Filmas: "Barbarų belaukiant" / "Waiting for the Barbarians"

 

Sveiki skaitytojai,

 

Kolumbijos režisierius Ciro Guerra „Kino pavasaryje“ jau seniai nebe naujiena, todėl kiek kilstelėjau antakį, kai jo naujausias filmas „Barbarų belaukiant“ (angl. Waiting for the Barbarians) (2019) priskirtas tiesiog prie „Panoramos“, o ne prie programos „Meistrai“. Kodėl nustebau? Nes jo paskutinieji du ilgametražiai filmai, rodyti „Kino pavasaryje“ „Gyvatės apkabinimas“ (2015) ir „Vasaros paukščiai“ (2018) buvo išties saviti ir savaip įspūdingi. Kai sužinojau, jog būtent šiam režisieriui paskirta ekranizuoti J. M. Coetzee romano šedevro „Barbarų belaukiant“ istorija su anglakalbiais aktoriais, kiek suglumau, ar šis projektas, kaip neretai būna su nepriklausomo gero ir savito kino režisieriais, ima ir šios kartelės nebeperlipa. Pirmosios anglų kalba pasirodžiusios recenzijos apie „Barbarų belaukiant“ sulaukė gana vidutiniškų vertinų.

 

Ką gi, tenka pripažinti, kad tai nėra pats geriausias Ciro Guerros filmas, tačiau vis tiek, man skaičiusiam šią įspūdingą knygą, buvo įdomu, ką gali nuveikti toks meistras su tokia medžiaga. Istorija pasakoja neapibrėžto (kaip ir būdinga beveik visai J. M. Coetzee kūrybai) laikotarpio ir valstybės pasakojimą. Miestas randasi minimos imperijos pakraštyje, kažkur dykumų ir kalnų sausringoje vietovėje. Kino režisierius, kurdamas aplinką, pasinaudojo sausringais kraštovaizdžiais, arabiškai pastatytu ir aptvertu miesteliu, o ten gyvenančius žmones vaizduoja pusiau viduramžiškai, pusiau iš XIX amžiaus, gyvenančius kur nors Afrikoje. Aptvertame mieste, kuriam vadovauja Magistras tyrinėja išnykusios civilizacijos rašmenis, vieną dieną iš imperijos centro sulaukia patikrinimo brigados, kuriam vadovauja sadistas. Jie „rūpinasi“, kad imperijai negrėstų pavojus iš barbarų, kurie randasi netoli imperijos sienos. Esmė tame, kad imperijoje sklinda kalbos, jog laukiniai barbarai ruošiasi karui, smarkiai ginkluojasi, todėl būtina stiprinti paribius.

 

Galiausiai istorija pasisuka taip, kad galią įgavę imperijos vyrukai suruošia sadistinius spektaklius. Jie sugauna kitataučius, žiauriai juos kankina ir tai daro viešose vietose, kad žmonėms įdiegtų nesaugumo ir pasišlykštėjimo kitais nuostatas. Galiausiai baime ir bausmėmis grįsta imperijos valdžiai laukia barbarų, nuverčia miesto Magistrą ir netgi laikinai paverčia jį kaliniu. Ekranizacija gana tiksli pagal knygą, tik žiūrint filmą, akcentai, atrodo, sudėti kiek kitokie. Jeigu knygoje Magistras pasyvus svajoklis, kuris nesuvokia, kad didžiausia grėsmė yra ne barbarai, o būtent atsiųsti imperijos sadistai, tai filme labiau regime egzistencinių klausimų kamuojamą senį Magistrą, kuris jaučia simpatiją laukinei, sulaužytomis kojomis ir nesuvokia, kodėl tie sadistai neturi empatijos jausmo. Ciro Guerra iš tikrųjų labai atidus detalėms, jis mėgsta filosofuoti, neskubėti ir daug dėmesio skiria estetikai. Šįkart irgi, tačiau ta estetika nei puošnumas, o būtent būdas bendro pasakojimo atmosferai sukurti. Bet tuo pačiu, žiūrint šį filmą, kirbėjo nuojauta, kad režisierius balansuoja ties perdėto statiškumo riba, scenos kai kada komponuojamos holivudiškai, pvz., kaip Magistro sugulovė uždaro duris, būtinai stabtelėdama ir apsižvalgydama į koridorių – tokie mizanscenų triukai momentalūs, bet kartu deklaruoja standartinę režisūrą.

 

Istorijoje galime įžvelgti ir tam tikros alegorijos apie prigimtinį blogį. Kas sunaikina imperijas, kurios pasitelkia smurtą, manipuliaciją ir baimę? Taip, joms lemta žlugti, suirti iš vidaus. Tai filmas kartu ir apie moralinius pasirinkimus, iškreiptą galios troškimą, apie tai, kaip kuriama žmonėms propaganda ir kaip dezinformatyviai ji panaudojama. Pavyzdžiui, viena baisiausių kino, sakyčiau, industrijoje vaizduojamų sadistinių scenų buvo laukinių žmonių per plaštakas ir žandus suverta grandinėlė ir liepimas vaikui lazda juos mušti tarsi jie būtų tikrieji priešai. Suklaidintas žmogus yra viešai prijungiamas prie sisteminio agregato ir jis tampa tik dar viena šachmatų figūra.

 

Filme pagrindinius vaidmenis sukuria Mark Rylance, Johnny Depp ir Robert Pattinson. Šiame neapibrėžtame kariniame kine išskirtinai galios ir karo žaidimus žaidžia tik vyrai, o moterys vėlgi tėra tik geismo, meilės ir virtuvės prievaizdės. Atmosferiniai, sodrių egzotinių spalvų prisodrintas filmas kviečia į diskusiją ir kelti esminius gėrio ir blogio klausimus, perprasti istorijos vyksmus ir įvertinti, kokiomis priemonėmis ir kaina statomos imperijos, kurioms vienaip ar kitaip lemta susmegti į smėlį...

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Vasaros paukščiai" / "Pájaros de verano"

Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ filmas nuraškytas ir šįkart garsaus ir pasaulyje pripažinto kolumbiečio režisieriaus Ciro Guerra „Vasaros paukščiai“ (ispan. Pajaros de verano) (2018). Po jo įspūdingo prieš kelerius matus matyto filosofiškai ir magiškai hipnotizuojančio filmo „Gyvatės apkabinimas“ (2015), režisierius šįkart gręžiasi į savo šalies vietinius indėnų palikuonis ir jų istoriją per narkotikų kartelių kūrimosi laikus. Tai senų papročių gentys, turinčios garbingą praeitį ir su kiekviena bendruomene jie palaiko taikingus santykius, bet netrukus atkeliauja amerikiečiai hipiai, kurie užmezga sandorius su jais ir pradeda supirkinėti „žolytę“, o tarp gerai uždirbančių genčių netrukus pradeda kilti karas...

Smagu, kad pasakodamas apie narkotikų kontrabandos laikus atsisakyta režisūrinio amerikietiško prieskonio, kokį galima matyti, pavyzdžiui, seriale „Narkotikų prekeiviai“. Šiam režisieriui rūpi ne pats vyksmas, ne narkotikų poveikis ir apskritai net ne kriminalinis pasaulis, o pakirstos Kolumbijos šaknys. Jis į tai žiūri per etninės kultūros prizmę, magiškai perteikdamas šamaninę vietos gyventojų kultūrą, lėtai pasakoja meilės istoriją ir naikinančią pinigų ir turtų galią. Ryškių vaizdinių, sapnų ir nuojautų filmas kartu ir hipnotizuoja ir kartu išlaiko pasakojimo tempą.

Palyginus su „Gyvatės apkabinimu“ šioji istorija labai skiriasi, ji turi stipresnį naratyvą, daugiau veiksmo, gyvesnę ir aiškesnę probleminę ašį, bet nuo to žiūrėti tikrai nėra prasčiau. Priešingai, labai įdomiai perteikti etniniai papročiai, ryškios Kolumbijos spalvos – tiek dykumoje, tiek žaliose aukštumose. Vėjyje plazdantys spalvingi moterų apdarai, po kambarius vaikščiojantys paukščiai... Gražios „tarkovskiškos“ detalės. Koks gražus klimatas, kokie spalvingi žmonės, bet tokį sudėtingą gyvenimą jie gyvena... Galima sakyti, kad filmas kritikuoja kapitalizmo atneštą ir pakurstytą vietos gyventojų karą, nesunku įsivaizduoti, kad tokie karai iš tikrųjų ir buvo.

Nebanaliu, talentingu režisieriaus žvilgsniu perteikti epochos siaubą yra šis tas. Labai apsidžiaugiau, kad režisierius šiuo metu kuria naują filmą pagal J. M. Coetzee knygą „Barbarų belaukiant“ – nuostabi medžiaga filmui ir tokia laimė, kad tai režisuos jis, o ne koks nors užsakytas Holivudo režisierius. Na, o šį filmą verta pamatyti visiems kino gurmanams, kurie iš filmo tikisi ir istorijos, ir naujų žinių apie kitas tautas, ir mistinio jaudulio.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvatės apkabinimas" / "El Abrazo de la Serpiente"

Sveiki, skaitytojai,

„Oskarui“ nominuotas Pietų Amerikos filmas gražiu metafotišku pavadinimu „Gyvatės apkabinimas“ (ispn. El Abrazo de la Serpiente) (2015) buvo pristatytas „Kino pavasaryje“ ir sulaukė išties nemažai puikių vertinimų. Unikalus kolumbiečių režisierius Ciro Guerra šįkart išties nustebino, pasirinkdamas itin mistišką pasakojimo būdą, atskleidžiant Amazonės upės baseino kultūrą.

Filmas, tiesą sakant, nelengvas. Gali kažkiek priminti dokumentikos žanrą, bet greitai įsitikinama, kad ši nuostata klaidinga, tai absoliučiai vaidybinis filmas, kurio baltai juodame fone vaizduojama Amazonė, turinti gyvatės ir gyvenimo vingių simbolikos. Filme išties daug vandens, upės tekėjimo, tačiau kvapą gniaužiantys vaizdiniai tėra tik kontekstinė aplinka. Tai įdomi filosofiška dviejų kartų ir laiko tėkmės kelionė – viena ji prasidėjusi vos XX amžiaus pradžioje, kita – jau gerokai vėliau. Kelionei vadovauja išnaikintos genties palikuonis, tikintis, kad gal kažkur yra jo gyvi gentainiai ir jis būtinai su jais susitiks, už tai jis parodys vokiečių mokslininkui augalą, kuris išgydys jo sunkią ligą. Iš esmės tai kelionė į nemirtingumą, kuriai nelemta pasiekti tikslo, nes tikslu tampa pati kelionė, apipinta vietinių legendų, pasakojimų, kultūros apnašų. Tarp realybės ir haliucinacijų – tai filmas, kuris man priminė Carlo Castanedos raštus, jo magišką bendravimą su indėnų šamanu.

Šįkart haliucinacijas galbūt kelia ne magija, o į mokslininko šnerves pumpuojamas kokainas, tik režisierius gana lengvu siūlu suaudžia dvi pasakojimo gijas ir sukuria magišką gyvenimo atmosferą. Tai nėra lengvas filmas, visur tyko prasmės, kurios prašosi išgliaudomos. Filmas lėtas, kiek primenantis negi A. Tarkovskiui būdingą simbolinę gelmę, tačiau kartu jis savitas, unikalus šių dienų nepriklausomo kino kontekste. Sunku keliais žodžiais nusakyti, apie ką šis filmas ir ką jis palieka po seanso – grožį, neįmintą iki galo gyvenimo mįslę? Galbūt viską iškart ir dar daugiau. Nepasakyčiau, kad filmas patiks visiems, tačiau savo menine energetika išties išskirtinis ir pritraukiantis archetipiniais simboliais, būvimo arčiau civilizacijos ištakų, taigi, ir paties gyvenimo.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela