nesimoko atrasti naujų prasmės jungčių, neįskaito simbolių ir kitų dalykų. Filmas man asmeniškai buvo ištisas prasmių atlasas. Visų pirma – pagrindinis veikėjas atstovauja demoniškajam pasauliui ir vaizduoja patį blogį, velnią, tik aišku, jis kur kas šiuolaikiškesnis, negu būtų galima numanyti. Filmo pradžioje ne veltui akcentuojama apie blogio pasklidimą Žemėje eilutė iš Biblijos. Kitą vertus, pagrindinis veikėjas gan komiškos išvaizdos, primena Pinčuką iš miuziklo „Velnio nuotaka“. Tai kraupi blogio metamorfozė, suteiktas žmogiškasis pradas, kuris kelia prieštaringus tiek logikos, tiek estetikos jausmus ir netgi priminė senąsias čekų pasakas apie velnius, kurie labai jau pasirodydavo žmogiški.

Kiek čia to deklaruojamo trilerio? Praktiškai tik trilerio forma, visas turinys iš esmės yra žlungančios šeimos santykiai, kurių šaltumą ir abejingumą papildo blogio jėgos, nuojauta, tuštumos ir psichologinio smurto nuojautos. Tik režisierius pasirinko gana neįprastą simbolinio filmo raišką, perteikiantį trileriui būdingais etapais pasakojimo manierą ir struktūrą. Filmas absoliučiai man nieko gero nežadėjo, tačiau patyriau neapsakomą malonumą jį narpliodamas, piktindamasis ir nuolat vis stebėdamasis – kas apskritai yra nuostabu, nes režisierius praleisdamas tam tikrus kine pasakojimo šabloninius niuansus pateikia ištisą filosofinį rebusą. Kiek tavo, žiūrove, plati vaizduotė visame tame marionečių šou įžvelgti biblijines prasmes? Filmu laikyčiau ne tiek vykusiu, bet ir šiokiu tokiu mano asmeniniu atradimu.

Garantuoju tik vieną – daugeliui filmas tikrai nepatiks, todėl vien dėl to verta jį žiūrėti, nes kitoks.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela