Filmas: "Proksima" / "Proxima"

Sveiki,

Mano ilgametė patirtis stebint Kino pavasario festivalio atidarymo filmus byloja, kad festivalio vinis turintis būti filmas nebūtinai yra geriausias festivalio filmas, o neretais sykiais – vienas silpniausių kūrinių iš matyto repertuaro. Nežinau kodėl, bet festivalio organizatoriai visada su atidarymo filmu bando atitaikyti kažką savitai tarpinio tarp komercinio kino ir to, ko iš tikrųjų siekia užkietėjęs nepriklausomo kino gerbėjas. Iš dalies, galima sakyti, toks tarpinis filmas buvo ir šiemet – „Proksima“ (angl. Proxima), kurį režisavo Alice Winocour.

Kitą vertus, šis filmas yra absoliučiai skonio reikalas. Tai joks avangardas ir joks metų šuolis kino istorijoje, veikiau „Proksimą“ apibūdinčiau kaip tylią dramą, kurioje per pagrindinę veikėją „sproginėja“ nauji kosminiai atradimai žmogaus viduje. Dėmesio centre – trisdešimtmetė ambicinga kosmonautė, kuriai nuskilo įgyvendinti viso gyvenimo svajonę – išskirsti į kosmosą. Tačiau ji turi mažametę dukrelę, kuriai labai jos reikia. Moteris tvarkosi kaip išmanydama, ji palieka dukrelę tėvo ir asistentės priežiūrai, o pati išvyksta į Rusiją 50 dienų programai, po kurios ji bus pasiruošusi skrydžiui... Filmo karkasas visąlaik išlieka kosminės programos parengtyje, mes matome moterį, kuri bando įgyvendinti savo svajonę ir, bent filmo pradžioje, atrodo, jos niekas nesustabdys, bet...

Bet galiausiai matome, kaip įtaigiai aktorės Evos Green perteikta veikėja ima palūžti ir ją vis labiau įveikia motiniškas instinktas, ji vis labiau galvoja apie dukrelę ir apie savo vaikystės siekį, savo ir jau mirusios motinos ryšį. Iš esmės filmas subtiliai atmosferiškas, mes sekame nepailstančią moterį, kuri, atrodo, tuoj palūš, tuoj pasiduos, nes galiausiai „suaugs“ ir supras, kad vaikystės svajonė nėra jau tokia verta žemiškosios laimės. Filme kosmosas (kaip itin vyriškas reikalas) supriešinamas su žemiška moters pareiga išauginti savo vaikus. Nuo senų senovės ta pati moters-motinos pasirinkimo problema – asmeninės svajonės ar pareiga būti gera motina kankina pagrindinę veikėją. Režisierė gana sumaniai ir naujomis aplinkybėmis perteikė tą seną šeimos modelio problemą. Galiausiai tai ne XX amžiaus pirmoji pusė, o savotiška netolima ateitis, kur moteris veikia tarsi vis dar neturėdamos lygiateisiškumo tarp vyrų, todėl kai kurios scenos, kaip tarptautinė vyrų komanda žiūri į veikėją, atrodo, nejaukiai seksistinės ir perteikiančios labiau nūdienos tendencijas.

Visgi pirmoji filmo pusė mane intrigavo, pajutau visas jau išskleistas temas ir problemas, atmosferą, tad antroji filmo pusė tiesiog pradėjo pernelyg vilkinti, užstrigo toje pačioje dinamikos vagoje ir, atrodo, nebevystoma, o tik laukiama, kada toji moteris su dviem vyrais išskris į kosmosą. Filmą vertinčiau vidutiniškai, kuriame yra niuansuotai gerų elementų, atmosferos, bet visumoje pristigo novatoriško ryžto ir, tiesą sakant, netikėtų aštresnių siužetinių vingių.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Asmeninė pirkėja" / "Personal Shopper"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas praeityje pristatęs tokius kino perlus kaip „Švari“ (2004) ir „Zils Marijos debesys“ (2014) šįkart pasakoja dar keistesnę ir mįslingesnę istoriją pavadinimu „Asmeninė pirkėja“ (angl. Personal Shopper) (2016), pasikvietęs iš prancūzų prestižinį „Cezarį“ nuraškiusią antraplaniame vaidmenyje „Zils Marijos debesys“ amerikiečių aktorę Kristen Stewart ir jis toliau daro mažyčius stebuklus.

Tai jau trečias matytas režisieriaus filmas ir galiu pasakyti, kad jis genialiai moka pasakoti istorijas. Pats rašo scenarijus ir juos režisuoja – visai kaip W. Allen. Iš esmės „Asmeninė pirkėja“ pasakoja apie jauną merginą, kuri perka įžymybėms rūbus, tvarko jų spintas. Tarp tų darbų švysteli ir skaudi merginos istorija – ji neseniai neteko brolio dvynio, tačiau bene pats geriausias „pagardas“ – mistinė šio pasakojimo pusė: mergina laukia ženklo iš anapus, nes brolis jai pažadėjo „pasirodyti“, abu turėję aiškiaregystės galią. Regis, čia labai lengva holivuiškai paslysti, tačiau režisieriui svarbiau papasakoti ne vaiduoklišką istoriją, bet žmogiškąją: susitaikymas su netektimi bei tuo, kad ir tu pats vieną dieną turėsi numirti.

Nuostabi istorija. Man ji labai patiko, nors ji turi visus šansus nepatikti didžiajai žiūrovų daliai, nes gali pasirodyti pernelyg nuobodi, ištęsta, per daug dėmesio kasdienybės detalėms, tačiau čia absoliučiai niekas neerzina, o kaip tik smagu stebėti mikroskopinį merginos pasaulį, kuris veikia per elementariausius buitinius-darbinius sprendimus ir judesius, telefoninį keistą flirtą ir t. t. Nesu tikras, ar režisierių labai mėgstama K. Stewart šiam vaidmeniui itin tiko, štai W. Alleno filme ji tiesiog žėrėjo, o čia tokia depresyvi ir natūrali – kitą vertus to ir reikalavo pats scenarijus, mergina netekusi brolio tikisi ženklų ir su kiekviena diena gęsta jos entuziazmas. Neprikibsi – Kristen Srewart tą padaro išties gerai.

Filmas labai vykęs, gilus, intelektualus, „prancūziškas“ ir tiesiog nežinau, jis turėjo visus šansus man nepatikti, bet įtraukė kaip reikiant. Nebanali gyvenimiška istorija, apie gyvenimo vagoje plaukiantį žmogų. Tokias istorijas aš labai mėgstu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zils Marijos debesys" / "Clouds of Sils Maria"

Sveiki, kino žiūrovai,

Ilgokai laukiau šio filmo. Prancūzų režisierius Olivier Assayas yra ganėtinai įdomus režisierius, kurio kiekvienas darbas susilaukia tarptautinio kino kritikų pripažinimo. Esu matęs jo filmą „Švari“ (2004) ir galiu pasakyti, kad filmas buvo tikrai stulbinamas ir įdomus. Naujausias prancūzų režisieriaus darbas vadinasi „Zils Marijos debesys“ (angl. Clouds of Sils Maria) (2014) ir jame pasirodo pirmumo ryškumo prancūzų aktorė Juliette Binoche bei iškilios ir žinomos dabarties Holivudo žvaigždutės Kristen Stewart bei Chloe Grace Moretz.

Filmas gana nelengvas, jis pilnas nevienareikšmiškų dialogų, pačių keisčiausių poteksčių ir žmogaus charakterizavimo per įvairius psichologinius sąlyčius. Kažin, ar verta pasakoti filmo siužetą, kad jo didžioji dalis nufilmuota Šveicarijoje, nuostabių kalnų apsuptyje – filmas pulsuoja puikiais gamtos gaivalais, netgi šiek tiek simboliškai mistifikuoti. Įdomiausia iš aktorių, žinoma, buvo Juliette Binoche, gal dėl to, kad tai buvo pagrindinis ir pats sudėtingiausias personažas – besiblaškanti tarp savo praeities ir dabarties, analizuodama seną pjesę, pagal kurią po daugel metų ji turi atlikti priešingą vaidmenį. Marija nuolat mintimis ir savastimi grįžta į praeitį ir prisimena, kaip ji atliko vaidmenį, nebegalėdama atsiduoti dabartiniam savo personažui. Praeitis užkloja dabartį, moteris tarsi įkalinta savo senėjimo, pasikeitimo fakto...

Puikus filmas. Nieko pernelyg neturiu ko pasakyti ir apie jaunąsias amerikiečių aktores, jos irgi buvo puikios, ypač C. G. Moretz, kurios šiaip nemėgstu, bet buvo žybsnis, grėsminga psichologinė antitezė J. Binoche kuriamam personažui. K. Stewart, aišku, vėl galima kaltinti „lentos efektu“, nes tik iš pirmo žvilgsnio atrodė negyva, bet norėčiau šįkart ją apginti, nes jaučiasi šios aktorės pastangos, o ir filmo kūrėjai, manau, stūmė ją eiti šiuo „ramaus vidinio“ chaoso takeliu. Žinoma, lyginant su J. Binoche aktyvumu, natūralumu, K. Stewart atrodė šiek tiek susikausčiusi, gal ir dėl to, kad jos personažas niekaip negalėjo užmiršti, kad yra tik asistentė, o ne lygiavertė J. Binoche personažo partnerė.

Ilgai po seanso galvojau apie filmą, apie tai, kokią įtaką turi praeitis dabarčiai ir kaip kartais sunku nuo jos atsiplėšti. Juliette Binoche – neįtikėtinas talentas atskleisti šių spąstų sudėtingumą ir jausenų, būsenų margumą. Jos pastangos jau įvertintos prancūzų „Oskarais“ – Cezario nominacija kaip geriausia pagrindinė aktorė.

Filmas pilnas galios, gėlos, noro prasiveržti, nepaliekant seno. Filmas ne kiekvienam, netgi gurmanams gali ne visiems patikti, o man jis patiko. Netgi labai.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela