Filmas: "Adamsų šeimynėlė 2" / "The Addams Family 2"

 Sveiki,

 

Kaip greitai bėga laikas, pamaniau žiūrėdamas filmą „Adamsų šeimynėlė 2“ (angl. The Addams Family 2) (2021), nes juk pernai mačiau pirmąją šio animacinio filmo dalį... Bet ar pernai? Pasirodo, užpernai! Vadinasi, pasenau dviem metais, bet atrodo, kad dar vakar žiūrėjau... Štai žiūrėdamas Lietuvoje tikriausiai kultinio serialo perkėlimą į animaciją pagalvojau, kad filmo kūrėjai pernelyg greitai susizgribo antrajai daliai. Kodėl?

 

Visų pirma, prastas scenarijus ir naujų idėjų stoka leidžia per „Adamsus“ pamiegoti. Tikėdamasis dar aštresnių nuotykių ir juodojo humoro elementų, kuo iš tikrųjų pasižymėjo vaidybinės „Adamsų“ versijos, animacinė gerokai nuvilia. Juk Adamsų idėja buvo utriruotas ir hiperbolizuotas juodasis humoras ir mūsų slapčiausių ydų bei gotikos, Viktorijos laikų atmosferos šou, kurio šiek tiek galėjome aptikti pirmojoje animacinio filmo dalyje, tačiau šioji, galima sakyti, absoliučiai nusivažiavo nuo pirminės idėjos. Kūrėjai pasiliko sau laisvą interpretaciją ir Adamsai šiame filme man atrodo daugiau nei normalūs, jie dėl savo išskirtinumo ne tik kad visuomenės lyderiai, kitaip sakant, influenceriai, bet ir prarado asketiško asocialumo idėją, atvirkštinę žmogiškąją filosofiją, kurią galėjome justi ir savotiškai mėgautis vėlgi vaidybinėse versijose.

 

Adamsai atostogauja kaip itin normalūs žmonės, patiria panašius išgyvenimus, nuotykiai ir juokeliai jau tikrai matyti ir daugeliu atžvilgiu, reklamuojant JAV geografines lankytinas vietas, atrodo, itin nuvalkiotai. Juokinga scena, kurioje tikrai sukikenau, buvo Svirdulys, užgrojęs atokiame bare Glorios Gaynor nemirtingą hitą, o visa kita siaura, lėkšta, nuspėjama, šabloniška.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė" / "The Addams Family"

Sveiki,

Reiktų pradėti pačia banaliausia fraze, kad tikriausiai visi mano viduriniosios kartos žmonės žino, kas yra Adamsai ir žino jų filosofiją, ir gyvenimo būdą. Keistoji šeimynėlė buvo sukurta ir rodoma dar nespalvojo televizoriaus laikais – apie septinto dešimtmečio antrąją pusę. Paskui dešimto dešimtmečio pradžioje pasirodė du vaidybiniai filmai, būta ir kitokių, kiek blankesnių projektų, kaip atkurti šiuos kultinius veikėjus. Šiandien, kaip teigia filmo anotacija, „Adamsų šeimynėlė“ (angl. The Addams Family) (2019) atgimsta po 25 metų animacinio filmo pavidalu.

Helovininių nuotaikų filmas buvo JAV-ose paleistas į rinką būtent per bauginančiausias šventes, o Lietuvos kino teatruose atėjo jau gerokai po Vėlinių. Istorijoje pasakojama ta pati klasikinė Adamsų šeimynėlė, kurioje pateikiama kiek drakuliška šios keistuolių šeimynėlės priešistorė: Gomeso ir Mirtišės vestuvės ir per tas vestuves įsiveržę ir priešiškai nusiteikę miestelėnai. Jiems tenka bėgti, kol atranda apleistą beprotnamį... Iš tikrųjų toliau siužetas plėtojamas gana primityviai ir nesudėtingai. Atsiranda ambicinga baltaodė verslininkė dizainėrė, kuri trokšta pakeisti Adamsų namus, o vėliau, apsėsta keršto troškimo, netgi nuteikinėja miestelėnus prieš monstrus... Tiesą sakant, nieko naujo, keletas juokingų situacijų, jau žinomi veikėjai su savo elgsenos ypatumais: kvaištelėjusi senelė, sadistiniai vaikai, paniurėlis tarnas ir kt.

Istorija iš tikrųjų primityvi, sukonstruota klasikiniu jau nusibodusiu principu: pabaisas, turinčias žmogiškumo kartais daugiau nei patys žmonės, yra engiami ir puolami už tai, kad jie yra kitokie. Ar filmas moko tolerancijos? Tam tikra prasme taip. Bet ekranizacija pernelyg be ugnies ir įdomesnės idėjos, savo prasmių variacijomis primena „Monstrų viešbutį“ ir kitus animacinius filmus. Visgi nemanau, kad daug ką prarasite, jeigu nepamatysite šio filmo, bet žinoma, genami vaikystės nostalgijos, galite bandyti, ir tikiu, kad nemažai daliai žiūrovų netgi patiks.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Greta" / "Greta"

Sveiki,

Tamsiame trileryje „Greta“ (angl. Greta) (2018) režisierius Neil Jordan bando atskleisti beprotišką motinišką instinktą globoti ir mylėti, kai iš tikrųjų moteriai gyvenimas to nesuteikė. Istorijoje pasakojama apie merginą iš Manheteno, kuri metro randa rankinę ir nusprendžia ją grąžinti savininkei, kuri pasirodo tokia miela, kad užsimezga draugystė, kuri netrukus perauga į maniakišką persekiojimą...

Filme pasirodo mano mėgstama prancūzų aktorė Isabelle Hupert ir iškili jaunosios kartos aktorė Chloe Grace Moretz, kurios ir tampa pagrindinėmis šio filmo veikėjomis. Vienas retesnių atvejų, kada žiūrėdamas šį iš esmės vidutinišką filmą, nenoriu absoliučiai analizuoti scenarijaus vingių. Viskas daugiau ar mažiau matyta, ar tai būtų siaubo filmas „Mama“, ar tai būtų serialas „Tarnaitės pasakojimas“ – visur apie tą išaukštintą, neišsipildžiusį motinystės poreikį rūpintis ir prižiūrėti. Manau, filme iš esmės pernelyg tai akcentuojama kaip pagrindinė filmo idėja, į antrą planą nugrūdant kur kas spalvingesnius psichopatės pasireiškimo būdus, kuriuos būtų galima panagrinėti ir atskleisti naujomis spalvomis. Bet trileris yra trileris, todėl jame tvyro klišinių veiksmų ir padarinių sistema – slaptame kambariuke kalinamos merginos (o rankinių vaikinai tikriausiai niekada nesistengia sugrąžinti?) ir sadistinės fortepijono ir kepimo pamokos atrodo kaip lokaliai užbaigtas copy paste nuo kitų istorijos idėjų nugvelbtas irisas.

Visgi filmo persekiojimo scenos, kad ir kaip atrodytų sąlygotos ir neįtikinamos, trileryje jos vis vien veikia ir kelia išties nemenką susijaudinimą ir nerimą merginos atžvilgiu. Maniakinis persekiojimas yra vienas iš tų dinamikos faktorių, kas verčia nenuleisti akių ir negalvoti, kada baigsis filmas, tačiau, kai psichopatė klaikiai naiviai apsvaiginusią „dukrelę“ parsitempia namo, darosi jau daugmaž nuobodu, nes jau aišku, kuo visa tai pasibaigs, tad belieka kantriai sulaukti to numatomo finalo.

Filmas, skirtas pramogai, su žiupsneliu psichologinio ir fizinio smurto, į kurį žiūrėdami jaučiame saugumą, kad viskas vyksta filme, o ne mūsų gyvenime. Itin didelės analizės, kas ir kodėl taip elgiasi, ieškoti nereikia, viskas pateikta jau supjaustyta riekėmis, kad žiūrovas begalvodamas nepavargtų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Suspirija" / "Suspiria"

Sveiki,

Jau nebežinau, kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga. L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net pustrečios valandos!

Tiesą sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“ atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.

Filmas apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių, aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“ paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart, pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“, kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“, pasakojama bauginantis velnio atėjimas.

„Suspirija“ palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“ serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo. Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hugo išradimas" / "Hugo"

Sveiki, skaitytojai,

Penktadienio vakarą geriausia nusileisti ir rinktis pramoginį filmą, jeigu nenorite susipykti su artimaisiais ir norite, kad ir jie liktų po seanso patenkinti, tad tokiais atvejais rimtas ir geras kinas palauks. Be to, nėra taip jau blogai pažiūrėti ir komercinį filmą, juolab, jei jis nominuotas „Oskarui“ kaip „Hugo išradimas“ (angl. Hugo) (2012).

Filmas iš serijos „visai šeimai“ tikriausiai visu šimtu procentu atitinka patogų, pernelyg vaikų psichikos neluošinančių filmų kategoriją, kuris savo turiniu lyg primintų Oliverio Tvisto sunkius laikus, tačiau čia viskas nepalyginamai nusaldinta ir socialinė atskirtis bei skurdas netgi savotiškai našlaitystė taip suromantizuota, kad galima pagalvoti: ar vaikas neįsigeis netekti savo tėvų, kad galėtų taip įdomiai gyventi kur nors po laikrodžiu? Juokas juokais, tačiau pati istorija pernelyg pasirodė vienplanė ir nuobodoka, pernelyg viskas sukramtyta ir gražiai papuošta petražolių šakele, kad  moralas ir tai, kas lieka už kadrų beveik nediskutuotina, nes nėra diskutuoti apie ką – totalus populiariojo kino bruožas – didelis malonumas, o turinys kaip iš paprasto XIX amžiaus romano vaikams ir paaugliams. Kitą vertus, „Hugo išradimas“ nepaprastai lepina vaizduotę ir akis – dėl ko ir nominuotas „Oskarui“, nes vizualumo katedra tokia ryški ir pilna dvasios (kas, kad kompiuterinės!), kad net akimirkai norisi pagyventi tuose Londono ūkanose, kur viskas taip teatralizuota, taip gražiai ir sodriai pateikta, kad kartais atrodo, jog žiūri ne filmą, o spektaklį, savotišką geležinkelio sustyguotą kabaretą.

Tikriausiai vien dėl vizualumo, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su realiai egzistavusiu XX amžiaus pradžios Londonu, ir verta žiūrėti šį filmą, nors pati istorija, bent jau man, kaip kino lepūnui, nors ir norėjo aptraukti mano akis ašaromis, tačiau kūrėjams to padaryti nepavyko, nes vietoj graudulio jutau nebent siužete stingdantį nuobodulį, kurį prablaškydavo sodri Londono pasakiška atmosfera.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amitvilio košmaras" / "The Amityville Horror"

Sveiki, skaitytojai,

Siaubo filmų fronte dažniausiai „nieko gero“ arba tenkina „vos vos“, maždaug tą patį galima pasakyti apie tikrais įvykiais (ak, kaip visada) paremtą juostą „Amitvilio košmaras“ (angl. The Amityville Horror) (2005). Įdomu tikriausiai dar ir tai, kad tikri įvykiai nutiko 1974 metais, o 1979 metais pagal gana tikslius namo brėžinius jau buvo sukurta pirmoji šių įvykių ekranizacija tuo pačiu pavadinimu. Prisipažinsiu, kad senosios versijos nemačiau, todėl filmų nelyginsiu.

Kaip ir daugelis siaubo filmų, paremtų tikrais įvykiais, susiję su tam tikru statiniu, šįkart tradiciškai su namu, į kurį įsikrausto jauna šeima ir pradeda atkartoti prieš tai buvusios šeimos tragedijos žingsnius. Kol namo pardavėjai ploja katučiu, šeimoje vėl vyksta didelė tragedija... Žodžiu, lyg ir nieko naujo nuo akmens amžiaus laikų, nes kino juostų sukurtų panašių į šią yra daugybė, visai neseniai matyta „Pragaras Konektikute“ dilogija irgi pastatyta pagal tikrus įvykius ir susiję su naujomis šeimomis sename name. Būtų įdomu pamatyti dokumentinį filmą apie tuos visus JAV namus, kuriuose vienaip ar kitaip įvykiai atsikartoja, nes medžiagos apstu į valias. Taigi...

Režisūros atžvilgiu šis filmas niekuo neišsiskiria iš kitų. Istorija intriguoja tik vidutiniškai – kvaili suaugusieji, investavę didelę sumą į namą, bijo iš jo išsikraustyti, nors ir mato, kad viskas griūva, tačiau „sveikas protas“ ir „mįslingi įvykiai“ tiesiog paverčia personažus eiliniais nesusitupėjusiais vaikais. Žinoma, kai ir pridera tokioje istorijoje – kviečiamas kunigas, daug verkiama, bet apskritai nieko nedaroma, todėl atitinkamai likimas (ir scenarijus) atseikėja pasekmes... Tai nėra pati prasčiausia ar neįdomiausia tokio tipažo juosta. Tikrai ne, sužiūrėjau visai įdomiai, tačiau kažko vertesnio šioje juostoje nesitikėkite išvysti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsios vietos" / "Tamsumos" / "Dark Places"

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu praleisti nė vieno filmo su žaviąja aktore Charlize Theron, todėl suskubau pažiūrėti ir įvertinti vieną naujausių aktorės darbų filme „Tamsios vietos“ (angl. Dark Places) (2015), kuris buvo pastatytas remiantis į lietuvių kalbą išverstu Gillian Flynn romanu „Tamsumos“. Tiesą sakant, kino kritikai buvo negailestingi šiai Gilles Paquet-Brenner ekranizacijai ir davė gana šykščius įvertinimus. Tai tikriausiai lėmė labai aukšto lygio neseniai pasirodžiusi šios rašytojos kita ekranizacija „Dingusi“, kuri man be galo taip pat patiko.

„Tamsios vietos“ jau kitokia ekranizacija, kur kas mažesnio biudžeto, tačiau režisieriui pavyko prisikviesti ir dirbti su tokio aukšto tipažo aktore kaip Charlize Theron. Filmas, nepaisant kritikų sumaltų mitų, man patiko. Jis lėtas, niūrus, tamsus, istorijoje slepiantis nemažai paslapčių. Nors persiritus filmui į antrą pusę, kažkodėl nuspėjau paslapties įvykius, o tai padarys, manau, daugelis, visgi intriga neišgaravo. Pasakojama dviem frontais: praeities įvykiai, prieš 28 metus, ir dabarties, kai viena iš šeimos išžudymo nutikimo išgyvenusi moteris pagaliau ryžtasi ieškoti tikrosios įvykių priežasties. Pasakojimas gana tvirtai „sukaltas“, daug atpirkimo istorijų, priedangos, paslapčių, kaip kokiame gerame, bet subtiliame trileryje, nors visgi čia kur kas daugiau dramos, nei paties trilerio elementų.

Žinoma, Charlize Theron. Tiesą sakant, šiek tiek abejojau jos vaidmeniu, nes filmas taip sumaltas kritikų, kad pagalvojau, jog ji ėmėsi abejotino vaidmens. Nieko panašaus. Tai tvirtas ir brandus vaidmuo, gerai apmąstytas, išanalizuotas ir tiesiog būtų įdomu palyginti jį su pačiu romanu, bet skaitymams jau trūksta laiko. Šiaip Ch. Theron buvo daugiau nei tik gera, ji buvo puiki. Tą patį galiu pasakyti apie Nicholas Houtl, Christina Hendricks bei kažkodėl šįkart labai patikusia Chloe Grace Moretz. Tai filmas, kur susiformavę charakteriai, siekiama savitumo, gelmės ir tamsumos, ir režisieriui tikrai pavyko nemažai nuveikti ir pasiekti, todėl filmą vertinu gerai ir, sakyčiau, jis iš tų retesnių atvejų, kada mano ir kino kritikų pozicijos gerokai prasilenkė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela