Filmas: "Borgmanas" / "Borgman"

Sveiki,

Olandų režisieriaus diskutuotina absurdo drama „Borgmanas“ (oland. Borgman) (2013) netgi ir dabar tarp lietuvių internetiniuose forumuose kelia prieštaringų diskusijų. Vieniems filmas patinka, kitiems – logikos neturintis absurdo kūrinys. Scanoramos festivalyje rodytas filmas išties mano atmintyje išliks dar ilgam, o tam yra ne viena priežastis...

Filmas pasakoja lyg kokiame „Iltinis dantis“ filme apie keistą šeimynėlę, kurios motina į namus įsileidžia senyvą valkatą, ima juo besąlygiškai rūpintis, kol galiausiai senukas uzurpuoja jos mintis ir pamažu sunaikina visą šeimą... Daugelis pastebėjo itin nestandartinę ir minimalistinę filmo misticizmo raišką, kuri neįtiks tiems, kurie su filmu nesimoko atrasti naujų prasmės jungčių, neįskaito simbolių ir kitų dalykų. Filmas man asmeniškai buvo ištisas prasmių atlasas. Visų pirma – pagrindinis veikėjas atstovauja demoniškajam pasauliui ir vaizduoja patį blogį, velnią, tik aišku, jis kur kas šiuolaikiškesnis, negu būtų galima numanyti. Filmo pradžioje ne veltui akcentuojama apie blogio pasklidimą Žemėje eilutė iš Biblijos. Kitą vertus, pagrindinis veikėjas gan komiškos išvaizdos, primena Pinčuką iš miuziklo „Velnio nuotaka“. Tai kraupi blogio metamorfozė, suteiktas žmogiškasis pradas, kuris kelia prieštaringus tiek logikos, tiek estetikos jausmus ir netgi priminė senąsias čekų pasakas apie velnius, kurie labai jau pasirodydavo žmogiški.

Kiek čia to deklaruojamo trilerio? Praktiškai tik trilerio forma, visas turinys iš esmės yra žlungančios šeimos santykiai, kurių šaltumą ir abejingumą papildo blogio jėgos, nuojauta, tuštumos ir psichologinio smurto nuojautos. Tik režisierius pasirinko gana neįprastą simbolinio filmo raišką, perteikiantį trileriui būdingais etapais pasakojimo manierą ir struktūrą. Filmas absoliučiai man nieko gero nežadėjo, tačiau patyriau neapsakomą malonumą jį narpliodamas, piktindamasis ir nuolat vis stebėdamasis – kas apskritai yra nuostabu, nes režisierius praleisdamas tam tikrus kine pasakojimo šabloninius niuansus pateikia ištisą filosofinį rebusą. Kiek tavo, žiūrove, plati vaizduotė visame tame marionečių šou įžvelgti biblijines prasmes? Filmu laikyčiau ne tiek vykusiu, bet ir šiokiu tokiu mano asmeniniu atradimu.

Garantuoju tik vieną – daugeliui filmas tikrai nepatiks, todėl vien dėl to verta jį žiūrėti, nes kitoks.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvatės apkabinimas" / "El Abrazo de la Serpiente"

Sveiki, skaitytojai,

„Oskarui“ nominuotas Pietų Amerikos filmas gražiu metafotišku pavadinimu „Gyvatės apkabinimas“ (ispn. El Abrazo de la Serpiente) (2015) buvo pristatytas „Kino pavasaryje“ ir sulaukė išties nemažai puikių vertinimų. Unikalus kolumbiečių režisierius Ciro Guerra šįkart išties nustebino, pasirinkdamas itin mistišką pasakojimo būdą, atskleidžiant Amazonės upės baseino kultūrą.

Filmas, tiesą sakant, nelengvas. Gali kažkiek priminti dokumentikos žanrą, bet greitai įsitikinama, kad ši nuostata klaidinga, tai absoliučiai vaidybinis filmas, kurio baltai juodame fone vaizduojama Amazonė, turinti gyvatės ir gyvenimo vingių simbolikos. Filme išties daug vandens, upės tekėjimo, tačiau kvapą gniaužiantys vaizdiniai tėra tik kontekstinė aplinka. Tai įdomi filosofiška dviejų kartų ir laiko tėkmės kelionė – viena ji prasidėjusi vos XX amžiaus pradžioje, kita – jau gerokai vėliau. Kelionei vadovauja išnaikintos genties palikuonis, tikintis, kad gal kažkur yra jo gyvi gentainiai ir jis būtinai su jais susitiks, už tai jis parodys vokiečių mokslininkui augalą, kuris išgydys jo sunkią ligą. Iš esmės tai kelionė į nemirtingumą, kuriai nelemta pasiekti tikslo, nes tikslu tampa pati kelionė, apipinta vietinių legendų, pasakojimų, kultūros apnašų. Tarp realybės ir haliucinacijų – tai filmas, kuris man priminė Carlo Castanedos raštus, jo magišką bendravimą su indėnų šamanu.

Šįkart haliucinacijas galbūt kelia ne magija, o į mokslininko šnerves pumpuojamas kokainas, tik režisierius gana lengvu siūlu suaudžia dvi pasakojimo gijas ir sukuria magišką gyvenimo atmosferą. Tai nėra lengvas filmas, visur tyko prasmės, kurios prašosi išgliaudomos. Filmas lėtas, kiek primenantis negi A. Tarkovskiui būdingą simbolinę gelmę, tačiau kartu jis savitas, unikalus šių dienų nepriklausomo kino kontekste. Sunku keliais žodžiais nusakyti, apie ką šis filmas ir ką jis palieka po seanso – grožį, neįmintą iki galo gyvenimo mįslę? Galbūt viską iškart ir dar daugiau. Nepasakyčiau, kad filmas patiks visiems, tačiau savo menine energetika išties išskirtinis ir pritraukiantis archetipiniais simboliais, būvimo arčiau civilizacijos ištakų, taigi, ir paties gyvenimo.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela