Filmas: "Materialistai" / "Materialists"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai nesu romantinių komedijų didelis žiūrovas, o kadangi nesu, man regis, šis žanras po karantino kažkiek apnykęs ir sukuriama mažiau produkcijos, bet galbūt tai tik mano pražiūrėjimo kaltė ir klaidingas įspūdis. Visgi retesniais atvejais imu ir pasižiūriu kokią geriau įvertintą romantinio pobūdžio dramą ir šįkart pasirinkau vieną naujausių kino filmų – režisierės Celine Song režisuotą kino juostą „Materialistai“ (angl. Materialists) (2025). Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis, gal tų pačių holivudinių klišių ir banguojančios jausmingos meilės istorijos, bet viską nuo pradžių...

 

O pasirodo, kad filmas „Materialistai“ yra pačios režisierės Celine Song savotiški išgyvenimai, nes ji pati devintajame dešimtmetyje yra dirbusi panašų pažinčių darbą, kurį dirba ir filmo veikėja Liusė (aktorė Dakota Johnson), tik žinoma, sušiuolaikintoje versijoje. Filmo veikėja Liusė bėgdama nuo skurdo įsidarbina pažinčių madingoje organizacijoje, kurios moterys ieško atitinkančių porų pagal užsakovų pageidavimus ir lūkesčius, juos suveda. Dažniausi klientų lūkesčiai pasimatymams yra kito asmens materialinė padėtis, ūgis ir amžius, kai kada – religiniai ir politiniai įsitikinimai bei kiti niuansai. Atrodo, kad Liusė dirba kažin kokiame žmonių paieškos fabrike, kuris iš principo yra neįgalus surasti tobulo žmogaus kitai pusei, nes žmonės yra pernelyg unikalūs ir jiems reikia laiko atsiskleisti ir pažinti, todėl Liusei dažnai tenka klientams daugmaž pameluoti, tad darbe tvyro tam tikra įtampa ir žaidžiama santykių derinimo savotiškas pokeris, o Liusė jau turi nemažai intuicijos ir patirties, kol vieną dieną Liusės klientė nepaduoda įmonės į teismą dėl incidento...

 

Pačios Liusės gyvenimas taip pat paremtas panašiais įmonės katalogo aprašomaisiais dėsniais – ji trokšta pakilti į socialines aukštumas ir vadovaujasi lūkesčių susikurta schema, kuria, žinoma, lemta nusivilti, kai Liusė suradusi ir aukštesnį, ir labai turtingą vyrą nesijaučia laiminga, nes nuolat galvoja apie skurde pasilikusį aktorių iš studijų laikų... Žodžiu, filmas laikosi ant tos pačios paprastutės idėjos, kad ne turtai atneša laimę. Apie tai, kad Vakarų žmonės projektuoja savo gyvenimą per santykius iš išskaičiavimo, nėra jokia naujiena (bet ar ne kitaip Rytuose, kai tėvas paauglę dukrą ištekina už senio už ožkų bandą?), tad noras per santuoką užsitikrinti gyvenimo sąlygas ir kokybę Liusei tampa suprantamiausiu santykių pagrindu, kitaip sakant, santuoka – verslo sandoris, tačiau likimas Liusę išbado ir, pasirodo, ji nėra jau tokia šalta ir matematiškai apskaičiuojanti kalė, nes turi ir žmogiškumo, kurį įgyja per gyvenimo pamokas.

 

Filmas nėra įspūdingas, nors ir turi įspūdingus aktorius – Dakota Johnson, Pedro Pascal ir Chris Evans, – tačiau jų dailūs veikėjai kažin kaip nepasiekia didelės gelmės. Nesakau, kad filmas turėjo būti tamsiai draminis, o veikėjai emociškai kaip nors draskytis, bet filmas neišvysto įdomesnių veikėjų, jų pasirinkimai nuspėjami, kaip, beje, ir visa istorija: juk galiausiai moteris pasirinks jausmus, o ne karjeristės gyvenimą su retai matomu namuose turtuoliu, kuris pasiilgino kojas. Kaip filmo stipresniąją pusę išskirčiau daug debatų ir pokalbių apie pinigus ir pasirinkimus, dialogai šįkart man pasirodė daugmaž įdomūs, pagrįsti, šiek tiek erotinio holivudinio flirto, tačiau siužetas „vairuoja“ daugmaž saugiai, nes tikslas žiūrovui jau aiškus. Filmas visgi tampa gal pernelyg elementarus, nuspėjamas, bet estetiškai žiūrint, nufilmuotas gražiai, pritaikytas nesudėtingai papamokslauti apie tikrąsias žmogiškąsias vertybes, todėl negalintiems to pakęsti siūlyčiau filmo nežiūrėti, tačiau jeigu norite lengvo ir iki plonumo nesubanalintos meilės istorijos, atspindinčios bent jau šių dienų tikrovės tendencijas, manau, drąsiai galite žiūrėti. Man šis filmas kažkiek koreliavo su norvegų „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (2021), kuriame aktorė Renate Reinsve būtent tame filme labai panaši į Dakotą Johnson, bet ne vien išvaizda, bet ir tam tikrais veikėjų pasirinkimais. Bet žinoma, „Blogiausias žmogus pasaulyje“ kur kas aukščiau kaip meninis filmas už „Materialistus“.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Praėję gyvenimai" / "Past Lives"

 

Sveiki,

 

Paskutinį dešimtį metų Azijos kinas Europoje ir Lietuvos kino festivaliuose yra ryškiai matomas. Aišku, tai dėl tarptautinių apdovanojimų, tad ir naujausias Azijos kino derlius nebepraslysta pro šoną. Pietų Korėjos režisierės Celine Song debiutinis ilgametražis filmas „Praėję gyvenimai“ (angl. Past Lives) (2023) taip pat neliko nepastebėtas. Kino kritikai labai palankiai sutiko jos romantinę dramą apie nuo vaikystės Seule augusius ir išsiskyrusius Jungą ir Norą.

 

Kaip ir būdinga Azijos kinui, dramos vystomos lėtokai, neskubiai, susitelkiant į kasdienybės tėkmę, o ne netikėtus siužetinius vingius. Sakyčiau, „Praėję gyvenimai“ kažkuo truputį primena Murakamio apsakymo ekranizaciją „Vairuok mano automobilį“ toną. Seule gyvuoja savitos azijietiškos taisyklės ir kultūra. Noros tėvai emigruoja į JAV Niujorką, todėl išsiveža ir pačią Norą, kuri nutraukia saitus su geriausiu klasės mokiniu Jungą. Po daugel metų jau subrendę jie susiranda vienas kitą internete, tačiau Nora jau paveikta amerikietiškos kultūros ir troškimo tapti gera rašytoja, bet nelieka abejinga Jungui. Priešingai, vedama prisiminimų ir ilgesio Seulo kultūrai, ji diena iš dienos, nepaisant laiko juostų, gyvai kalbasi su Jungu, kuriuos skiria visas vandenynas. Galiausiai Nora suvokia, arba ji susitinka su Jungu, arba pamiršta jį ir gyvena savo imigrantės gyvenimą, nes kitaip ji nieko nepasieks.

 

Trečiasis laiko epizodas rodomas dar po beveik 10 metų, kai Jungas, išsiskyręs su savo žmona, atvažiuoja pas Norą į Ameriką, nors pati Nora gyvena santuokoje... Tai labai jaukus ir gražus filmas apie neišsipildžiusią meilės istoriją. Atrodo, kad tiek Nora, tiek Jungas sukuria aplinkybes, kad negalėtų būti drauge, nors žiūrovui įteigiama, jog jie vienas kitam skirti. Deja, romantinis filmas turi ir gana realistinį pamatą, nes dažniausiai tokioms poroms, kurias skiria ne tik vandenynai, bet ir kultūra, nelemta viską mesti ir gyventi ilgai ir laimingai.

 

Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė. Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas, kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.

P. S. Jeigu prisimenate Richard Linklater filmo „Prieš saulėtekį“ (1995) trilogiją ir jums patiko, tada rekomenduoju ir šį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela