Filmas: "Atvira santuoka" / "Splitsville"

 Sveiki,

 

Komiškiausi dalykai nutinka miegamuosiuose, dažnai bando tą lyg ir įteigti kinas, tačiau, man regis, kad ten vyksta patys tragiškiausi dalykai. Visgi režisieriaus ir aktoriaus Michael Angelo Covino režisuotas filmas „Atvira santuoka“ (angl. Splitville) (2025), pristatytas Kanų kino festivalyje, sulaukė nemažai pritarimo, nors tema seniai išsisėmusi, gal net nebeintriguojanti: kurti dar vieną komediją apie atviros santuokos tragediją komiškai. Filmas patraukė savo žinomų aktorių gausa ir, žinoma... Camon! Filmas pasitiktas labai teigiamai Kanuose, todėl, maniau, kad neprašausiu pasirinkdamas. O kaip buvo iš tikrųjų?

 

Istorija sukasi apie dvi poras: viena po 14 mėnesių santuokos (Kerio ir Ešlės) prie skyrybų ribos, nes panelei nelabai patinka nuobodus ir pernelyg greitai išsisėmęs seksualinis gyvenimas. Galiausiai po šoko Keris apsistoja laikinai pas draugą Paulą namuose ir permiega su jo žmona, nes... Ir šiaip draugo santuoka yra atvira, kiekvienas gali daryti ką tik nori ir ieškotis partnerio, tad kodėl ne? Galiausiai ketveriukės santuoka tampa daugmaž visko parodija, tiesa, labai linksma, nuotaikinga, kelia karnavališką įspūdį, kad iš tikrųjų didelė šiuolaikinių amerikiečių galimai taip ir gyvena, o dėl to jų santuokos tvirtos ir jie neišsiskiria. Deja, filmas kaip ir daugelis panašaus turinio istorijų tampa transliuoja tą patį: perdėta tolerancija ir užgniaužtas pavydas priveda prie apsimetinėjimo, jog mes gyvename puikiai, o iš tikrųjų vakarais suguldę vaikus maukiame vyną ir liejame ašaras...

 

Filmas man patiko, jis išties spalvingas, dinamiškas, sakyčiau, net nenuobodus. Gera režisūra! Bet visumoje filmas standartas, nepasiūlo jokios naujos minties, netikėtos perspektyvos, tik tas pačias jau iš filmo į filmą „nuskalbtas“ potekstes: atvirumas žlugdo santuoką, poligamija yra itin retas reiškinys, todėl neapsimetinėkime „moderniais“, o mylėkime vieni kitus ir branginkime santykius. Daugmaž visa šio filmo idėja nusakoma keliais klišiniais sakiniais, tad nebelieka jokios esminės nuorodos į kokią nors įdomesnę idėją. Kaltinti tikriausiai nieko nereikia, filmas vis tiek labai smagus, gerai surežisuotas, vėl būrys puikiai žinomų aktorių, kuriuos tinkamai ir vietoje pritraukia patraukli kamera... Negalėčiau spjauti į tokį reginį.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Materialistai" / "Materialists"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai nesu romantinių komedijų didelis žiūrovas, o kadangi nesu, man regis, šis žanras po karantino kažkiek apnykęs ir sukuriama mažiau produkcijos, bet galbūt tai tik mano pražiūrėjimo kaltė ir klaidingas įspūdis. Visgi retesniais atvejais imu ir pasižiūriu kokią geriau įvertintą romantinio pobūdžio dramą ir šįkart pasirinkau vieną naujausių kino filmų – režisierės Celine Song režisuotą kino juostą „Materialistai“ (angl. Materialists) (2025). Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis, gal tų pačių holivudinių klišių ir banguojančios jausmingos meilės istorijos, bet viską nuo pradžių...

 

O pasirodo, kad filmas „Materialistai“ yra pačios režisierės Celine Song savotiški išgyvenimai, nes ji pati devintajame dešimtmetyje yra dirbusi panašų pažinčių darbą, kurį dirba ir filmo veikėja Liusė (aktorė Dakota Johnson), tik žinoma, sušiuolaikintoje versijoje. Filmo veikėja Liusė bėgdama nuo skurdo įsidarbina pažinčių madingoje organizacijoje, kurios moterys ieško atitinkančių porų pagal užsakovų pageidavimus ir lūkesčius, juos suveda. Dažniausi klientų lūkesčiai pasimatymams yra kito asmens materialinė padėtis, ūgis ir amžius, kai kada – religiniai ir politiniai įsitikinimai bei kiti niuansai. Atrodo, kad Liusė dirba kažin kokiame žmonių paieškos fabrike, kuris iš principo yra neįgalus surasti tobulo žmogaus kitai pusei, nes žmonės yra pernelyg unikalūs ir jiems reikia laiko atsiskleisti ir pažinti, todėl Liusei dažnai tenka klientams daugmaž pameluoti, tad darbe tvyro tam tikra įtampa ir žaidžiama santykių derinimo savotiškas pokeris, o Liusė jau turi nemažai intuicijos ir patirties, kol vieną dieną Liusės klientė nepaduoda įmonės į teismą dėl incidento...

 

Pačios Liusės gyvenimas taip pat paremtas panašiais įmonės katalogo aprašomaisiais dėsniais – ji trokšta pakilti į socialines aukštumas ir vadovaujasi lūkesčių susikurta schema, kuria, žinoma, lemta nusivilti, kai Liusė suradusi ir aukštesnį, ir labai turtingą vyrą nesijaučia laiminga, nes nuolat galvoja apie skurde pasilikusį aktorių iš studijų laikų... Žodžiu, filmas laikosi ant tos pačios paprastutės idėjos, kad ne turtai atneša laimę. Apie tai, kad Vakarų žmonės projektuoja savo gyvenimą per santykius iš išskaičiavimo, nėra jokia naujiena (bet ar ne kitaip Rytuose, kai tėvas paauglę dukrą ištekina už senio už ožkų bandą?), tad noras per santuoką užsitikrinti gyvenimo sąlygas ir kokybę Liusei tampa suprantamiausiu santykių pagrindu, kitaip sakant, santuoka – verslo sandoris, tačiau likimas Liusę išbado ir, pasirodo, ji nėra jau tokia šalta ir matematiškai apskaičiuojanti kalė, nes turi ir žmogiškumo, kurį įgyja per gyvenimo pamokas.

 

Filmas nėra įspūdingas, nors ir turi įspūdingus aktorius – Dakota Johnson, Pedro Pascal ir Chris Evans, – tačiau jų dailūs veikėjai kažin kaip nepasiekia didelės gelmės. Nesakau, kad filmas turėjo būti tamsiai draminis, o veikėjai emociškai kaip nors draskytis, bet filmas neišvysto įdomesnių veikėjų, jų pasirinkimai nuspėjami, kaip, beje, ir visa istorija: juk galiausiai moteris pasirinks jausmus, o ne karjeristės gyvenimą su retai matomu namuose turtuoliu, kuris pasiilgino kojas. Kaip filmo stipresniąją pusę išskirčiau daug debatų ir pokalbių apie pinigus ir pasirinkimus, dialogai šįkart man pasirodė daugmaž įdomūs, pagrįsti, šiek tiek erotinio holivudinio flirto, tačiau siužetas „vairuoja“ daugmaž saugiai, nes tikslas žiūrovui jau aiškus. Filmas visgi tampa gal pernelyg elementarus, nuspėjamas, bet estetiškai žiūrint, nufilmuotas gražiai, pritaikytas nesudėtingai papamokslauti apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes, todėl negalintiems to pakęsti siūlyčiau filmo nežiūrėti, tačiau jeigu norite lengvo ir iki plonumo nesubanalintos meilės istorijos, atspindinčios bent jau šių dienų tikrovės tendencijas, manau, drąsiai galite žiūrėti. Man šis filmas kažkiek koreliavo su norvegų „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021), kuriame aktorė Renate Reinsve būtent tame filme labai panaši į Dakotą Johnson, bet ne vien išvaizda, bet ir tam tikrais veikėjų pasirinkimais. Bet žinoma, „Blogiausias žmogus pasaulyje“ kur kas aukščiau kaip meninis filmas už „Materialistus“.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Cha cha, gudriai" / "Cha Cha Real Smooth"

 

Sveiki,

Nežinau, ar filmą „Cha cha, gudriai“ (angl. Cha Cha Real Smooth) (2022) skirčiau etiketę „visai šeimai“, nes jame liejasi ir alkoholis, ir flirtas, tačiau paaugliams, kurie internete matę ir šilto, ir šalto, manau, suveiktų visai kaip nebloga edukacinė priemonė. Pats asmeniškai didaktinių-edukacinių filmų nesu didelis mėgėjas, juos labiau žiūriu dėl masinio poveikio ir rekomendacijų, bet ir tarp jų pasitaiko „aukselių“.

Filmą „Cha, cha, gudriai“ režisavo, jam scenarijų rašė ir net atliko pagrindinį vaidmenį Cooper Raiff, be galo charizmatiška ir universali asmenybė. Pradėsiu nuo antro galo – šis aktoriaus-režisieriaus vaidmuo šiame filme man įsimins ilgėliau, nes tokiomis žėrinčiomis akimis ir savo vaidmeniui atsidavusiam aktoriui reiktų paspausti ranką, nors pats vaidmuo gal ir nėra be galo sudėtingas, tačiau jis prikausto dėmesį. Galų gale užteks tų filmų apie tradicinius mačo, o liesas ir jaunas vyrukas, kuris tiesiog mėgsta ir gerai šoka aikštelėje, atrodo, kur kas įdomiau, nei mačo, jojantis ant savo eržilo vesterno prerijose.

Grįžtant prie filmo turinio, filmas pasakoja apie labai neryškių autizmo požymių turintį Endriu, kuris suaugęs vis dar elgiasi ne pagal savo amžiaus standartus. Tuo jis ir įdomus, kad dėl savo tam tikro tipažo gali laužyti standartus. Jame galime atpažinti save (o save tikrai atpažinau!), kitą vertus, pats Endriu savo vedame vakarėlyje susipažįsta su paaugle Lola, kuri turi ryškesnių autizmo požymių ir jai kur kas sunkiau. Pats Endriu netrukus įsižiūri Lolos mamą Domino ir jiedu užmezga draugystės saitus. Pati Domino serga depresija, ją ištinka įvairūs priepuoliai ir, atrodo, kad filmas „važiuoja“ per itin sudėtingus žmones ir jų problemas, tačiau taip nėra. Filmas ganėtinai pozityvus, jo siužetas paprastas, galima sakyti, amerikietiškai kasdieniškas, turi holivudinio pasažo dėl komedijos elementų, bet...

Žinote, kas man šiame filme patiko? Ne tik pozityvumas, bet ir siužeto vingiai. Filmas vaizduoja autizmą turinčius žmones, tačiau filmas nesistengia pereiti į edukacinė-didaktinį takelį. Nors pagrindinis veikėjas pabaigoje ir ūgteli savo branda, tačiau tai vienas iš tų retesnių tokio žanro filmų, kai veikėjui nereikia „perlipti per save“ ir įrodyti, kad kaip autistas yra šio bei to vertas, nereikia tapti herojumi, nereikia staiga angelišku balsu dainuoti scenoje, gauti pripažinimą, kad kažkaip iš to žiūrovo išmelžtų ašarą. Filmas gan kasdieniškų siužetinių apsukų, apie kasdienes autizmo ir depresijos apimtiems žmonėms (tikriausiai) būdingas patirtis t. y., greitą įsimylėjimą, teisingus, bet gal perdėtus ir užaštrintus poelgius, ir tai nieko panašaus neturi su, pavyzdžiui, „Lietaus žmogus“ (1988) veikėjais. Prisimenate šiemet „Oskarą“ pelniusį filmą „CODA: kurčiųjų tėvų vaikas“? Po „Cha cha, gudriai““ vis galvojau, o kodėl man „Oskaru“ įvertintas filmas patiko mažiau, nei šis? Nes „Cha cha, gudriai“, nors ir su Volto Disnėjaus spalvomis, visgi taip iš pagrindinio veikėjo ir nenulipdė žvaigždės ir neatkišo mums, žiūrovams, dar vienos ašarų aplaistyto ir kiek netikroviško veikėjo.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Riešutų sviesto erelis" / "The Peanut Butter Falcon"

Sveiki,

Šią vasarą kaip niekada žiūriu mažai filmų. Tiesiog nesinori, nes po 10 minučių, paniręs į jau esančias klišes ir banalybes, išjungiu vaizdą, nes... gaila laiko vidutiniams filmams. Visgi šįkart sukandau dantis ir pažiūrėjau nuotaikingą ir neblogai kino kritikų įvertintą nuotykių dramą „Riešutų sviesto erelis“ (angl. The Peanut Butter Falcon) (2019), kuris pasakoja apie Dauno sindromą turintį vyruką Zaką. Šis dėl savo kitoniškumo paliktas šeimos senolių pensionate, tačiau pabėga ir susidraugauja su brutalios išvaizdos žveju Taileriu. Zakas atstoja Taileriui mirusį brolį, jie leidžiasi po pietines JAV pelkes ir vandenis kelionėn, bėga nuo vietos agresyvių žvejų, tačiau Zako jau ieško pensionato slaugė Eleonora...

Štai toks paprastas siužetas, kuris paremtas vasariškais nuotykiais ir jau ne kartą kine matytais triukais perteikiamos gyvenimiškos tiesos. Iš tikrųjų filmas remiasi pagrindinio veikėjo Zako kitoniškumu: nevykėliu ir atsilikėliu nuolat vadinamas Zakas iš tikrųjų peržengia tam tikrą standartų ir jam lipdomų etikečių ribą ir geba susirasti tikrą draugą. Filmas sako, kad Dauno sindromas dar nėra gyvenimo nurašymo priežastis, o džiaugtis geba kiekvienas, jeigu tik individas patenka į jam malonią ir draugišką aplinką. Paprastos tiesos. Čia prisiminiau puikų ispanų filmą apie tos pačios diagnozės veikėją „Aš taip pat“ (ispan. Yo tambien) (2009), kuris geba save realizuoti „normaliųjų“ pasaulyje.

Atostogomis ir vasara dvelkianti kino juosta iš tikrųjų yra pozityvaus kino pavyzdys, kurį iš dalies gali žiūrėti net paaugliai. Kai kada, žinoma, erzino tas dalykiškas pamokslaujantis tonas, dialogai suliteratūrinti, veikėjai ima neretai šnekėti sentencijomis lyg kokie filosofai ir staiga filmas ima stabarėti, netenka tikroviškumo. Tačiau akivaizdu, jog šio filmo idėja ir nėra atkartoti tikrovės, jis mums perteikia tikrovės patobulintą variantą, bando įkvėpti ir vienas iš svarbiausių įkvėpimo dalykų yra aplinka, kurioje vyksta šis pasakojimas: egzotiški Luizianos regiono pelkynai, upės vandenys, rankomis pasigamintas plaustas ir toji savęs atradimo ir kito priėmimo gana robinzoniškoje aplinkoje žmogiškumą vaizduojantis balanso miksas, kuris galiausiai atmosferiškai įtraukia. Supranti, kad iš dalies žiūri atsikartojančių klišinių pamokslų kratinį, bet tame randasi 1990-ųjų kine dominavusios paprastos pamokymo razinos, kažin kokia užkrečiama nostalgiška kino dvasia. Filme pasirodo tokios mega kino žvaigždės kaip Shia LaBeauf ir Dakota Johnson – abu juos labai mėgstu ir vėl smagu juos pamatyti vis kitokiame amplua. Sakyčiau, filmas daugeliui išties patiks, ypač tiems, kurie kine ieško įkvėpimo, vasaros spalvų, pozityvios draugystės pavyzdžių ir tiki, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks gimė, turi teisę į pripažinimą ir svajones.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Suspirija" / "Suspiria"

Sveiki,

Jau nebežinau, kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga. L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net pustrečios valandos!

Tiesą sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“ atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.

Filmas apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių, aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“ paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart, pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“, kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“, pasakojama bauginantis velnio atėjimas.

„Suspirija“ palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“ serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo. Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių" / "Fifty Shades Darker"

Sveiki, 

Būna filmų labai gerų, būna silpnų ir būna absoliučių nesusipratimų. Tą galima pasakyti apie knygą „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ (angl. Fifty Shades Darker) (2016). Žinote, nėra čia pernelyg ką ir įžvelgti prastos knygos dar prastesnėje ekranizacijos variante. Tiesiog net keista, kad taip aukštai įvertinau pirmąją šios juostos dalį, nes man pasirodė įdomus veikėjos drovumas, Grėjaus vidiniai demonai ir valdingumas, tačiau šioji, kuri lyg ir turėjo tęsti pirmosios dalies intrigą, staiga pasmerkia žiūrovą nuobodžioms kančioms.

Visų pirma, filmas apie nieką, nors aiškiai buvo galima suprasti, kad daug laiko skiriama Grėjaus ir Anastasijos santykiams, tačiau jie tokie nuobodūs, kad galima šalia filmo žiūrėti kokią nors muilo operą. Nuobodi Anastasija, kuri ožiuojasi, jog ji tėra dar viena Grėjaus ožkelė, o Grėjus vaikšto ant piršto galų ir stengiasi, kad šioji neįsižeistų. Ak, tiesa, jie dar kas dešimt minučių, atseit pavargę nuo vienas kito įtarinėjimų ir darbinių įtampų, pasidulkina duše ir vėl viskas prasideda iš naujo... Tarsi kažkokiais idėjiniais ratais vaikščiotų, bet paprasčiausiai čia gal net ne filmo kūrėjai kalti, tiesiog knygos autorė tempė gumą ir rašė tiesiog paviršutiniškus veiksmus, daug galios ir kūrybos neskirdama tikriesiems veikėjų jausmams...

Apskritai filmas labai prastas ir man labai gaila tų standartinių masinių filmų žiūrovų, kuriems dėl komercinių sumetimų išmetamas į rinką toks šlamštas, kuris neturi ne tik BDSM praktikuojančiųjų kultūrinių niuansų ir seksualinės erotikos, kokią galbūt iš dalies buvo užgriebusi pirmoji dalis. Šis niekalas ir liks niekalu.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 4.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didesni purslai" / "A Bigger Splash"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Na, ką? Ir į mano kiemą atėjo tikra pavasario šventė – „Kino pavasaris“ ir šįkart, tikiuosi ateityje tai bus tradicija, aptarsiu savo seansus. Pirmasis filmas šiemet tapo italų režisieriaus Luca Guadagnino „Didesni purslai“ (angl. A Bigger Splash) (2015). Na, šio režisieriau šedevrą „Aš esu meilė“ (2009), jau rodytą „Kino pavasaryje“, esu kadais aprašęs ir galiu pasakyti, kad tai unikalus režisierius, kurio mūza Tilda Swinton dar nuo 2002 metų, kai jis sukūrė su šia aktore dokumentinį pusę valandos filmą, vėliau – „Aš esu meilė“, kuris tarpo mano žiūrimų filmų briliantu.

„Didesni purslai“ iš esmės išlaiko tą prabangų ir unikalų režisieriaus matymą, kur karšta žemė, jūros brizas, itališka atmosfera bei aplinkos detalės nusako daugiau apie žmogaus aistrą, nei veikėjų žodžiai. Šis filmas primena psichologinį erotizuotą trilerį, kur įtampa tampa pauzės gelmėse. Estetiškai gražus, gurmaniškas filmas, vertas kiekvienos akimirkos. Gal lyginant su „Aš esu meilė“, šis visgi taip nesukrėtė, tačiau leido gerokai sustingti krėsle ir pagalvoti, ką vienu ar kitu poelgiu režisierius nori pasakyti? Kai kas lygina šį filmą su prancūzų režisieriau F. Ozono „Baseinas“.

Filmas pilnas pietų Italijos brizo, tie namai, ant stogų po tunika vaikštanti T. Swinton, ryškūs dulkėti peizažai – apskritai režisierius mėgaujasi galėdamas perteikti savo tėvynės grožį ir egzotiką, o garsūs britų ir amerikiečių aktoriai padeda tai išreklamuoti. Kartais atrodo, jog galima užuosti ir kvapus, permainas, veikėjų įkaitintą odą ir prakaitą. Labiausiai mane nustebino britų aktorius Ralph Fiennes, kuris paskutiniu metu buvo tapęs tokiu monotonišku kine ir paskendęs tose solidžiose kostiumų dramose, kad šįkart šovė kaip šampanas – totalus nenustygstantis mergišius sangvinikas, kuris šoka, geria, vartoja narkotikus, apnuoginęs genitalijas nardo po baseiną ir kaitina seksualiniu nepadorumu. Kaip visada subtili Tilda Swinton, vien jos apnuoginta nugara yra meno kūrinys! Aktorių kvartetas gana netikėtas, tačiau įdomūs amplua, psichologinė įtampa, nekalbanti ir apribota roko žvaigždė Mariana tiesiog patraukia savo keistumu... Net nežinau, link pabaigos šiek tiek gal jau jutosi užtęstinumas, pernelyg daug akcentų, tačiau braižas labai priminė „Aš esu meilė“ filmą. Nepaisant visko, tai mano mėgstamiausias šiuolaikinio itališko kino režisierius ir jau nekantrauju 2017 metų, kada vėl pasirodys Luco nauja juosta, kurioje vėl pasirodys Tilda Swinton ir Dakota Johnsson.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela