Filmas: "Kasinėjimai" / "The Dig"

 

Sveiki,

Pagal britų žurnalisto ir novelisto John Preston romaną Simon Stone pastatytas vaidybinis filmas „Kasinėjimai“ (angl. The Dig) (2021) pasakoja apie mažą britų gyvenvietę Sutton Hoo rytinėje Didžiosios Britanijos dalyje. Šiame miestelyje 1938 m. turtinga ir įtakinga našlė Edita Preti nusamdo kasinėtoją, kuris turėtų atkasti jos žemėje esančius pilkapius. Kadangi poniai rūpi istorija ir kultūra, ji leidžia gana nelengvo būdo kasinėtojui Basiliui užsispyrusiai kasti pilkapius, kol vieną dieną viename iš jų randamas anglosaksų laikų įtakingo kario kapas su laivu...

Įdomu tai, jog filmas pastatytas ne tik pagal romaną, bet ir tikrus buvusius įvykius, mat iš tikrųjų egzistuoja ši vieta ir atrasti lobiai bei to laikotarpio istorinės asmenybės. Šiaip filmas nėra nei kažin koks „aštrus“, nei itin įmantrus ar šokiruojantis, jo tikslas – įprasminti archeologinius atradimus, apipinant istorinį įvykį platoniška kasinėtojo ir našlės mentorės istorija. Galiausiai besimezgančiai intymiai simpatijai lemta sugriūti, kadangi Basilis turi žmoną, o Edita serga širdies liga ir kasdien vis jaučiasi prasčiau ir prasčiau. Negana to, kad pilkapį nuolat ardo ir skalauja britiški lietūs, į atradimus kėsinasi britų garsus muziejus bei virš galvų vis skrendantys lėktuvai, žadantys Europoje didįjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, filmą rinkausi dėl aktorių Carey Mulligan ir Ralph Fiennes dueto, kurių pasirodymas iš tikrųjų nenuvylė. Neapsiriksiu, jeigu pasakysiu, kad filmas „labai britiškas“, kuriame rasite nemažai nacionalistinių ketvirto dešimtmečių britiškos kultūros atributų. Gražios ir tirštos vakarėjančios spalvos perteikia tam tikrą laikmečio dekadansą ir jautrumą, atsisveikinimą su epocha iki karo. Simon Stone režisūra nors ir neeilinė, visą laiką jutau, jog šio filmo pasakojimo manierai įtaką darė amerikiečių režisierius Terence Malick. Bėgantys kadrai „į priekį“ papildyti pasakojimais iš būsimų ir tuoj rodysimų scenų sukuria filmo išskirtinį jausmingumą, netgi tam tikrą „nuojautą“, jog tuoj kažkas nutiks. Beje, nuojauta yra vienas svarbiausių šio filmų raktažodžių, kurį naudoja ir veikėja Edita. Bandomas kurti tas kiek sentimentalus, bet nepasakyčiau, kad banalus, jausminis nuojautomis grįstas pasakojimas. Taigi filmas su gerais aktoriais, vizualiai švelnus, nebanalus ir dar supažindina su britų archeologijos užkulisiais.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zils Marijos debesys" / "Clouds of Sils Maria"

Sveiki, kino žiūrovai,

Ilgokai laukiau šio filmo. Prancūzų režisierius Olivier Assayas yra ganėtinai įdomus režisierius, kurio kiekvienas darbas susilaukia tarptautinio kino kritikų pripažinimo. Esu matęs jo filmą „Švari“ (2004) ir galiu pasakyti, kad filmas buvo tikrai stulbinamas ir įdomus. Naujausias prancūzų režisieriaus darbas vadinasi „Zils Marijos debesys“ (angl. Clouds of Sils Maria) (2014) ir jame pasirodo pirmumo ryškumo prancūzų aktorė Juliette Binoche bei iškilios ir žinomos dabarties Holivudo žvaigždutės Kristen Stewart bei Chloe Grace Moretz.

Filmas gana nelengvas, jis pilnas nevienareikšmiškų dialogų, pačių keisčiausių poteksčių ir žmogaus charakterizavimo per įvairius psichologinius sąlyčius. Kažin, ar verta pasakoti filmo siužetą, kad jo didžioji dalis nufilmuota Šveicarijoje, nuostabių kalnų apsuptyje – filmas pulsuoja puikiais gamtos gaivalais, netgi šiek tiek simboliškai mistifikuoti. Įdomiausia iš aktorių, žinoma, buvo Juliette Binoche, gal dėl to, kad tai buvo pagrindinis ir pats sudėtingiausias personažas – besiblaškanti tarp savo praeities ir dabarties, analizuodama seną pjesę, pagal kurią po daugel metų ji turi atlikti priešingą vaidmenį. Marija nuolat mintimis ir savastimi grįžta į praeitį ir prisimena, kaip ji atliko vaidmenį, nebegalėdama atsiduoti dabartiniam savo personažui. Praeitis užkloja dabartį, moteris tarsi įkalinta savo senėjimo, pasikeitimo fakto...

Puikus filmas. Nieko pernelyg neturiu ko pasakyti ir apie jaunąsias amerikiečių aktores, jos irgi buvo puikios, ypač C. G. Moretz, kurios šiaip nemėgstu, bet buvo žybsnis, grėsminga psichologinė antitezė J. Binoche kuriamam personažui. K. Stewart, aišku, vėl galima kaltinti „lentos efektu“, nes tik iš pirmo žvilgsnio atrodė negyva, bet norėčiau šįkart ją apginti, nes jaučiasi šios aktorės pastangos, o ir filmo kūrėjai, manau, stūmė ją eiti šiuo „ramaus vidinio“ chaoso takeliu. Žinoma, lyginant su J. Binoche aktyvumu, natūralumu, K. Stewart atrodė šiek tiek susikausčiusi, gal ir dėl to, kad jos personažas niekaip negalėjo užmiršti, kad yra tik asistentė, o ne lygiavertė J. Binoche personažo partnerė.

Ilgai po seanso galvojau apie filmą, apie tai, kokią įtaką turi praeitis dabarčiai ir kaip kartais sunku nuo jos atsiplėšti. Juliette Binoche – neįtikėtinas talentas atskleisti šių spąstų sudėtingumą ir jausenų, būsenų margumą. Jos pastangos jau įvertintos prancūzų „Oskarais“ – Cezario nominacija kaip geriausia pagrindinė aktorė.

Filmas pilnas galios, gėlos, noro prasiveržti, nepaliekant seno. Filmas ne kiekvienam, netgi gurmanams gali ne visiems patikti, o man jis patiko. Netgi labai.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela